Galbūt šios mintys skamba kaip sunkiai pasiekiamas tikslas, tačiau leidyklos „Vaga“ išleistoje knygoje „Auklėjimas paprastumo dvasia: viskas, ko reikia, kad užaugintume ramesnius, laimingesnius ir savimi labiau pasitikinčius vaikus“ tarptautinį pripažinimą pelnęs šeimų konsultantas Kimas Johnas Payne‘as, kartu su Lisa M. Ross, atvers naują požiūrį į vaikystę. „Supaprastindami vaiko „pasaulį“ parengiate kelią pozityviai kaitai ir augimui.
Šis parengiamasis darbas ypač svarbus dabar, nes pasauliui būdinga per daug dalykų. Mes kuriame kasdienį gyvenimą ir šeimas ant keturių „per daug“ pamatų: per daug dalykų, per daug pasirinkimų, per daug informacijos, per daug spartos. Esant tokiam reikalų, pramogų, spaudžiančio laiko ir maišaties (psichinės ir fizinės) lygmeniui, iš vaikų vagiamas laikas ir ramybė, reikalingi saviesiems pasauliams ir besiformuojančioms asmenybėms tyrinėti. Kadangi įtampos nuo „per daug“ yra tokios universalios, atitinkama sparta prie jų prisitaikome.
„Per daug“ keistumas pradeda atrodyti normalus. <...> Aš tikiu, kad instinktai saugoti vaikus kaip tik ir motyvuos mus keistis. Akstinu bus tai, jog trokštame saugoti jų vaikystes. Nors vidiniai mūsų balsai yra nutildyti tiekos būtinų dalykų ir įsipareigojimų, mūsų kaip tėvų instinktai vis tiek verčia mus padaryti pauzę. <...> Nuskamba vidiniai pavojaus signalai, kai susiduriame su didžiuliu neatitikimu to, kaip įsivaizduojame, kokia vaikystė turėtų būti, ir kokia ji iš tikrųjų tapo“, – samprotauja Kimas Johnas Payne‘as.
Knygoje pateikiama nuodugnių įžvalgų apie tai, kas sudaro paprastinimo filosofiją, kokie pagrindiniai veiksniai trukdo ją įgyvendinti, kelia pavojų ne tik vaiko emocinei savijautai, bet ir sumaištį tėvams. Galiausiai, patariama, kaip žingsnis po žingsnio pritaikyti įgytas žinias vaikų auklėjimo praktikoje. Visos mintys, aprašytos knygoje „Auklėjimas paprastumo dvasia“, – tai autorių nuoseklaus bendravimo su tėvais, turinčiais keblumų dėl vaikų gerovės, rezultatas. Išsamūs pavyzdžiai ir problemų sprendimo būdai gretinami su realiomis tėvų patirtimis ir mokslininkų atliktais tyrimais.
Nežinote, nuo ko pradėti? Svarbiausia, pasak autoriaus, yra pastebėti ir pripažinti, kad vaikų kasdienoje yra daugiau skubos, nei paprastumo. Aptikus šią spragą, naują bendravimo su vaikais strategiją svarbu įgyvendinti palengva, neskubant: „Mano pokalbiai su tėvais būna toli siekiantys ir labai jaudinantys. Jie prasideda ir apsukę visą ratą grįžta svarstant tokį klausimą: ką jums reikia daryti, kad judėtumėte pirmyn taip, jog susigrąžintumėte lūkesčius ir svajones apie šeimą? Kažkur tarp svajonių ir rūpesčių slypi atsakymas – vieta vaizduotei, vieta paprastumui pradėti.
Tėvai kartais turi per daug problemų, nepajėgia matyti bendro vaizdo ar išeities. Kai kurios dienos dalys gali būti problemiškos, pavyzdžiui, valgio ar miego metas, ir mes aptariame jas, pažvelgdami kasdienio gyvenimo kontekste. Šiame ankstyvame taške mūsų tikslas – užčiuopti šeimos pulsą, pamatyti, kas vyksta. Kaip šis vaizdas skiriasi nuo mūsų susikurtos šeimos vizijos? Kas galėtų jį pagerinti? Tai padaryti gali kiekvienas. Objektyviai pažvelkite į savo dienų drauge pobūdį: kurios akimirkos yra kritinės? Kuriose įsiplieskia pykčiai, išgaruoja bendradarbiavimas ir seka chaosas? Užuot stačia galva ėmusis itin nerimą keliančių keblių dalykų, svarbu pirma tik pripažinti juos egzistuojant.
Taip pat svarbu pažvelgti ir į savo kasdienio gyvenimo ir tėvystės sritis, atitinkančias geriausius mūsų ketinimus. Kodėl tos sritys gerai funkcionuoja? Susitikimuose su tėvais klausiu, kas labiausiai jiems rūpi, ir mes drauge žingsnį ar du atsitraukiame. Geras fizioterapeutas nepuls iškart masažuoti skaudamos vietos, o pramankštins raumenis iš abiejų pusių, atpalaiduos. Gydomąjį darbą šeimų terapijoje būtina atlikti panašiai taktiškai, kad pokyčiai skatintų motyvaciją, o ne pasidygėjimą“.
Gali pasirodyti, kad paprastumo kūrimas šeimoje ir vaikų gyvenime reikalauja ypatingo pasirengimo, žinių, laiko ir pastangų. Tačiau, perskaitę knygą įsitikinsite, kad paprastumo galia slypi tiesiog kasdieniame gyvenime, visose veiklose, į kurias vaikai buvo įtraukti iki šiol. Knyga tik padės į kasdienybę, kuri yra apsunkinta, pažvelgti nauju, keturių paprastinimo lygmenų kampu: „Su tėvais aptariu keturis paprastinimo lygmenis: aplinkos, ritmo, dienotvarkės ir suaugusiųjų gyvenimo filtravimą.
Aptariame, kurie tokio režimo aspektai atrodo labiausiai įmanomi. Kartais lieku nustebęs, kai kurie tėvai nori nerti į sunkesnes dienotvarkių vietas ir iškart paprastinti suaugusiųjų pasaulį, o kiti išsako norą matyti „keliais mažiau“ žaislų. Nedidelis tikslas dažnai būna instinktyvus žingsnis didesnio siekio link. Kažkaip tėvai žino, nuo kur pradėti kurti būtiną erdvę ketinimų ir gyvenimo pokyčiams“, – patirtimi dalijasi autorius.
Gyvenimo paprastumas aprėpia įvairias sritis. Visų pirmiausia, tai laikas santykiams su tais, kuriuos mylime. Paprastumą griauna perteklinė gausa: namuose per daug žaislų, ekranų, per daug triukšmo, per daug darbų, per daug emocijų mokykloje ir popamokinių veiklų: „Paprastumas pats savaime akcentuoja santykių reikšmę. Susilaikydami nuo visokių blaškančių dalykų, lengvai galinčių atimti daug laiko ir dėmesio – beribio žiniasklaidos priemonių poveikio, įvairių veiklų ir šiaip visų niekų – paliekame savo „emocines duris“ atviras mūsų mylimiesiems.
Pripažįstame jų jau pareikštą teisę į mūsų dėmesį. Paprastinimas numato su vaikais ryšį, kuris ateity neš dividendų. <...> Gilaus jaukumo šalia vienas kito – štai, ko ieškome šeimoje; trokštame, kad kaip tik taip jaustųsi ir vaikai, kad patirtų patogumo jausmą, nepriklausantį nuo bendrų interesų ar pokalbių. <...> Paprastumas, tai ne partizaninė taktika, siekiant išvalyti vaikui kelią per gyvenimą. Paprastumas – tai, ką galime padaryti. Paprastindami imamės aiškių, nuoseklių žingsnių, kad suteiktume vaikui tai, ko labiausiai reikia – laiko, ramybės ir užuojutos, įveikiant tai, kas juos kamuoja“, – teigia autorius.
Sužinoję apie aplinkos, ritmo, dienotvarkės ir suaugusiųjų pasaulio filtravimo svarbą, nutiesite kelią paprastumo link tiek sau, tiek mažųjų vaikystei, kurioje skubėjimą keis lėtas buvimas, o chaosą – darna ir šeimyninis bendradarbiavimas.
