Su D. Kandrotiene kalbame apie skaitymo reikšmę karantino laikotarpiu ir naujas galimybes bendrauti skaitytojams ir knygų kūrėjams.
– Kaip manote, ar pandemija keičia vaikų, paauglių skaitymo įpročius?
– Žinoma, keičia, tačiau negalėčiau atsakyti, kaip, nes tokių tyrimų nėra. Atrodytų, visi turi daugiau laiko ir galėtų skaityti daugiau knygų. Galbūt taip ir yra: bibliotekose ilgėja eilės prie skaitomiausių leidinių, o knygų parduodama šiek tiek daugiau nei prieš metus. Vis dėlto, kalbant apie vaikų skaitymą, nebūčiau nusiteikusi labai optimistiškai.
Kaip parodė amerikiečių tyrimai, nuotolinio mokymosi efektyvumas, palyginti su įprastu mokymusi mokyklose, yra 60 procentų. Tai liečia ir skaitymo įgūdžius. Mano nuomone, Lietuvoje labiausiai nukentės regionų ir socialinės rizikos grupės vaikai: mokyklų bibliotekos uždarytos, kaimo bibliotekų vaikų knygų lentynos skurdžios, mažų bibliotekų nepasiekia nauji leidiniai, jose trūksta knygų visoms vaikų ir paauglių amžiaus grupėms, o skurdžiau gyvenančios ar nuo pandemijos nukentėjusios šeimos vargu ar gali nusipirkti pakankamai naujų knygų. Pandemija dar padidins vaikų atskirtį, man dėl to labai liūdna.
– Ar knygos gali sumažinti karantino laikotarpiu vaikų, paauglių jaučiamą atskirtį nuo bendraamžių?
– Gyvo bendravimo, socialinių santykių nepakeis niekas – žmonėms tai būtina. Tačiau knygos gali padėti išgyventi sunkų laikotarpį, vienatvę, nesutarimus šeimoje, o galbūt tiesiog emociškai sutvirtėti, ypač jei vaikui į rankas paklius knyga, kurios veikėjai susiduria su panašiomis problemomis.
Knygos suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės, nuo išorės problemų, kurių vaikas pats negali išspręsti. Atsivertei knygą ir tu jau keliauji į Narniją, burtininkų mokyklą ar bėgi nuo ateivių. Knygos, kaip ir filmai, spektakliai, gydo sielą.
Ne veltui pandemijos metu Europos šalys jas prilygino būtinosioms prekėms, net griežto karantino sąlygomis veikė knygynai, kai kuriose šalyse knygoms buvo netaikomas PVM mokestis, jos buvo pristatomos visais įmanomais būdais: Venecijos gondolomis, dviračiais, paspirtukais bei paštu.
Knygos iš tiesų gali pakeisti gyvenimą, netgi vaikiškos. Vieną žymiausių naujosios kartos britų mados dizainerių Stellą McCartney taip stipriai paveikė vaikystėje perskaityta E. B. White’o knyga „Šarlotės voratinklis“, kad ji tapo vegetare, o kurdama mados kolekcijas nenaudoja natūralios odos ir kailio. Daugelis turtingų bei įtakingų pasaulio žmonių vaikystėje buvo užkietėję knygų rijikai, o Billas Gatesas ir dabar per metus perskaito ne mažiau kaip 50 knygų.
– Kiek laiko vaikams, paaugliams reikėtų skirti skaitymui? Ar tai individualu?
– Jei kalbame apie vaikų literatūrą, skaitymo trukmė labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažiesiems prieš miegą gal užtektų vienos pasakos ar knygos skyrelio, pradedančiajam skaityti – kelių puslapių.
Vis dėlto manau, kad svarbiausia ne kiekybė, o kokybė ir veiklos tęstinumas, kalbant apie skaitymą tiek mažyliams, tiek pradinukams, tiek paaugliams. Svarbu, kad skaitymas būtų nuolatinė veikla, kad taptų maloniu įpročiu, nebūtų brukamas prievarta, nes tai pats lengviausias būdas atgrasinti vaiką nuo skaitymo.
Labai puiki idėja – skaitymo pamoka mokyklose, kurios metu vaikai tiesiog skaito knygas ir negauna jokių papildomų užduočių. Galbūt galėtų būti skaitymo valanda ar pusvalandis namuose, kai visi (ir tėvai!) skaito?
– Ar sutiksite, kad skaitymas skaitymui nelygu ir labai svarbu ne tik tai, kas skaitoma, bet ir kaip skaitoma?
– Taip, žinoma, kiekybinis skaitymas (siekis perskaityti kuo daugiau knygų) nėra lygus kokybiškam skaitymui, kai vaikas ar paauglys analizuoja tai, ką skaito, gilinasi į istoriją, ieško informacijos apie knygoje aprašomus įvykius. Tai vadinama sąmoningu skaitymu, ir toks turi daugiausia naudos. Labai greitas skaitymas šiuo atveju nėra toks vertingas, bet tai priklauso ir nuo vaiko ar paauglio gebėjimų.
Ne mažiau svarbu ir pačios knygos, jų literatūrinė vertė, vertimo, informacijos (pažintinės knygos) kokybė. Dar labai svarbu, kad skaitiniai atitiktų vaiko amžių, gebėjimus, interesus.
Tad nesiūlyčiau vaikams duoti skaityti knygų, kurias patys skaitėte vaikystėje. Jų šrifto dydis, tarpai tarp eilučių nepritaikyti šių dienų skaitytojams, jiems gali būti nepatogu skaityti. Kai kurie vaikai nemėgsta „nuskaitytų“ knygų, jiems jos kelia nemalonias emocijas. Tai gali sumažinti vaiko norą skaityti.
Idealu, kai knygos personažų amžius panašus į skaitytojo, – tuomet vaikui lengviausia susitapatinti su personažu, išgyventi knygos istoriją. Mergaitėms nėra taip svarbu, ar pagrindinis knygos personažas berniukas, ar mergaitė, o berniukai daug noriau skaito knygas su vyriškosios lyties veikėjais. Todėl dažnai vaikų knygose veikėjų yra bent du ir jie skirtingų lyčių.
– Pandemija atėmė galimybę knygų kūrėjams ir skaitytojams bendrauti gyvai. Kaip manote, ar šis ryšys svarbus jauniesiems skaitytojams?
– Niekas negali pakeisti gyvo bendravimo, o gyvas susitikimas su rašytoju – neišdildoma patirtis vaikams, ypač pradinukams. Kai kuriose Europos šalyse valstybė netgi finansuoja vadinamųjų skaitymo ambasadorių keliones į mokyklas, tai laikoma labai veiksminga skaitymo skatinimo priemone.
Tačiau mes negalime sustabdyti laiko, jis eina, tad reikia gyventi tomis sąlygomis, kurias turime. Pandemijos metu vyksta daug nuotolinių knygų pristatymų, knygų festivalių, kuriuose gali dalyvauti ne tik specialistai, bet ir tėvai, mažieji skaitytojai. Sunkiai matau 12–14 metų paauglį, uždavinėjantį klausimus rašytojui, bet štai rašantį klausimą „live“ renginio metu puikiai įsivaizduoju. Aš manau, kad tai naujos galimybės, ir jos mane labai žavi.
Štai ir leidykla „Terra Publica“ vasario 13–21 dienomis organizuoja festivalį „RYŠ(K)IAI“, kurio metu bandysime atkurti ryšius tarp autorių ir skaitytojų. Dar daugiau – suteiksime galimybę pabendrauti su knygų vertėjais, užsienio autoriais neišeinant iš namų, nerizikuojant sveikata ar užstrigti pusnyje.
– Tikriausiai tokios iniciatyvos šiuo metu ypač svarbios ne tik skaitytojams, bet ir patiems autoriams? Ar jūs pati, kaip rašytoja, jaučiate tiesioginio bendravimo su skaitytojais stygių?
– Žinoma, tokios iniciatyvos svarbios bei reikalingos ir autoriams, ypač vaikų rašytojams, nes jie turi nuolat „kelti kvalifikaciją“ ir žinoti, kuo gyvena jų knygų skaitytojai. Susitikimai su skaitytojais – tai dar vienas atlygis už knygas, kaip aktoriui išėjimas į sceną.
Aš pati nedažnai vykstu į gyvus susitikimus. Norėčiau dažniau, bet esu atsakinga už visos leidyklos darbą, tad tenka rinktis. Šiais metais labai laukiu Vilniaus knygų mugės, kuri, tikiuosi, įvyks gegužę.
Nors jos metu įskausta riešus nuo autografų, skruostus – nuo šypsenos pozuojant su vaikais, o miego būna mažai, tačiau gaunu tokią dozę kūrybinio adrenalino, kad jo pakanka geram pusmečiui. O dabar džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę susitikti su skaitytojais per knygų ir žaidimų festivalį „RYŠ(K)IAI“.
