Svajojantiems šią metodiką pritaikyti namuose ugdant mažylius, leidykla „Briedis“ pristato sertifikuotos Montessori mokytojos Simone Davies knygą „Montessori mažylis“.
Laikas pakeisti savo mąstymą apie mažylius. Naudodamasi švietimo ekspertės dr. Marios Montessori sukurtais principais, S.Davies pataria, kaip paversti gyvenimą su „sunkiuoju duetu“ abipusiai naudingomis ir malonumą teikiančiomis smalsumo, mokymosi, pagarbos ir atradimų akimirkomis. Knygoje pateikiama šimtai praktinių idėjų kiekvienam gyvenimo su mažyliu aspektui: kaip išlikti ramiems, kai mažylis toks nėra, kaip su meile ir pagarba nustatyti ribas; kaip atsikratyti chaoso namuose; kaip sukurti Montessori veiklas, kurios puikiai tiks jūsų mažyliui nuo vienerių iki trejų metų ir kaip užauginti smalsų mokinį, kuris dievina tyrinėti aplinkinį pasaulį.
„Montessori mažylis“ padės tapti sąmoningesniais tėvais, kurie sugeba būti čia ir dabar, moka susitvarkyti su pykčio priepuoliais ir probleminiu elgesiu, nesiūlydami atlygio, grasinimų ar bausmių, kurie sugeba skatinti bendradarbiavimą, nustatyti tinkamas ribas, būti vaiko vedliu ir tiesiog mėgautis kiekvienu vaiko augimo tarpsniu.
Paverskite įprastus namus Montessori namais ir tapkite labiau sąmoningais, atidžiais ir atsipalaidavusiais tėvais.
Knygos „Monterssori mažylis ištrauka:
MONTESSORI MAŽYLIO UGDYMAS
Kai pirmą kartą apsilankiau Montessori mokykloje, prisipažinsiu, mano susidomėjimas galėjo būti palaikytas paviršutinišku. Mane traukė Montessori aplinka ir veiklos. Ir aš norėjau pasiūlyti gražią aplinką ir įtraukiančias priemones vaikams.
Neklydau. Lengviausia nuo to ir pradėti.
Praėjus daugeliui metų suvokiu, kad Montessori iš tikrųjų yra gyvenimo būdas. Tai yra kur kas daugiau negu veiklos ar erdvės. Montessori turėjo įtakos elgesiui su savais vaikais, su vaikais, kurie lanko mano pamokas, ir vaikais, su kuriais susiduriu kasdieniame gyvenime. Svarbiausia – skatinti vaiko smalsumą, išmokti pamatyti ir priimti jį tokį, koks yra, be jokio vertinimo, palaikyti ryšį su vaiku net ir tada, kai turime uždrausti jam tam tikrus veiksmus, kurių jis ypač nori.
Montessori metodą galite gana lengvai taikyti ir namie. Tačiau jis gali gerokai skirtis nuo mūsų pačių ugdymo, kai buvome vaikai, taip pat nuo kitų auklėjimo pavyzdžių aplink mus.
Montessori mus moko priimti vaiką kaip unikalią asmenybę, besivystančią unikaliu keliu. Turime jį remti ir būti jo švelnus, supratingas vedlys. Neturime vaikui primesti savo suvokimo ar mūsų pačių neišsipildžiusių svajonių.
Kaip ir sodininkai, mes sėjame sėklą, užtikriname reikiamas sąlygas, duodame pakankamai trąšų, vandens ir šviesos. Stebime, kaip augalėlis auga, ir atitinkamai juo rūpinamės. Leidžiame jam laisvai augti. Taip turėtume auginti ir savo vaikus. Tai montessorinis kelias. Mes sėjame sėklas, kurios yra mūsų mažyliai, ir sudarome jiems tinkamas sąlygas. Kai reikia, keičiame, ir žiūrime, kaip auga. Jie patys pasirinks savo gyvenimo kelią.
„Mokytojai (įskaitant tėvus) turi elgtis taip, kaip geri sodininkai ir žemdirbiai elgiasi su augalais.“ Dr. Maria Montessori, „Žmogaus formavimas“ (angl. The Formation of Man)
RIBŲ NUSTATYMAS
PADĖKIME VAIKUI PRISIIMTI ATSAKOMYBĘ
Skatinkime bendradarbiavimą negąsdindami, nebausdami ir nebandydami palenkti. Tačiau jeigu vaikas vis tiek nėra linkęs bendradarbiauti, tada pats laikas nustatyti tam tikras ribas.
Tai pati sunkiausia Montessori mokymų dalis. Norime jiems suteikti kaip įmanoma daugiau laisvės, kad galėtų tyrinėti pasaulį ir būti smalsūs, tačiau ribos visgi reikalingos siekiant juos apsaugoti ir išmokyti gerbti kitus.
Pastebėjau, kad Nyderlanduose žmonės (kalbu apibendrintai) tai daro itin natūraliai. Man retai tenka matyti tėvus ar globėjus ginčijantis su mažyliu ar šaukiančius ant jo. Kartais matau mažus vaikus, sėdinčius ant dviračio galinės sėdynės ir verkiančius, tačiau tėvas ar motina išlieka ramūs, toliau mina pedalus ir ramiu balsu kalbasi su vaiku.
Parodysiu jums, kaip padaryti tą patį, kaip nustatyti ribas pagarbiu būdu tiek pačiam vaikui, tiek visai šeimai.
Tačiau tam reikės šiek tiek praktikos. Mes iš esmės mokysimės naujos kalbos. Bus paprasčiau išmokti, jeigu turėsime kitų žmonių, auginančių panašaus amžiaus vaikus, paramą. Tokiu atveju galėsime pasidalyti savo patirtimi ir padiskutuoti dėl keblių situacijų. Ir kai mums nepavyks, priminkime vienas kitam, kad norėjome tik geriausio, ir pasinaudoję šia galimybe atsiprašykime savo vaiko.
NUSTATYTI RIBAS YRA NORMALU
Kai vaikai buvo maži, paprasčiausiai maniau, kad mano tikslas yra padaryti juos laimingus. Kalbant sąžiningai, tai pati lengviausia dalis. Tėvai turi padėti vaikams susidoroti su visomis gyvenimo negandomis; būti kartu su jais ir džiaugtis, padėti išgyventi nusivylimo ir liūdesio laikotarpius – visus gerus ir blogus dalykus.
Bet kartais mums reikės nustatyti ribas. Kad juos apsaugotume. Kad parodytume jiems, kaip reikia elgtis pagarbiai. Įsiterpti, kai jie ką nors netinkamai padaro. Padėti užaugti atsakingais žmonėmis.
Tam tikrų ribų nustatymas nėra lengvas procesas. Mūsų vaikas gali būti tuo nepatenkintas. Tačiau kai elgiamės palaikydami ir su meile, jis supras, kad tai padarėme vedami tik geriausių ketinimų, o ryšys su vaiku dėl to tik dar labiau sustiprės.
Sunkūs išgyvenimai mus tik užgrūdina. Sunkūs išgyvenimai padeda suaugti mūsų vaikams. Ir kaip nuostabu, kai vaikai supranta, kaip mes juos mylime net ir tada, kai ištinka pykčio priepuolis, kai jie pešioja mūsų plaukus ar atsisako apsirengti.
ATNAUJINKITE RYŠĮ, KAI JIS NUSIRAMINA
Kai vaikas nusiramins, galės mums papasakoti, kas atsitiko. Apkabinkime jį arba palaukime, kol jis pats to paprašys. Tada galime pripažinti vaiko jausmus ir pabandyti pažiūrėti į situaciją jo akimis. „Vau, ar tau buvo itin sunku? Atrodo, kad tau iš tikrųjų tai visai nepatiko. Tu atrodei įniršęs.“
PRIIMKITE VISUS JAUSMUS, TAČIAU NE VISUS POELGIUS
Mes galime manyti, kad jeigu priimsime vaiką tokį, koks jis yra, žiūrėsime jo akimis, priimsime visus jo jausmus, ar turime priimti ir bet kokį jo elgesį?
Tai nėra visiška tiesa. Jeigu reikia, įsiterpiame, kad sustabdytume jo netinkamą elgesį. Suaugusieji dažnai turi būti savo mažylio prefrontalinė žievė (smegenų racionaliąja dalimi), kuri vis dar yra vystymosi fazėje. Galime įsiterpti, kad apsaugotume vaiką. Kad apsaugotume kitus. Kad apsaugotume save. Pagarbesniu būdu parodyti vaikui, kad jis gali nesutikti su kitais. Parodyti jam, kaip elgtis ir būti atsakinga asmenybe.
Pavyzdžiai:
„Normalu turėti skirtingas nuomones, tačiau negaliu tau leisti skriausti broliuko ar sesutės. Tu sėdi šitoje mano pusėje, o tu – kitoje.“
„Aš negaliu tau leisti skriausti mane. Aš negaliu tau leisti taip kalbėti su manimi. Aš negaliu tau leisti skriausti save. Aš matau, kad šiuo metu vyksta kažkas svarbaus, ir norėčiau tai suprasti.“
