– Suaugusiam žmogui rašyti paaugliui yra didelis iššūkis: reikia prisiminti, įsijausti, perteikti taip, kad tekstas būtų aktualus šiuolaikiniam paaugliui. Kaip jums tai pavyksta?
– Negaliu tiksliai pasakyti kaip. Nepaisant to, kad pasaulis gerokai pasikeitė nuo to laiko, kai pati buvau šešiolikos, brendimo iššūkiai niekur nedingo, kaip ir sužeistų širdžių skausmas, emocinės traumos. Tikiu, kad jaučiu paauglius, gebu suprasti jų problemas ir viliuosi, kad savo knygomis pataikau ten, kur reikia.
Pripažįstu, kad jei rašyčiau apie šiuolaikinį paauglį mokykloje ar, pavyzdžiui, kokias socialinės atskirties zonas dideliuose miestuose, tikrai reikėtų atsišviežinti žinias, tačiau paprastai mano veikėjai yra išplėšiami iš savo įprastų gyvenimų, atsiduria jiems visai nepažįstamoje ir svetimoje aplinkoje, kurioje turi prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, apmąstyti savo problemas taip atrasdami save iš naujo.
– Kaip apibūdintumėte gerą knygą paaugliams?
– Man patinka skaityti paaugliams skirtas knygas, kuriose svarbios temos pateikiamos įtraukiančiai ir jaudinančiai. Paaugliams rašantys autoriai turėtų į savo skaitytoją žiūrėti labai rimtai ir jo nenuvertinti. Manau, kad svarbu kalbėti apie skaudžias temas, nepaisant to, kad jos liūdina, sukrečia ir nepalikti skaitytojų vienų su tomis žinutėmis. Knygos turi pateikti sprendimus negrūmodamos moralės pirštu.
– Paaugliai gali skaityti ir suprasti įvairiausią literatūrą, tiek klasikos kūrinius, tiek siaubo knygas, erotines dramas ir visa kita. Kodėl jie turėtų (jei turėtų) skaityti ir paaugliams sukurtas knygas? Ką šios knygos gali suteikti skaitytojui, ko galbūt negali kitos?
– Nepaisant to, kad paaugliai gali ir skaito viską, visgi nemanau, kad jie viską ir supranta. Jeigu jų vidiniai pasauliai stabilūs, suaugusiųjų knygose pateikiami aštresni momentai nepadarys žalos – sąmonė instinktyviai blokuoja tai, ko negali suvokti emocijomis ar intelektu. Knygos paaugliams yra saugesnės.
Jos kalba apie iššūkius, susijusius su paauglyste, tokius kaip mokyklos gyvenimas, tėvų ir paauglių santykius, prieraišumą ir norą atsiriboti, draugystes ir tai, kaip svarbu, ką apie tave mano kiti, taip pat meilę – naują jausmą ir santykį, su kuriuo neturima jokios patirties, alkoholį, narkotikus (pirmieji susidūrimai dažnai nutinka paauglystėje), lytinę tapatybę. Geros knygos paaugliams atsako į klausimus, kylančius jų kasdienybėje.
– Savo knygose nevengiate meilės linijų. Kokia jų funkcija? Ar romantiški santykiai tarp veikėjų knygose paaugliams yra jaukas ar būtinybė?
– Meilės linijos labiau traukia merginas. Vaikinams labiau patinka nuotykiai. Manau, kad labiausiai pasiseka, jei knyga patraukia ir merginas, ir vaikinus nepaisant tos meilės linijos. Natūralu, kad romantinė eilutė traukia, pats santykis neišvengiamas – tai dalis mūsų egzistencijos, tačiau tikrai nėra būtinas knygos paaugliams elementas, nors, turiu pripažinti, kad nesu skaičiusi knygos paaugliams, kurioje nebūtų romantikos: tarsi ko trūktų, jei jos nebūtų. Man patinka rašyti apie pirmosios meilės magiją ir agoniją. Tai jaukas man.
– Jūsų knygos prasideda kelionėmis (štai knygoje „Indigo vasara“ Smila iš gimtosios Vokietijos iškeliauja metams mokytis į Sietlą ir apsigyvena šalia S. Meyer „Saulėlydžio“ sagoje didelę reikšmę turėjusio La Pušo paplūdimio, knygoje „Sniego šokėjas“ Jakobas keliauja į Šiaurės Kanadą, „Nematomoje mėnulio pusėje“ – kelionė į Nevados dykumą), perkeliančiomis paauglį iš jam įprasto pasaulio į visai nepažįstamą, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su Amerikos vietiniais gyventojais, taip pat kalbate apie kultūrinį identitetą, skatinate atsigręžti į savo šaknis. Kodėl šios temos jums svarbios?
– Mano kūryboje Amerikos vietiniai paaugliai yra tokie patys kaip ir šiuolaikiniai paaugliai: jie taip pat žiūri „Netflix“, taip pat naudojasi telefonais, tik jie gyvena visai kitokioje aplinkoje. Keliavimas yra labai svarbi savęs pažinimo ir augimo dalis: palieki savo komforto zoną, atsiduri kažkur, kur turi gebėti prisitaikyti. Keliaujant sutinki žmones, gyvenančius kitaip ir suvoki, kad tavo gyvenimo būdas ir tai, kaip mąstai, nėra vieninteliai teisingi variantai. Tai padeda augti.
Kalbant apie paveldą, identitetas man yra tai, ką žmonės daro būdami visuomenėje, kaip jie gyvena ir kaip myli, bet taip pat ir tai, ko jie tikisi iš kitų ir ko reikalauja sau, pavyzdžiui, kad su jais nebūtų elgiamasi neteisingai, kad nebūtų diskriminuojami. Kiekvienas iš mūsų kartas nuo karto paklausia savęs, kodėl esu toks, koks esu. Tai labai svarbus klausimas, ypač paaugliui, atsidūrusiam ant suaugusiojo gyvenimo ribos: jeigu nežinai savo šaknų, iš ko tada tas tavo pagrindas po kojomis?
– Knygoje „Sniego šokėjas“ aštuoniolikmetis vokietis Jakobas išvyksta ieškoti savo tėvo – kri genties Amerikos vietinio, kur sutinka ir įsimyli Kimę – merginą, kurios pasaulis atrodo visai kitaip nei Jakobo. Ji gyvena mažoje miško trobelėje, išgyvena iš to, ką duoda gamta, medžioja. Jakobas ima svarstyti, ką gali duoti tai merginai, kurios pasaulis jam visai svetimas, o dargi jis ir vegetaras. Kaip (ar) šis motyvas susijęs su lyčių lygybės klausimu šiuolaikinėse visuomenėse?
– Nekapstau taip giliai, kai išsiunčiu savo veikėjus į keliones, nes turbūt greitai užsivelčiau ir ištiktų rašytojo blokas. Medžioklės momentas knygoje parodo skirtumą tarp to, kaip gyvulys nužudomas laisvėje, vadovaujantis tradicinės pagarbios medžioklės būdu, ir gyvulių auginimo fermose. Veikėjų funkcijų pasiskirstymas galėjo būti ir kitoks: juk galėjo ir vegetarė mergina tyruose sutikti stiprų vaikiną medžiotoją – istorija būtų tokia pat. Tačiau tai, kad Jakobas yra tas vegetaras iš kitokio pasaulio, o Kimė medžiotoja, leido man kurti tokias scenas, kokios, pavyzdžiui, sukeitus veikėjus vietomis, nebūtų tokios šmaikščios, dėl to taip pasirinkau. Be to, Jakobas nėra silpnesnis už Kimę, jis stiprus kitaip, ką išsiaiškinti jį ir pasiunčiau į kelionę.
– Gal norėtumėte ką pridurti jūsų knygų skaitytojams Lietuvoje?
– Esu labai laiminga, kad mano knygos pasiekė Lietuvos skaitytojus. Labai laukiu jūsų komentarų ir atsiliepimų – esu ir „Facebook“, ir „Instagram“ platformose!
