Knygoje „Duobė“ pasakojama mergaitės, netekusios senelio, istorija. Tėčiui išėjus kasti duobės, mergaitės galvoje zvimbia klausimų spiečius. Jai neramu, kad tėtis pradings, išsikasęs tunelį iki pat Afrikos – visai kaip senelis, kuris neseniai mirė.
Knygos įvykiai nukelia į laikotarpį prieš keturis dešimtmečius, bet panašiai nutinka ir dabar. Gali skirtis apranga ar aplinka, tačiau duobė, kurią mumyse išrausia artimo žmogaus mirtis, yra to paties gylio ir pločio. Kuo ilgiau gyvename, tuo duobių mūsų kelyje daugiau. Jos reiškia ne tik tai, kad netekome, bet ir tai, kad mylėjome.
Evelina Daciūtė šios knygos idėją nešiojosi ne vienerius metus, bet kurti vis trukdė asmeninė vaikystės patirtis, – kai buvo septynerių, mirė senelis. Istorija išsivyniojo ėmus ją pasakoti mergaitės balsu. Toks požiūrio taškas ir pati situacija, kai gedintys ir laidotuvių rūpesčiais užimti tėvai palieka vaikus tarsi šalia visko, dažnam pasirodys pažįstama, o gal ir skaudi, jei liūdesio duobė liko neužkasta.
Rašytoja, paklausta, kodėl pasirinko kalbėti tokia jautria tema kaip mirtis, sakė, kad pirmiausia nemano esant draudžiamų temų kalbėtis su vaikais, antra – žiūrinti, ko trūksta pačiai kaip mamai, auginančiai keturis vaikus, ir dar – papasakojus apie laimę knygoje „Laimė yra lapė“, norėjusi pabūti laimės šešėlyje.
„Kai kalbame apie mirtį, tai kalbame apie dangų – viršų ir labai retai – apie gylį. Tad su šita knyga ir nėrėm gilyn. Tik atrodo, kad aukštai yra šviesu, daugiau vilties, o iš tikrųjų ir apačioje yra visko ir ten glūdi atsakymų į daug klausimų,“ – sako Evelina Daciūtė.
Knygą puošia dailininkės Julijos Skudutytės iliustracijos. Pieštuko ir akvarelės derinį pasirinkusi menininkė džiaugiasi, kad nors akvarelė ir įnoringa, bet suteikia skaidrumo, o kartu su pieštuku gražiai dera, vienas kitą papildo, – kuria bendrą jautrų nostalgišką pasakojimą.
Knygos „Duobė“ leidybą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba.
