– Kada kilo idėja išleisti knygą ir kodėl nusprendėte rašyti būtent vaikams?
– „Visa tiesa apie gyvūnus“ – tai knyga visai šeimai, bet pritaikyta ir vaikams. Vaikus ypač patraukia interaktyvioji knygos dalis – pasitelkus mobiliąją programėlę „Visa tiesa apie gyvūnus“ knygoje atgyja dailininko Edgaro Strauko iliustracijos. Interaktyvūs piešiniai užtikrins, kad vaikams nebūtų nuobodu. Ši knyga apie mitus, o vaikai noriai domisi, ką gi tie gyvūnai gamtoje iš tikrųjų daro ir ko nedaro.
Jau septynerius metus lankausi mokyklose, kur pasakoju vaikams apie įvairiausius gamtos pasaulio mitus ir matau, kad nei vaikai, nei suaugę, apie gyvūnus dar labai daug ko nežino, be to neretai būna prisiklausę visokių pramanų. Todėl norint atvesti juos į tiesos kelią – knyga pats geriausias būdas (neskaitant feisbuko, juk ten maži vaikai prisijungti ir skaityti negali).
– Šiek tiek apie patį rašymą – jūsų tekstai charizmatiški, šmaikštūs, smagūs. Papasakokite apie šitą kūrybos etapą. Ką jums pačiam reiškia rašymas, kaip sekasi tai daryti?
– Visų pirma, aš nemoku rašyti. Gerai, nemokėjau. Dabar jau šiek tiek moku. Lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje visada gaudavau dvejetus. Bet išmokti rašyti norėjau – tai, tikriausiai, ir yra svarbiausias dalykas. Pirmuosius mano tekstus susiėmusi už galvos taisydavo mano žmona. Vieną pastraipą redaguodavo pusvalandį, nes joje nebūdavo nė žodžio be klaidos. Dabar klaidų pasitaiko retai, tačiau ne tame esmė.
Tekstas mano galvoje dažniausiai gimsta be vargo per kelias minutes, o kiek ilgiau užtrunka jį užrašyti. Visi knygos „Visa tiesa apie gyvūnus“ tekstai taip pat gimė iš karto. Užtenka tik pagalvoti „angis“ ir mintyse jau žinau, ką turiu užrašyti. BET. Yra viena sąlyga. Turiu atsikelti penktą valandą ryte ir rašyti iki aštuntos. Kitu laiku, pavyzdžiui, vakare, rašyti aš negaliu. Esu bandęs ir buvo labai sunku. Rašymui skirtu laiku turi nelaukti įkvėpimo ir tiesiog rašyti.
– „Visoje tiesoje apie gyvūnus“ gyvūnai kalba patys. Kodėl pasirinkote kalbėti gyvūnų lūpomis vietoje to, kad apie juos pasakotumėte standartiniu enciklopediniu stiliumi?
– Standartinis enciklopedinis stilius jau yra atsibodęs, žmonėms reikia kažko naujo ir įdomaus. Gali būti, kad man įtaką padarė austrų rašytojo Felikso Zalteno knyga apie stirną, vardu Bembis. Šioje knygoje gyvūnai taip pat šneka pirmuoju asmeniu ir pasakoja biologiškai teisingą informaciją apie save, nors tai ir yra grožinės literatūros kūrinys.
Gyvūnai iš tikrųjų kalba, tik mes tos kalbos nesuprantame. Čia yra mūsų, o ne gyvūnų bėda. Žinoma, jų pasaulio įsivaizdavimą rašydamas aš sužmoginu. Aš negaliu žinoti, kaip atrodo gyvūnų pasaulis, nes aš neturiu visų jų juslių – nematau kaip jie, neužuodžiu kaip jie, negirdžiu kaip jie. Deja, tai tenka prikurti. Gyvūnai kalba, aš tik parodau, kaip jų pokalbiai galėtų atrodyti žmonėms.
– Kaip manote, koks šiuolaikinių vaikų santykis su gamta? Kaip knygos apie gyvūnus gali padėti vaikams ją pamilti stipriau ir kodėl to reikia?
– Nereikia mylėti gamtos. Niekam ta meilė neįdomi. Žmonės yra linkę mylėti tai, kas gražu. Gražus paukštelis – aš jį mylėsiu, gražus vabalėlis – aš jį mylėsiu, negražus kirminas – aš jo nemylėsiu. Skirstymas į grožį ir negrožį, meilę ir nemeilę, nėra geras dalykas. Tai turėtų būti pagarba gamtai.
Aš norėčiau, kad vaikai išmoktų gerbti gamtą ir vienodai matyti visus gyvius, kokie tik yra. Nesvarbu, ką jie bedarytų, kaip besielgtų, kaip ėstų vienas kitą ir žarnas vienas kitam leistų – tai yra visiškai normali gamtos dalis. Visus gamtos procesus turime priimti ir gerbti vienodai.
– Koks buvo jūsų santykis su gamta vaikystėje? Kada pradėjote ją gerbti, jeigu ne mylėti?
– Nepasakyčiau, kad aš vaikystėje labai ją gerbiau ir mylėjau, bet gamta mane ypatingai domino. Ta pagarba atėjo vėliau, kai ėmiau suvokti gamtos procesus, tam prireikė laiko. Kadangi gyvenau kaime, gamtoje sėdėjau nuo ryto iki vakaro. Ir visokias uogas rinkau, ir laksčiau paskui įvairiausius paukščius, ieškojau lizdų, ir ko dar tik nedariau. Negaliu sakyti, kad gamtoje rasdavau ramybę, greičiau nuotykius ir pažinimo džiaugsmą. Daug procesų man buvo neaiškūs, todėl reikėjo tyrinėti, žiūrėti ir stebėti.
– Galbūt galėtumėte pasidalinti prisiminimais apie knygas, kurios jus vaikystėje priartino prie gamtos?
– Vaikystėje, o ypač mokykloje, buvau šiek tiek anarchistas ir niekada neskaičiau knygų iš literatūros sąrašo. Tai dariau jau suaugęs. Tačiau kol buvau vaikas – griežtai atsisakydavau ir skaitydavau vien tik knygas apie gamtą. Pagrindinė knyga buvo Vytauto Logmino „Lietuvos paukščiai“ – tai knyga, kurią aš visą išmokau mintinai. Taip pat visos Tado Ivanausko knygos.
– Pirmą kartą „Visa tiesa apie gyvūnus“ buvo išleista 2018 metais. Tiražui pasibaigus skaitytojai vis klausė, kada vėl bus galima įsigyti knygą ir štai, pasirodė pakartojimas. Ką jums reiškia tai, kad žmonės laukia jūsų knygų ir ar nesinorėjo ko nors knygoje pakeisti?
– Dabar knygą norėčiau dar šiek tiek papildyti, įtraukti dar daugiau mitų apie gyvūnus, pavyzdžiui, rupūžes, kurios ėda braškes. Tų mitų daugėja nuolatos, žmonės prisigalvoja visokių dalykų. Nežinau, ar naujų mitų užtektų antrai knygos daliai, tačiau jeigu būtų trečias šios knygos leidimas – galbūt būtų galima papildyti.
Dėl atnaujinto knygos tiražo labai džiaugiuosi, nes atsibodo visiems sakyti, kad „knygos nebėra niekur, atsiprašau“. Sulaukdavau tikrai daug užklausų, todėl labai džiugu, kad dabar ir vėl knygą gali įsigyti visi norintys.
