– „Tukas mokosi dalintis“ – jūsų debiutas rašant paveikslėlių knygas. Kas pastūmėjo imtis šio žanro?
– Matyt, esu toks žmogus, kuriam vis norisi išbandyti kažką naujo. Bijau aukščio, negaliu lipti į kalnus ar šokinėti nuo tiltų su guma, tai lieka rašyti knygas.
Rimtai kalbant, seniai magėjo sukurti paveikslėlių knygą vaikams, tik vis nepasitaikė progos – visi dailininkai, su kuriais norėjau ją kurti, buvo labai užsiėmę. Knygos bendraautorio Dainiaus Šukio laukiau kelerius metus.
Užklupo virusas, prasidėjo karantinas, liko daugiau laiko kūrybai. Dabar jau ne vienas, o keletas rankraščių guli kažkur kompiuterio kamputyje (stalčiuje šiais laikais rankraščiai jau nebeguli).
– Knyga ką tik pasirodė, vertinti jos sėkmę dar anksti. Bet ar jums patiko pats paveikslėlių knygos kūrimo procesas?
– Paveikslėlių knygų kūryba skiriasi nuo kitų knygų. Knygos žanras, apimtis reikalauja daug mažiau teksto, jis turi būti lengvai suprantamas, sakiniai turi būti trumpesni nei jau skaitančių vaikų knygose.
Tai iššūkis rašytojui, reikia apgalvoti kiekvieną sakinį. Turbūt sunkiausias uždavinys – sukurti teksto ir iliustracijų dermę: šios abi dalys kartu pasakoja istoriją, todėl jei knygos tekstus ir iliustracijas kuria du autoriai, jie turi dirbti kaip vienas, ne konkuruodami, o papildydami vienas kitą.
Man dirbti su knygos dailininku Dainiumi Šukiu buvo lengva, tai be galo šiltas, jautrus ir savo darbą mėgstantis profesionalas. Ko jau ko, bet Dainiaus mokyti, kaip piešti barsuką, nereikia, tai jis geba puikiai.
O man labai svarbu, kad vaikai iš knygos gautų kuo daugiau naudos: pažintų gyvūnus, mokėtų saugoti savo daiktus ir jais dalintis su draugais. Nenoriu sukurti dar vienos knygos, noriu sukurti gerą, auginančią knygą.
– Pavadinimas sufleruoja, kad ši knyga gali būti naudinga tėvams, norintiems išspręsti vaikiško godumo problemas. Ar kūrinys apie tai ir yra?
– Ne, knyga ne apie godumą – godūs būna suaugusieji, ne vaikai. Vaikai gali jaustis nesaugūs, nemokėti dalintis ar saugoti savo daiktų, statuso ar prestižo siekimas 3–7 metų vaikams nėra būdingas.
Knyga „Tukas mokosi dalintis“ yra apie kiškutį Tuką, kuris į darželį atsineša savo gimtadienio dovaną – garvežiuką. Žaislas naujas, Tukas juo nenori dalintis, todėl paslepia jį darželyje, ir šis... dingsta! O paskui visi darželio vaikai – pelėdžiukai, boružiukai, lapiukai, barsukėliai ir meškučiai – garvežiuko ieško. Deja, nesuranda.
„Tai kurgi dingo garvežiukas?“ – turėtų paklausti mažasis klausytojas. Atsakymas knygoje, žinoma, yra, tačiau pati istorija ir ypač jos pabaiga turėtų paskatinti vaiką ir mamą (auklėtoją, močiutę) kalbėti su vaiku apie dalijimąsi, daiktų vertę, jų naudojimą, netgi ekologiją.
Šiuo metu tai visuomenei aktualios temos, joms nėra amžiaus ribų.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą tokia tema? Iš kur sėmėtės įkvėpimo šiai istorijai?
– Labai norėjau parašyti knygą, kurioje veiksmas vyktų darželyje, mane žavi darželių grupių pavadinimai. Labai norėjosi, kad vaikai lengvai susitapatintų su istorijų personažais, knygoje atrastų save (kas nešioja akinukus, kas mėgsta pūstus sijonėlius, kas šiek tiek apkūnesnis ir pan.).
Pati istorija iš tiesų yra... tikra. Argi tas rašytojo darbas gali būti sunkus, kai aplink tiek įdomių dalykų dedasi? Mano trimetis sūnus Vytautas iš tiesų darželyje paslėpė savo gimtadienio dovaną, ir mes su drauge ilgai ilgai jos ieškojome!
– Paveikslėlių knygose ne mažiau nei tekstas svarbios iliustracijos. Jūsų istoriją iliustravo dailininkas Dainius Šukys. Ar lengva buvo kartu dirbti? Galbūt dar rašydama tekstą mintyse jau matėte vaizdus? Ar taip viską ir įsivaizdavote?
– Reiktų klausti Dainiaus Šukio, ar buvo lengva dirbti su manimi, nes ši knyga mūsų abiejų kūryba. Man buvo lengva. Tiesą sakant, iš pradžių bijojau, nes kurdama knygą puikiai žinau, kaip kas turėtų atrodyti, o ir šiaip esu kūrybingas žmogus, mano galvoje kunkuliuoja krūva idėjų. Todėl man sunkiausia buvo neužgožti dailininko, leisti jam pačiam sugalvoti personažus, detales.
Dailininko siūlomos idėjos man buvo kaip šokoladiniai saldainiai prie kavos – norėjosi jais mėgautis ir džiaugtis. Paprastai nesu iki galo patenkinta savo darbais, bet šios knygelės iliustracijos man iš tiesų patinka. Tikiuosi, kad jos patiks ir mažiesiems skaitytojams.
– Esate minėjusi, kad savo knygas pirmiausia duodate perskaityti dukrai. Ar taip buvo ir šį kartą? Kokį įspūdį knyga paliko jai?
– Na, šį kartą knyga buvo skirta sūnui, bet dukra visą procesą matė. O smagiausia, kad visą procesą dar galėjo pamatyti ir mūsų močiutė, užkietėjusi skaitytoja ir knygų mėgėja. Knygą ji dabar skaito jau danguje, sėdėdama kažkur ant debesėlio.
