Kūrybinėje komandoje – psichologė ir iliuzionistas
Spektaklio režisierė Virginija Kuklytė prisimena, jog pirmoji mintis apie tokio spektaklio kūrimą aplankė pačiai susilaukus vaikų – tuomet kūrėjai kilo noras padėti ir kitoms panašaus amžiaus atžalas auginančioms šeimoms.
„Supratau, kad reikėtų vizualaus, įtaigaus spektaklio, veikiančio kaip savotiška terapija – tokio, kuris leistų tėvams ir vaikams kalbėtis apie savo jausmus, o spektaklyje naudojamus metodus pritaikyti kasdieniame šeimos gyvenime“, – pasakoja režisierė.
Į pagalbą statant spektaklį V. Kuklytė pasikvietė plačią kūrybinę komandą: ne tik aktorius Šarūną Gedvilą, Urtę Smulskytę, kompozitorę Ievą Mariją Baranauskaitę, scenografę Vitą Eidimtaitę ir choreografę Sigitą Mikalauskaitę, bet ir kitų sričių specialistus – vaikų psichologę-psichoterapeutę Aušrą Kurienę bei jaunosios kartos iliuzionistą, Gineso rekordininką Roką Bernatonį.
„Su Aušra konsultavomės apie skirtingo amžiaus vaikų raidą, nusiraminimo metodus, taip pat ji padėjo mums su aktoriais parinkti tinkamiausias frazes, dainų tekstus, kurie veiktų kaip priemonė atpažinti savo emocijas, tačiau čia pat būtų patrauklūs ir nebanalūs“, – apie kūrybinį procesą kalba „Saldainių lietaus“ režisierė.
Tuo tarpu iliuzionistui R. Bernatoniui teko užduotis sustiprinti žiūrovų patiriamas emocijas. Tam magija tapo puikiausia priemone – V. Kuklytė prisimena, kad repeticijų metu Rokui pademonstravus triuką nuščiuvusi likdavo visa kūrybinė komanda.
„Mano užduotis buvo magijos pagalba sustiprinti jau esamas režisūrines spektaklio linijas, tad kiekvienas triukas yra sukurtas ir adaptuotas būtent šiam spektakliui apmokant tik šiuos aktorius. Kurdamas triukus norėjau, kad tiek jaunieji žiūrovai, tiek jų tėvai būtų nustebę, tad nors spektaklis skirtas vaikams, esu visiškai tikras, kad ir suaugusieji suks galvą bandydami išsiaiškinti, kaip šią magiją sukūrėme“, – šypsosi iliuzionistas.
Pilnavertis dėmesys vaikui ir jo emocijoms
Anot spektaklio režisierės, vienu svarbiausių spektaklio atspirties taškų tapo visuomenėje vis dar paplitęs senas įprotis drausminant vaikus apriboti jų emocijų raišką.
„Dažnai, pavyzdžiui, vaikui nukritus ir susimušus kelius suaugusieji stengiasi nukreipti jo dėmesį nuo patiriamo skausmo, savotiškai apgauti. Taip vaikas netenka galimybės pilnai išjausti patirtą skausmą – kartais labiau emocinį, nei fizinį, – nes juk ką tik aplinkoje, kur jis žaidė ir jautėsi saugus, vaikas patyrė nesėkmę. Mes, suaugusieji, turime patvirtinti šį skausmą, padėti jį suprasti ir drauge nusiraminti – taip vaikui ateityje bus lengviau susitvarkyti ir su didesniais iššūkiais“, – įsitikinusi teatro kūrėja.
Psichologė A. Kurienė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai tėvai yra žingeidūs ir atsakingi, skiria daugiau laiko savo ir savo vaikų emocijų pažinimui, tačiau normalu, kad nemalonūs atžalų jausmai, pavyzdžiui, liūdesys, pyktis ar pavydas, tėvus gąsdina. Svarbiausia, anot A. Kurienės, mokytis, kaip vaikams padėti įveikti tokius kylančius jausmus bei sukurti jaukią, saugią emocinę aplinką.
„Visuomenė bręsta ir pradeda įsisąmoninti, kad emocinis gyvenimas nėra tik antrinė gyvenimo dalis – priešingai, tai yra vienas esminių dalykų. Visi suprantame, kad reikia investuoti į akademines žinias, savo kūną ir fizinę sveikatą, tačiau kartais pamirštame tiek pat dėmesio skirti ir emociniam gyvenimui“, – sako psichologė.
Nedalomas dėmesys – raktas į artimą ryšį šeimoje
Ne mažiau svarbi spektaklio linija – tėvų gebėjimas skirti savo atžaloms nedalomą dėmesį, kas šiuolaikinėje dirgiklių kupinoje veiklių tėvų rutinoje neretai tampa iššūkiu.
„Spektaklyje atkuriame situacijas, pasiskolintas iš gyvenimo, pavyzdžiui, kai tėtis įninka į telefoną ir su dukra žaidžia neatiduodamas jai visos energijos. Taip elgdamiesi mes tarsi užimame vaiką, tačiau emociškai su juo nesusijungiame, negalime vaiko pažinti, o geriausias būdas tą padaryti juk ir yra žaidimas“, – pasakoja teatro kūrėja.
Anot jos, maži vaikai dar tik mokosi žodžiais įvardinti savo jausmus, tačiau juos išreikšti jiems puikiai sekasi žaidimų metu. Spektaklis siekia tėvams priminti – stebėdami savo žaidžiančius vaikus geriausiai suprasime, kokias emocijas jie išgyvena.
Psichologė A. Kurienė pabrėžia, kad „Saldainių lietuje“ mobilusis telefonas veikia kaip tėvų dėmesį pasiglemžiančių veiklų metafora – anot jos, svarbu ne tai, į kokį objektą ar veiklą tėvai įneria, veikiau, kaip dažnai jie išneria tam, kad vaikams skirtų nedalomą dėmesį.
„Pačios technologijos nei gadina, nei kuria žmonių santykius – svarbu yra tai, kaip su jomis suaugusieji elgiasi, būdami šalia vaikų. Technologijos yra metafora apie mūsų, suaugusių žmonių, privilegiją pamatyti ir suprasti, koks svarbus vaikams yra ryšys, santykis, jausmai, kalbos, susitikimai – būtent tai yra laimė, kaip sako spektaklio herojus tėtis, o ne telefonas“, – teigia A. Kurienė.
Teatras – priemonė mokytis ir vaikams, ir tėvams
„Saldainių lietus“, pasak kūrėjų, gali tapti vienu pirmųjų žingsnelių atpažįstant bent dalį emocijų ir išmokstant keletą praktiškų būdų, kaip tas emocijas valdyti.
„Visos emocijos mums yra reikalingos ir saugančios, tačiau svarbu išmokti su jomis tvarkytis. Spektakliu siunčiame žinutę, kad visus sunkumus galima įveikti kartu. Vaikas pirmąsias kliūtis, su kuriomis susiduria, turi pirmiausiai įveikti su savo tėvais. Negalime sakyti vaikui „nebijok“ – turime pasiūlyti drauge įveikti jo baimes“, – sako V. Kuklytė.
Nors spektaklyje gausu edukacinių momentų, leidžiančių pasimokyti, kaip su vaikais kalbėtis apie jausmus ir juos išreikšti socialiai priimtinais būdais, A. Kurienė džiaugiasi, kad kūrėjams pavyko atrasti balansą tarp edukacijos ir meninio patyrimo – teatro suteikiamo įspūdžio bei, visiškai tiesiogine prasme, magijos.
„Teatras praturtina visomis prasmėmis – jis pasitarnauja ne tik intelektualiniam tobulėjimui, bet ir bendrystės potyriui. Svarbu, kad tėvams būtų nuoširdžiai įdomus teatras, į kurį jie eina su vaikais. Turime ne atvesti vaiką į teatrą, kur meškučiai su kiškučiais šoka – geriausia, kai patys tėvai atranda įdomumą ir prasmę tame, kas rodoma scenoje. Toks menas visai šeimai yra patyrimas, veikiantis kaip labai svarbi emocinė mokykla“, – sako psichologė.
