Kiek ir kaip mus veikia išoriniai suvaržymai? Ar šiandien jaučiamės laisvi reikštis, rinktis, skleistis, veikti, mąstyti ir kurti? Kaip pamokas ZOOM‘e išgyvena moksleiviai?
„Visoms svarbiausioms veikloms – pamokoms, būreliams, tiesiog draugų susitikimams –persikėlus į internetą, jaunajai kartai ypač sunku. Besiskleidžianti, auganti asmenybė labai sunkiai sutelpa į vieną ZOOM programos langelį su išjungtu (dažniausiai) garsu, – įsitikinusi Margo Karachanianc-Sirusienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) teatro mokytoja, režisierė, neformaliojo vaikų švietimo organizatorė. – Užsitęsus nuotoliniam mokymuisi, svarbu imtis priemonių, galinčių padėti vaikams apsisaugoti nuo augančio menkavertiškumo jausmo, nepasitikėjimo savimi ir apatijos“.
Ir jei nepastebime to augančio vaikų, paauglių uždarumo bei „noro susitapatinti su sienų apmušalais ir tapti nematomais“, tikriausiai, nesame iki galo sąžiningi arba, tiesiog, į vaikus nežiūrime rimtai, įsitikinusi su vaikais ir jaunimu dirbanti LVJC pedagogė.
Situacijos vienu ypu nepakeisime, yra dalykų, kurių imtis galime. Šiuo laiku tėveliams, mokytojams, būrelių vadovams reikėtų atsiminti viską, ką žinojo apie socialinį emocinį ugdymą bei integruoti tai į savo vedamas pamokas ar užsiėmimus.
Pedagogės M.Karachanianc-Sirusienės patarimai tėvams ir pedagogams, kaip padėti vaikams „neįsisprausti į kampą“ bei auginti jų vidinę laisvę:
- Palaikykime ir skatinkime vaikus tose veiklose, kurias jie mėgsta!
Kalbėtis su vaikais apie vidinę laisvę šiandien, užsitęsus nuotoliniam mokymuisi, ypač svarbu, tačiau gerokai sunkiau. Didelė dalis jų jaučiasi bejėgiais, įspraustais į kampą ir su šiuo menkumo, nesvarbumo jausmu jau spėjo apsiprasti: nebesistengia patys nieko keisti.
Įsivaizduodami vidinę laisvę, vaikai dažnai ją sieja su savo mėgstama veikla ir pripažinimu joje – galimybe daryti tai, ką mėgsta, priėmimu ir pripažinimu joje.
Norėdami skatinti vaikų vidinę laisvę, padėkime vaikams atrasti tas veiklas, kurias jie mėgsta, skatinkime dalyvavimą jose ir palaikykime jų pastangas, pamokas ir pergales.
Beje, kiekvienam vaikui ypač svarbus tėvų palaikymas – kad jie didžiuotųsi tuo, ką daro jų sūnus ar dukra. Ir ne tik dėl to, kad nuo tėvų jie vis dar materialiai priklausomi. Šiandien, smarkiai sulėtėjus socialiniam gyvenimui, vaikams tėvai tampa ypatingais autoritetais, stipriai formuojančiais jų pasaulėžiūrą, (ne)pasitikėjimą savimi, savivertę, supratimą, kad ir jie gali būti mylimi, gerbiami, vertingi.
- Neperspauskime vaikų kontroliuodami – tapkime palaikančiais draugais
Karantino metu susitelkus visiems savo namuose, dažnoje šeimoje tėvai stengiasi perimti situacijos kontrolę į savo rankas, prisiimdami sau visus šeimoje įmanomus vaidmenis – gerų tėvų, mokytojų ar jų padėjėjų, reiklių kontroliuotojų ar prižiūrėtojų...
Vaikai dėl tokios kontrolės ir priežiūros jaučia didelį spaudimą, kuris, deja, nepadeda jaustis saugiau ar laisviau.
Šiuo laiku vaikams labiausiai padėtų ne šimtus pareigų ir darbų turintys, niekur nespėjantys tėvai, o palaikantys tėvai-draugai, turintys laiko išklausyti, besistengiantys juos palaikyti, įkvėpti, įgalinti veikti.
- Neleiskime vaikams pasislėpti / išsijungti ZOOM langelyje
Dalyvaudami nuotolinėse pamokose daugelis vaikų renkasi „likti nematomais“, „išnykti“. Deja mokyklos tai leidžia – vaikų net paprašoma užsitildyti garsą, kad netrukdytų vesti pamokos. Kaip tai supranta vaikai? Ogi, kad jų klausimų, ieškojimų, įžvalgų niekas nelaukia. Visa tai labai smarkiai apriboja jauną sielą, kuri neturi kur išsikrauti, skleistis, kurti, realizuoti savo gebėjimų.
Jei leisime vaikams taip užsisklęsti, vėliau atverti juos bus labai sunku. Toks darbas, nuasmenintu rėžimu, ilgainiui labai sumenkina vaikų savivertę, (pasi)tikėjimą savimi. Jie ima gėdytis savęs pačių: savo namų interjero, namų aplinkos garsų, savo minčių, savo reiškiamų iniciatyvų.
Vaikams tikrai padėtume, jei neleiskime jiems „išsijungti“ – kiek tai įmanoma, skatintume juos išlikti matomais, aktyviais, svarbiais dalyviais, kurių mintys, klausimai, įžvalgos laukiami ir vertinami.
- Skatinkime bendruomenišumą!
Vaikų iniciatyvumui, savivertės pajautimui, bendravimui, bendruomeniškumui skatinti šioje pandemijos ir karantino situacijoje labai praverčia būreliai. Ypač tie, kurių programose yra vietos socialinius bei emocinius gebėjimus stiprinančioms veikloms.
Būreliuose jie gali ne tik dalintis veiklos rezultatais – puikiai iškeptu pyragu ar tobulai nupiešta perspektyva – bet ir patirti priklausymo bendruomenei ar komandai jausmą: kalbėtis apie nieką ir viską tuo pačiu metu, diskutuoti, kartu spręsti jiems svarbias problemas, kartu kurti, ieškoti naujų kampų, stengtis pajausti, suprasti kitą žmogų, aiškiai ir kitiems suprantamai reikšti savo mintis... Dabar tai daug svarbiau.
Nuo komandos/grupės susibendravimo, tarpusavio santykių, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo labai priklauso ir kiekvieno užsiėmimo sėkmė. Pedagogas nors ir labai svarbus, tačiau ne vienintelis sėkmingą komandos darbą lemiantis veiksnys.
Laisvės jausmo ugdymas ZOOM‘e
„Šiuo pandemijos ir karantino laikotarpiu vaikų emocinę savijautą ir ją veikiančių gebėjimų (tokių, kaip bendrystė, draugiškumas, pozityvumas, atvirumas, savęs priėmimas, savivertė) ugdymas galėtų tapti būrelius ar neformaliojo vaikų švietimo veiklas organizuojančių ypatinga atsakomybe ir misija“, – įsitikinusi Margo.
Kaip visa tai vyksta praktiškai? Maži žingsneliai asmeninės laisvės link ZOOM-teatrо užsiėmime pagal LVJC pedagogę M. Karachanianc-Sirusienę:
- Kaip įveikti kameros ir mikrofono baimę?
„Ėmėmės eksperimento – sutarėme, kad liksime įsijungę viso užsiėmimo metu. Verkianti sesutė kažkur kambario gilumoje – ne kliūtis. Greičiau iššūkis, kurį galime išspręsti. Jei norime dalyvauti, kurti kartu – svarbu priimti ir mylėti save, savo aplinką su visu tuo, kas šiuo metu joje vyksta. Be baimės, nepatogumo ar gėdos jausmo. Ši auksinė taisyklė galioja ne tik teatre, tačiau ir bet kurioje kitoje veikloje ar pamokoje. Išlaisvinus vidinius nerimus, atsiranda daugiau noro ir energijos dalyvauti bei kurti.
- Kūrybai, veiksmui būtinas ir fizinis judėjimas
Repeticijos pradžioje atliekame fizinį apšilimą. Prieš kūrybines užduotis šis prajudėjimas, raumenų pratempimas labai svarbus: kuo lengviau ir laisviau ir į visas puses pajuda kūnas, tuo labiau išlaisvėja vidus – atsilaisvina truputį vietos, erdvės ir oro naujoms patirtims. Jei visą dieną sėdime prie ekranų, dažnai jaučiamės suirzę ir pavargę. Prieš neriant į kūrybą ir improvizacijas, šio vidinio suirzimo vertėtų atsikratyti ir tam labai padeda fiziniai pratimai.
- Teatrinis/balso apšilimas
Šie balso apšilimo pratimai padeda įsiklausyti vieniems į kitus ir tarsi susikabinti, susijungti mintimis. Kaip tai atrodo? Vienas paskui kitą kiekvienas pasakome po 1 žodį – ir taip, apsukus kelis ratus, sukuria istoriją. Atrodo, smulkmena, bet šis pratimas leidžia pramankštinti balso stygas, išgirsti savo balsą, kurio pamažu netenkame, įsitraukti į bendrą kūrybą. Mažais žingsneliais, etapiškai, pamažu judame pirmyn – bendrumo, išsikalbėjimo, susitikimo su savo baimėmis link.
- Kūrybos ir improvizacijų pratybos
Vaikai rengia vieni kitiems improvizacijų pratybas, kurių metu rodo/praveda iš dalies jau žinomus, tačiau adaptuotus pratimus, kaskart įnešdami į juos kažką savito, naujo, unikalaus – dalelę paties aktoriaus emocijų, judesių, esybės. Ši transformacija labai džiugina pratybų dalyvius, kurie po kiekvienų pratybų dėkoja ir ploja autoriui. Tai tarsi grįžtamasis ryšys ir dėkingumo pliūpsnis palaikymo ir skatinimo toliau kurti impulsas. Taip, pamažu vaikai tampa kūrėjais.
Nemažą dalį pratimų ir pratybų užsiėmimų pradžioje veda patys vaikai, vadovui būnat šalia. Tuo siekiama jauniesiems aktoriams parodyti, kiek daug jie gali patys padaryti, kokie jie šaunūs, svarbūs, verti pasitikėjimo ir meilės.“
LVJC kviečia atsiminti, kad laisvė – išorinė ir vidinė – nėra savaime suprantama. Ją turime branginti ir ginti kiekvieną dieną. Tik su meile priėmę save pačius, tokius, kokie esame – su šiandienine savo nuotaika, nerimu, stiprybėmis ir silpnybėmis – galėsime priimti kitus, savo šalį ir visą pasaulį.
