– Abu su vyru Gyčiu Šimelioniu esate Klaipėdos jaunimo (Gytis – dar ir Klaipėdos muzikinio) teatro aktoriai, kuriuos kitų miestų publika geriau pažino populiariame televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“. Jūsų Balys ir Ula kada nors pasakos, kad augo užkulisiuose, o jų gyvenime nuo kūdikystės buvo daug muzikos ir teatro?
– Mūsų pirmagimis – visiškas užkulisių vaikas, o antroji – karantino kūdikis. Jie gerokai skiriasi, tad galima daryti išvadą, jog didelį poveikį augančiam žmogui daro aplinka. Ulai tai buvo namai, kiemas, Baliui – viešoji erdvė. Stengėmės jį visur imti drauge, užkulisiuose jis mūsų laukdavo su savo močiute, Gyčio mama.
Aš esu tik už tai, kad vaikus kuo anksčiau vestume į spektaklius ir visur kitur, kur tik galima, kur niekas nepyksta, kad jie kelia šaršalą. Visada kur nors nuėjusi su vaiku paaiškinu: jei jis trukdys, iškart išeisiu.
Puikiai žinau, kad negalima trukdyti rimties aktoriams ar muzikantams. Bet įmanoma rasti renginių vaikams ir būdų juos stebėti nekliudant kitiems. Tą daryti verta, o rezultatai akivaizdūs.
Baliui tik lapkritį sukaks penkeri, bet jis jau analizuoja matytą spektaklį, gali pasakyti, kuris personažas ar muzikos instrumentas patiko labiau. Jis jau dabar išvardintų tikriausiai visus orkestro instrumentus. Ir jam smagu, nes tai – žaidimo forma. Į šį žaidimą mielai jį įtraukiu.
Pavyzdžiui, važiuojame automobiliu, groja radijas, klausiu, koks čia instrumentas. „Arba trombonas, arba trimitas“, – atsako. „Trombonas gal truputėlį žemesnis?“ – „Tikrai! Tada – trimitas.“ Saksofoną jis jau vadina instrumentu-pamaiva, priskiria charakterio bruožų ir kitiems.
Nežinau, ar sūnus gyvenime pasirinks menus, bet muzikos pažinimas duoda ir dar duos platų pasaulio pajautimą. Tai, man atrodo, yra didelė dovana.
– O kuo karantino mergaitė Ula kitokia nei brolis?
– Ji geriausiai jaučiasi besisukiodama namų ūkyje ir viešoje erdvėje visiškai pasikeičia – jai visko ten atrodo per daug. Bet spektaklius žiūri noriai. Tiesa, pastarąjį kartą užmigo, nes tiesiog norėjo miego. Tikiuosi, kad mes su ja tą kultūrinimosi etapą pavysime, dar tikrai niekur nepavėlavome, ji mažutė ir viskam imli.
– Bežiūrėdama į savo skirtingus vaikus ir sumąstėte programą „Augu su klasika“?
– Visko pradžia – motinystė su pirmuoju vaiku. Tada analizavome visus vaikiškus spektaklius ir koncertus, kokie tik Klaipėdoje vyko – kas mano vaikui tinka, patinka, kas sulaukia didžiausio atgarsio. Kadangi pati baigusi režisūros studijas, pagalvojau, kad reikia pabandyti iš tų pajaustų dalykų sukurti dedikaciją savo pirmagimiui.
Taip 2019-aisiais gimė spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“, pristatytas Klaipėdos jaunimo teatre. Ten buvo daug muzikinių dalykų: gyvas garsas, objektai, pojūčiai ir taip toliau. Pamačiau tokių darbų prasmę, nes buvimas su kūdikėliu kultūroje ne tik naudingas jam pačiam, bet daug džiaugsmo suteikia ir mamoms bei tėčiams.
Jiems taip pat svarbu su mažaisiais išeiti į spektaklį, koncertą ir pabūti kažkur kitur nei namie. Žinutė, jog nuo pat mažų dienų jie gali lankytis teatre, man atrodo svarbi. O kartu turime siekį užauginti kartą, kuri vaikšto į kultūrinius renginius ir jiems tai patinka.
Su klasikine muzika toks projektas nebe pirmas. Klaipėdoje panašų jau yra rengusi režisierė Rūta Bunikytė. Sulaukusi Filharmonijos pasiūlymo kažką padaryti nudžiugau, nes ši įstaiga – labai rimta, tačiau nepabijojo kviestis kūdikių. Tiesa, vaikams koncertai čia vyksta jau seniai.
– Kūdikiai – juk irgi rimta!
– Labai rimta. Tiesiog žmonėms iš šalies atrodo, kad Filharmonijoje gali skambėti tik akademinė muzika, o publika – labai išsilavinusi ir solidi. Beje, koncerte „Augu su klasika“ irgi skambės akademinė muzika. Bandysime sujungti du, regis, nesuderinamus dalykus – klasikinę muziką ir kūdikiui jaukią erdvę, kur jis jaustųsi saugiai, ramiai, gal net linksmai, o jei norėsis miegoti – ir primigtų.
Labai džiaugiuosi, kad šiai avantiūrai pasirašė Čiurlionio kvartetas – puikiausi profesionalai, kurie atliks trumpus Vienos klasikų – Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius. Nežinau, kiek kūdikėliai atsimins, bet svarbu, kad tėvai patirtų: ir su tokiais mažais vaikais galima eiti į koncertus, kad visi gerai juose pasijustų. Juk jei tėvas arba mama jaučiasi gerai, tai persiduoda ir kūdikėliui.
– Kaip viskas vyks – kvartetas grieš, o ką darysite judu su Gyčiu?
– Šiame koncerte mano užduotis – viską sugalvoti, paruošti, sukoordinuoti, o Gyčio – atlikti. Jis tokios praktikos turi – rengė spektaklius teatre Klaipėdoje, kūrė jiems muziką. Aš ketinu būti užkulisiuose, padėsiu Gyčiui su viskuo susitvarkyti, o jei prireiks, galėsiu ir prisijungti, paveikti ką nors su vaikais, tėveliais.
Jau paruošta magnetinė lenta su didele penkline, kur vaikai dėlios magnetukus. Koncerto pabaigoje paprašysime Čiurlionio kvarteto paimprovizuoti, kokias nateles jie į penklinę sudėjo. Taip pat mažiesiems suprantama forma pažindinsimės su instrumentais, kompozitoriais. Jei klausytojams ir organizatoriams patiks, projektą tęsime, keisdami muzikinę medžiagą, pavyzdžiui, kitąkart pasirinkę lietuvių autorių kūrybą.
– Kokio amžiaus klausytojai jūsų laukiamiausi?
– Orientuojuosi į jau po truputėlį sėdinčius ir ropojančius – nuo pusės metų iki dvejų. Bet dažnai tėvai klausia, ar gali pasiimti ir vyresnį brolį ar sesę. Žinoma, gali, nes atėję ir trejų ar ketverių metų vaikai nenurauna stogo virš galvos. Net priešingai – koncertuose ar spektakliuose jie tampa pagalbininkais, padedančiais užmegzti ryšį su mažaisiais.
Jauniausias mūsų žiūrovas buvo dviejų mėnesių – į spektakliuką atėjo miegodamas, mamos nešynėje, atsibudo labai gražioje vietoje, stebėjo veiksmą, šviesas.
– Esate ne tik aktorė, režisierė, bet ir pedagogė, tad galite įvertinti, kokį lavinamąjį poveikį vaikams daro muzika? Kodėl jos reikia nuo tokio ankstyvo amžiaus?
– Man atrodo, kad muzika – visų menų motina, jungianti labai daug pojūčių. Klausydami muzikos laviname klausą, vaizduotę. Vyresni vaikai pasakoja, ką jaučia, girdėdami muziką, o kiek neurologinių dalykų vyksta mažylių smegenėlėse, tegalime įsivaizduoti. Užtat puikiai matome, kaip įdėmiai net ir labai labai mažas vaikas klauso muzikos, nurimsta.
Kai pradeda girdėti ir atskirti garsus, vaikai tampa geriausiais klausytojais, jei tiktai tuo laiku muzika juos pasiekia. Spektakliuose naudojame skirtingesnę muziką, galime dėti daugiau tam tikrų akcentų, kad vaikai suklustų, užtat bus įdomu, kaip jie šįsyk priims Vienos klasikus.
Žinoma, išėjusi iš koncerto nė viena mama negalės pasakyti: „Kaip mano vaikas patobulėjo!“ Šis procesas – ne vienkartinis, o jo poveikis – ilgalaikis. Juk kodėl besilaukiančių motinų „pilvui“ duodama klausytis muzikos? Kad vaikelis nurimtų ir jaustųsi saugiai. Muzika jį tarsi apgaubia, sutampa su širdelės plakimu, kraujotaka.
– O jums, aktorei ir dainininkei, yra skirtumas vaidinti suaugusiems ir vaikams?
– Vasarą daug kur rodėme spektaklį vaikams, po vieno garsiai pamąsčiau, kad nebepamenu, kada vaidinau suaugusiems. Čia priėjęs vienas violončelininkas mane nuramino, sakydamas, kad tikrai ne visiems pavyksta taip vaidinti vaikams: „Jei tau tai gerai sekasi, tą ir daryk, nes retam išeina taip įtikinti ir paveikti vaikų publiką.“
Tai mane maloniai apramino, nes visąlaik atrodo, jog turi siekti didelių vaidmenų, teatro scenų, sudėtingų kūrinių, ilgų procesų, gilinimosi. Išties reikia didelių pastangų, kad sukurtum vaikams kažką ne „bimbam“, o kad jie šį tą iš spektaklio ar koncerto išsineštų, pamąstytų, kiek tai įmanoma. Arba tėvai su jais pradėtų daugiau kalbėti viena ar kita tema. Ir šiaip man visada smagu, kai vaikai kuo daugiau laiko leidžia ne kambaryje prie kompiuterių ar planšečių, o teatruose, koncertų salėse ar jų kiemuose.
Beje, paminėjau planšetę ir prisiminiau neseniai klausytą seminarą, kuriame išgirdau mane pritrenkusią statistiką, nuo kokio amžiaus tėvai jas vaikams duoda. Pabandysit atspėti? Nuo trijų mėnesių! Tai – vidurkis. Prisimenu vienos pažįstamos pasakojimą, kaip ji, niekaip negalėdama nuraminti verkiančio kūdikio, lakstė po parką ir pavyzdžiai džiaugėsi visiška tyla kitos mamos stumdomame vežimėlyje.
Pagalvojo, na ir nerealus tas jos kūdikis! Prasilenkdama dirstelėjo vidun – vežimėlyje įstatyta planšetė, kuri kažką transliuoja tam kūdikėliui.
Mane tai gąsdina, užtat labai nuoširdžiai stengiuosi, kad kuo daugiau vaikų pasiektų gyvas garsas, kultūra, kad tėvai netingėtų kažkaip kitaip, ne planšetėmis, kūdikius nuraminti ir su jais bendrauti.
– Taip pat dirbate ir muzikos mokytoja, tad galite pasakyti: ar įmanoma jaunąją kartą atitraukti nuo šiuolaikinių technologijų ir sudominti kitais dalykais?
– Reikia stengtis, bet įmanoma. Jau daugiau nei pusmetį dirbu Miško mokykloje, leidžiu laiką su vaikais Girulių miškuose ir mokau juos muzikos. Mano mokiniai – nuo dvimečių iki ketvirtokų, keliauju per grupes ir klases. Man dovana vis atsirasti tose veiklose, darbuose, kurie sugrąžina į smagią vaikystę.
Kažkas iš aukščiau vedžioja mane – tampo siūlus taip, kad patirčiau tai, ko pati nepatyriau būdama maža. Laikas, kai augame, labai svarbus, jo patirtis nešiojamės visą likusį gyvenimą. Tikiu, kad muzika jas paverčia prasmingesnėmis. Ir stengiuosi, kad taip būtų.
