Kartais auklėjant vaikus sunku laikytis nustatytų ribų ar suteikti jiems reikalingą laisvę, nes kiekvienas iš vaikystės atsinešame savo „auklėjimo įdagą“. Tai gali gerokai susilpninti ryšį su vaiku ir kenkti santykiams. Leidykla „Briedis“ pristato diplomuotų psichologių Stefanie Stahl ir Julios Tomuschat knygą „Šeimos lizdo šiluma – sparnai tėvams ir vaikams“, kurioje žingsnis po žingsnio parodo, kaip atpažinti įsisenėjusias nuostatas ir ankstyvuosius patyrimus bei kaip juos sėkmingai keisti. Kiekvienas galime išmokti skirti reikiamos lizdo šilumos savo vaikui, o atėjus metui – paleisti jį skristi.
S.Stahl pateikia konkrečių praktinių patarimų, kaip dirbti su savimi. Jos šūkis: „Kai pavyksta atpažinti savo neteisingus įsitikinimus, kenkiančius mūsų pačių santykiams, galime juos keisti ir taip nutiesti kelią į taikesnį šeimos gyvenimą.“ O ypač darnesnius santykius su savo vaikais.
Drauge su bendraautore J.Tomuschat psichologė pateikia daug įžvalgų, kaip puoselėti autentiškus, laimingus ir nevarginančius santykius su vaiku. Auklėjant vaikus pirmiausia svarbu ne imtis dar kokių nors veiksmų, o būti sąmoningesniems. Vaikams tai – didžiausia dovana: laisvi nuo tėvų įsivaizduojamų projekcijų, baimių, reikalavimų ir kontrolės jie gali augti savimi pasitikinčiais žmonėmis.
„Ši knyga – tai kvietimas trumpam pamiršti tėvo ar mamos vaidmenį, atsipalaiduoti ir galbūt prie puodelio kavos pamąstyti apie vienus svarbiausių santykių gyvenime – santykius su vaikais. Tie santykiai ir jums tikriausiai yra didžiausia laimė bei didžiausias rūpestis, o kartais – nepaprastas iššūkis. Jūsų rankose – knyga apie geresnius santykius šeimoje, o ne apie auklėjimą. Neapkrausime jūsų tipiškais patarimais, kaip teisingai auklėti vaiką.
Esame įsitikinę, kad mamos ir tėčiai šiais laikais dėl savo vaikų tikrai stengiasi. Nėra reikalo dar labiau jų spausti, nuolat aiškinant apie auklėjimą – nei vaikams, nei tėvams nuo to nebus geriau, tik ims dar labiau graužti sąžinė. Tobulų tėvų nebūna, kaip ir tobulų vaikų.
Auklėti neauklėjant pirmiausia reiškia refleksiją apie savo santykį su vaiku ir savimi. Tai lengviau, nei atrodo, nepaprastai įdomu ir net visai smagu. Galime pažadėti, kad šioje knygoje tikrai daug atrasite, o mes nemoralizuosime ir negrūmosime pirštu. Juk kuriant geresnius santykius šeimoje svarbiausia NE VEIKTI kuo daugiau, o BŪTI SĄMONINGESNIEMS. Tik taip geriau atpažinsime, ko iš tikrųjų reikia mūsų vaikams, ir net nebus sunku būtent tai jiems suteikti“, – rašoma knygos pristatyme.
Dalijamės knygos ištrauka:
Misija įmanoma; nepilna šeima
Jau pasakojome, ką skyrybos reiškia vaikui, bet išsamiau neaptarėme, kokioje padėtyje atsiduria vieniša mama arba tėtis. Tikrai nelengva... Neretai pasitaiko, kad išsiskyrę tėvai nebesirodo arba pasidaro nepatikimi. Dažnai su buvusiu partneriu neįmanoma susikalbėti arba šis išvis nustoja bendradarbiauti. Neretai išsiskiria ir požiūris į vaikų auklėjimą. Kovos dėl valdžios, varžymasis, kas daugiau laiko praleis su vaiku ir kas kokių pareigų imsis, tampa nepilnos šeimos kasdienybe. Atsiranda finansinių rūpesčių, juntamas bendras nepasitenkinimas situacija.
Žinoma, pasitaiko ir kitokių istorijų. Kai kurie vieniši tėvai, išsiskyrę su partneriu, jaučia didelį palengvėjimą. Kiti jokių finansinių sunkumų nepatiria, o su savo buvusiuoju ar buvusiąja po skyrybų palaiko draugiškus santykius.
Paprastai nepilnoje šeimoje ryšys tarp vaiko ir mamos arba tėčio būna artimesnis. Vaizdžiai tariant, ištuštėjusiame lizde visi dar glaudžiau susispiečia.Vaikui su juo likusi gyventi mama arba tėtis tampa pagrindiniu globėju – asmeniu, prie kurio jis prisiriša, ir apskritai svarbiausiu žmogumi ir šviesiausia žvaigžde jo padangėje. Dėl šios priežasties jis tampa ypač priklausomas nuo to, kiek empatiška ir emociškai stabili yra mama arba tėtis. Mūsų vieniša bičiulė kartą prasitarė: „Pastebėjau, kad mano būsena persiduoda vaikams. Jei ryte atsikeliu gerai nusiteikusi, ir jie būna geros nuotaikos: „Kai mama nelaiminga, niekas nebus laimingas.“ Taip vienišus pečius užgula dar didesnė atsakomybė.
Daugelis vienišų tėvų pasakoja esantys visada pavargę ir išsekę. Nieko keista. Jie jaučiasi privalantys nepertraukiamai funkcionuoti – dieną ir naktį, darbe ir savaitgaliais. Sustoti negalima. Vaiku rūpintis jie privalo net susirgę. Vieniši tėvai – kaip Barbės Devyndarbės. Sutvarkyti namus, nueiti į tėvų susirinkimą, nepamiršti užregistruoti vaiko pas gydytoją – vienišos mamos ir tėčiai visa tai paprastai turi padaryti vieni. Nelieka laiko atsipalaiduoti ir užsimiršti. Tokiose įtemptose situacijose esame linkę „užsidegti“ ir reaguoti pagal senąsias pasąmonės programas, išmoktus šablonus. Kartais vaikams pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Mūsų seminarų dalyvė, vieniša mama Inesa pasakojo, kaip pasikarščiavusi dukrai Luizai išrėžė: „Man nuo tavęs net galvą skauda!“ Tačiau kaip tik tokiomis frazėmis ji nieku gyvu nenorėjo svaidytis.Pačią nuo vaikystės graužė kaltės jausmas, panašiomis replikomis įskiepytas ligotos motinos. Patirdami stresą esame labiau pažeidžiami ir linkstame aklai kartoti išmoktus šablonus, tarsi būtų įsijungęs autopilotas.Greičiau įkliūvame į savo pačių patirties spąstus.Kad taip nenutiktų, vieniši tėvai turi ypač rūpintis savimi.
Jei tu irgi viena (-as), tikriausiai dabar galvoji: „Tai neįmanoma.Net neįsivaizduojate, kad ir taip nieko nespėju!“ Rasti laiko sau, kai darbotvarkė perpildyta, tikrai nelengva.Vieniša mama ir knygos „Stark und alleinerziehend“ („Stiprūs ir vieniši“) autorė Alexandra Widmerė pastebi, kad svarbu nepulti iškart apversti gyvenimo aukštyn kojomis – pradėk nuo mažų žingsnelių. Atsakyk sau: ką dar šią savaitę galėčiau padaryti dėl savęs? Kas tai būtų? Pasirink įveikiamą tikslą. Gal gali paskambinti seniai matytai draugei? Gal pasigaminsi savo mėgstamą patiekalą, kuris nebūtinai patiks vaikams? Arba ryte atsikelsi ankstėliau, kad dar keletą minučių ramiai pavartytum žurnalą? Čia tik keletas idėjų, nuo ko pradėti savo mažąjį rūpinimosi savimi projektą.
Nepilnose šeimose iškyla ir daugiau klausimų. Vaikams skyrybos tikriausiai taip pat buvo smūgis, o dabar turi jiems padėti išgedėti praėjusius laikus. Gal kilo nesutarimų su buvusiuoju ar buvusiąja dėl matymosi su vaikais tvarkos arba išlaikymo? Neužtektų visos knygos visiems įmanomiems atvejams išnagrinėti. Su vaiku gyvendami nepilnoje šeimoje, esate labai priklausomi vienas nuo kito, todėl tikime, kad bus naudinga pasigilinti į knygoje pateikiamus klausimus ir peržiūrėti tarpusavio santykius.
Būtina geros tėvystės sąlyga yra artimas vaiko ir tavo ryšys. Dėl šios priežasties mūsų dėmesio centre nuo šiol bus du žmonės: tu ir tavo vaikas. Visus kitus knygos skyrius parengėme taip, kad galėtum iš naujo įvertinti save kaip mamą arba tėtį – jei norėsi, žinoma. Kitaip sakant, kiekvienas iš tėvų pirmiausia rūpinasi savo vaidmeniu. Jei mūsų mintys padės atrasti naujų dalykų ir imsi keisti savo elgesį, tai pajus visa šeima.
Kai pusiausvyra sutrinka
Daugelis žmonių gyvena arba labiau prisirišę ir mažiau savarankiški, arba atvirkščiai – būna labiau nepriklausomi ir nelinkę prisirišti. Yra ir tokių, kurie metasi tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą: kurį laiką pernelyg taikstosi, paskiau vėl atsiriboja ir susikoncentruoja į save. Pamindami savo pačių poreikius žmonės tokiais atvejais ilgesnį laikotarpį labai stengiasi įtikti kitiems.Tačiau ilgainiui savęs neigti nebegali, todėl po kurio laiko jiems ir vėl tenka atsitraukti, atsikovoti asmeninę laisvę, kurią kadaise savanoriškai buvo paaukoję.
Nesvarbu, ar sutrikusi visa vidinė pusiausvyra, ar žmogus tik nuolat svyruoja tarp priklausymo ir autonomijos, tai vis tiek labai veikia jo gyvenimą ir santykius, o ypač su vaiku.
Daugelis pernelyg savarankiškų žmonių giliai širdyje yra linkę taikstytis, be to, jie mano turį elgtis taip, kaip iš jų tikisi aplinkiniai. Vis dėlto viduje jie ima atkakliai priešintis ir kaip tik negali daryti to, ko kiti nori. Jie tarsi tampa maištininkais. Sprendimą, kurioje pusėje – nepriklausomų ar besitaikstančių žmonių – būti, priimame nesąmoningai, dažniausiai dar būdami vaikai ar paaugliai. Paprastai vyresni vaikai ir paaugliai renkasi, ar prisitaikyti ir stengtis atitikti tėvų lūkesčius, ar jiems priešintis. Paauglio maištas yra sveikas būdas išsilaisvinti iš tėvų globos ir namų.Kai kurie suaugusieji taip ir lieka įstrigę šioje prieštaravimo fazėje. Jie nesijaučia gerai nei sakydami „taip“, nei „ne“.Kai sako „taip“, pažįstamas balsas iš vaikystės jiems primena, kad reikia pateisinti suaugusiųjų lūkesčius, o jei sako „ne“, juos ima graužti kaltė. Dėl šios priežasties neretai susiformuoja laikysena „ir taip, ir ne“. Tokie žmonės galiausiai neturi savo nuomonės ir vengia priimti sprendimą.
Prisitaikantys ir autonomiški tėvai
Kad būtų paprasčiau, prisitaikančiais vadinsime vidinės pusiausvyros netekusius žmones, linkusius priklausyti. Autonomiškais vadinsime vidinės pusiausvyros netekusius žmones, kurie linkę būti nepriklausomi. Šios sąvokos neturi jokio vertinamojo atspalvio, tiesiog norėjome pasirinkti patogesnes formuluotes.
Pirmiausia dar kartą grįžkime prie mūsų ankstyvųjų patirčių ir jų poveikio mūsų požiūriui į pasaulį.Jei atidžiau peržvelgtum skyriaus pradžioje išvardytus gebėjimus, kurių reikia, kad pavyktų ir prisirišti, ir išsaugoti autonomiją, tikriausiai nustebtum – kaip tik šie gebėjimai būtiniausi ir gyvenant su vaikais.Viena vertus, su savo vaikais norime gražiai bendrauti, įsijausti į jų pasaulį ir visur juos lydėti.Kita vertus, kaip tėvai norime išlaikyti atstumą, atsižvelgti ir į savo poreikius, o vaikus laikyti savarankiškais žmonėmis. Viskas gerai: kai šeimoje pavyksta išlaikyti šią pusiausvyrą, visi puikiai jaučiasi ir gali augti.
Kaip požiūris į pasaulį veikia auklėjimo stilių?
Jei norime, kad augdami vaikai jaustųsi saugūs ir prisirišę, bet kartu būtų laisvi ir nepriklausomi, pirmiausia reikia prisiminti savo tėvų namus ir šeimą, kurioje užaugome. Taip suprasime, kokią prieraišumo ir autonomijos pusiausvyrą atsinešėme iš vaikystės. Suaugusieji dažniausiai galvoja, kad nuo charakterio priklauso, kaip klostosi jų santykiai – kas linkęs rūpintis kitais, kai kam reikia pabūti vienam, kai kam labai reikia kitų žmonių, o kitiems – visai ne. Nedažnas pastebi, kad ne charakteris lemia mūsų santykius ir polinkį prisirišti arba atsiriboti nuo žmonių, o su tėvais patirti ankstyvieji išgyvenimai. Tai jie yra santykių pagrindas, veikiantis mūsų jausmus, mintis, elgesį. Tapę tėvais ir bendraudami su savo dukromis ir sūnumis pamatome, kaip išryškėja šios senosios patirtys.
Iš esmės mūsų polinkis prisirišti arba atsiriboti labai priklauso nuo to, kaip tėvams pavyko patenkinti mūsų priklausymo ir autonomijos poreikį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje jautėmės abiejų mylimi ir palaikomi, mums nebus sunku tą meilę perduoti ir savo vaikams. Tačiau jei nesijautėme besąlygiškai mylimi vieno ar abiejų tėvų, gali būti sunku ir savo vaiką priimti tokį, koks jis yra. Nutinka ir priešingai – gerų norų vedami, mėginame elgtis visiškai kitaip nei mūsų tėvai ir kone užsmaugiame vaikus meile.
Savo vaikystės patyrimą galėtume įsivaizduoti kaip akinius. Dar vaikystėje, bendraudami su tėvais, išmokstame, kaip gyventi ir prisirišant, ir išlaikant atstumą nuo žmonių. Jei tėvai mus besąlygiškai myli, mumis rūpinasi, bet kartu suteikia laisvę, išmokstame, kad mus priima tokius, kokie esame.Galime mylėti kitus, nesistengdami jiems įtikti. Galime daryti tai, ką norime, nesibaimindami, kad mus kaip nors nubaus.
Kitaip tariant, pasaulį matome pro kadaise uždėtus akinius. Jų nenusiimame ir suaugę. Dėl šios priežasties vaikystės išgyvenimai taip pat formuoja subjektyvią mūsų brandaus gyvenimo realybę. Pro tuos pačius akinius vertiname ir savo vaikus bei atitinkamai į juos reaguojame. Taigi nepaprastai svarbu šiuos „akinius“ atpažinti, tik tada galėsime keisti savo elgesį ir požiūrį į vaikus.
Pavyzdžiui, Elžbieta vaikystėje nesijautė tėvų suprasta. Jai dažnai atrodydavo, kad ji jaučia ir galvoja ne tai, ką turėtų. Dėl šios priežasties jos pasitikėjimas savimi liko menkas. Tokie yra ir jos tikrovės suvokimo akiniai – ji gyvena nuolat bijodama suklysti ir būti atstumta. Elžbieta dabar pati augina vaiką. Kaip mama ji impulsyviai jaučia, kad savo vaiką reikėtų apsaugoti nuo nesėkmės baimės. Elžbieta nesuvokia, kad jos baimė yra jos asmeninė problema, kurią ji atsinešė iš vaikystės. Nesėkmės baimė jai atrodo reali grėsmė, nuo kurios reikia apsisaugoti, todėl ir savo sūnų Elžbieta visomis jėgomis skatina, linkėdama jam tik gero. Ji būtinai nori, kad atsiskleistų visas sūnaus potencialas, kad jis pasiektų pačių geriausių rezultatų sporte, socialiniame gyvenime, mokykloje ir kad niekada nebijotų apvilti. Tačiau mamos lūkesčiai taip prislegia sūnų, kad ilgainiui jį apima ta pati nesėkmės baimė, nuo kurios mama jį taip bandė apsaugoti. Kad ir kaip Elžbieta stengtųsi, įvyksta priešingai.
Savus tikrovės suvokimo akinius galima pakeisti tik keičiant priklausymo ir autonomijos pusiausvyrą. Šios kategorijos – egzistencinės. Jei, pavyzdžiui, nenumaldomai ilgimės artimo ryšio, tikriausiai būsime linkę per stipriai prisirišti ir prie savo vaikų. Tokiu atveju galime nepastebėti jų autonomijos ir savarankiškumo poreikio. Jei mums svarbiausia – laisvė ir dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų esame labiau linkę siekti autonomijos, tikriausiai jausimės įsprausti į kampą, kai teks palaikyti prieraišų santykį su vaiku ir juo rūpintis. Tada gali nepavykti deramai atliepti vaiko poreikių būti suprastam, priimtam ir palaikomam.
Kol į gyvenimą žiūrime pro „vaikystės akinius“, objektyviai nesuvoksime tikrovės. Toks iškreiptas suvokimas neleis matyti detalių, kai kuriuos realybės epizodus tiesiog ištrinsime, dalį informacijos ignoruosime, o gal kaip tik sureikšminsime, kad tik niekas neprieštarautų mūsų pro šiuos akinius matomam vaizdui.
