– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Vaikystėje turėjau labai aiškią savo ateities viziją – norėjau būti Zoro. Jis turėjo juodą kaukę, žirgą, kardą ir visada laimėdavo prieš blogiukus. Kiek vėliau supratau, kad niekas niekada nesivargino sumokėti Zoro už tai, kuo jis užsiėmė.
Taigi, pagalvojau, kad tapsiu teisininke. Jie taip pat daug kovoja ir laimi prieš blogiukus. Ir jiems visada sumoka.
Nuo mažens pasakojau ir rašiau istorijas, bet niekada negalvojau apie tai kaip apie karjeros pasirinkimą.
– Kada nusprendėte imtis knygų rašymo?
– Tuo metu man buvo devyniolika. Reikėjo daug drąsos, kad nusiųsčiau vieną trumpą istoriją žurnalui. Ji buvo publikuota ir man už tai sumokėjo labai daug. Bent jau tuo metu man tai buvo daug.
Tad nusiunčiau dar vieną istoriją. Ir ji buvo išspausdinta. Po trečiosios istorijos žurnalo redaktorė paskambino man ir paklausė, ar noriu būti žurnaliste. Sutikau.
Rašiau straipsnius, kol paėmiau interviu iš įžymaus vaikų rašytojo Christiano Bienieko. Pradėjome susirašinėti elektroniniu paštu, jis paklausė, ar svarstyčiau galimybę parašyti romaną paaugliams. Atsakiau teigiamai ir jis supažindino mane su savo agentu. Netrukus turėjau pirmąją sutartį su leidėju.
– Apie ką buvo pirmoji jūsų knyga?
– Būdama dvidešimties pradėjau rašyti knygą „Seserys“. Ji buvo išleista 2001-aisiais. Tuo metu turėjau pseudonimą – C. B. Lessmann. Jį naudojau tik šiai knygų serijai. Ji gyvavo 10 metų, iš viso buvo išleista 16 knygų.
– Koks yra jūsų, kaip rašytojos, tikslas?
– Noriu papasakoti istoriją, kuri aktuali žmonėms. Pasakyti kažką teisingo apie pasaulį. Man svarbu, kad istorija būtų linksma ir kartu suteiktų skaitytojams kažką naudingo: noriu jiems perduoti tai, ką išmokau, sužinojau.
Paauglystėje daug skaičiau. Aplink nebuvo daug žmonių, su kuriais būčiau galėjusi kalbėti apie tai, kas dėjosi mano galvoje. Ne todėl, kad mano šeima ir draugai nebūtų klausęsi. Jie tiesiog negalėjo manęs suprasti.
Esu įsitikinusi, kad daugelis paauglių taip jaučiasi. Radau žmonių, kurie mane suprato, mąstė taip pat arba padėjo tam tikrus dalykus pamatyti kitaip. Tai, kad dauguma jų jau seniai mirę, visai neturėjo reikšmės.
Tikriausiai nebūčiau išdrįsusi su jais kalbėtis, jei jie būtų buvę gyvi ir šalia. Buvau apsupta jų minčių, balsų, istorijų. Manau, tam ir skirtos knygos.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“?
– Ši knyga gimė susitikus dviem skirtingoms idėjoms. Viena yra labai asmeninė, tikra istorija apie mano pažįstamą ir mylimą vaiką, patekusį į globos namus. Suaugusieji padarė klaidų, o jų kainą sumokėjo vaikai.
Visada norėjau parašyti apie tą bejėgiškumą, tą siaubingą laiką, kai tave slegia, kai neturi jokio žodžio. Kai tavo paties pageidavimų, norų nepaisoma, nes tu esi vaikas. Daug žmonių neturi atsakomybės, pareigos jausmo. Juk net mažiausi vaikai viską puikiai jaučia. Jiems labai rūpi tėvų, brolių, seserų, šeimos gerovė.
Pradėjau bendrauti su vaikų globos namais, sutikau nuostabių ten dirbančių žmonių, vaikų, globėjų. Ėmiau domėtis tyrimais, susijusiais su vaikų priežiūra, globos sistema, skaityti knygas apie tai.
2017 metais Vokietijos vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 100 tūkstančių vaikų, dar 80 tūkstančių – globėjų šeimose. Tačiau vargu ar kas žino apie globojamus vaikus. Taigi, norėjau parašyti apie globojamą vaiką, bet nenorėjau, kad tai būtų liūdna istorija, pripildyta faktų. Norėjau autentiškos istorijos... Tokios, kurią patiktų skaityti vaikams.
Kelerius metus turėjau idėją rašyti apie internatą kalnuose ir būrį ten susitikusių turtingų vaikų. Norėjau, kad mokykla būtų labai šauni. Tokia, į kokią būtų patikę eiti pačiai. Su entuziastingais, savo darbą mėgstančiais mokytojais, didele biblioteka, lauko sportu ir fantastišku maistu.
Vieta, kurią įsivaizdavau, iš tiesų egzistuoja, bet tai yra viešbutis. Jį galima pasiekti tik keltuvu, jis aukštai kalnuose. Kartą pagalvojau: o jei tokioje mokykloje pasirodys vaikas, kuris nebus turtingas, nebus tobulas ir net nenorės ten būti, bandys kuo greičiau ištrūkti? Tada supratau, kad turėčiau ten išsiųsti globojamą vaiką...
– Kokią žinutę šia knyga norite perduoti skaitytojams?
– Trumpai: kartais gyvenimas nelengvas. Svarbu susirasti tinkamų draugų, teisingą požiūrį ir kuo geriau išnaudoti tau skirtą laiką.
Tai štai ko man nepasakė Zoro – tu ne visada laimi prieš blogiukus. Kartais net nėra blogiukų, su kuriais reikėtų kovoti. Kartais tai tiesiog blogas laikas ir tu net neturi galimybės kovoti. Noriu pasakyti savo skaitytojams: aš jus suprantu. Žinau, kaip jaučiatės. Buvau čia ir tai išgyvenau. Taigi, pavyks ir jums. O jeigu skaitytojus ir prajuokinu, tai dar geriau!
– Kaip manote, ar ši knyga gali padėti išgyvenantiems sunkią paauglystę?
– Jei atvirai – ne. Jei mokykloje iš tavęs tyčiojasi, jei tavo mama rimtai serga, jei tėvai prarado darbą... knyga to nepakeis. Tu vis dar turi susidurti su savo problemomis ir jas spręsti. Bet galbūt šios knygos skaitymas ir susipažinimas su herojų problemomis gali paskatinti tave į situaciją pažvelgti kitaip. Arba leisti suprasti, kad esi ne vienas. Ir kad greičiausiai ne tu vienas išgyveni visa tai.
Kartais mes pamirštame, kad paauglystė nėra toks jau stebuklingas, auksinis laikotarpis. Vaikai ir paaugliai susiduria su tais pačiais demonais, kaip ir suaugusieji. Tik jie neturi galios, autoriteto, pinigų. Kartais girdžiu žmones sakant: „Ak, kad leistų ir vėl būti paaugliu.“
Tada pagalvoju – arba tų žmonių mokyklinis gyvenimas tikrai buvo neįtikėtinai šaunus, arba jų labai prasta atmintis.
– Kaip manote, kokia yra šios knygos sėkmės paslaptis?
– Iš tiesų nežinau. Kalbant apie idėjas, aš gaunu grįžtamąjį ryšį iš kolegų, draugų, savo redaktorės... Jie ir daugybė kitų žmonių man pataria, kas padeda parduoti, o kas ne, ką vaikai norės skaityti. Žinoma, klausau jų, bet galiausiai viską nulemia veikėjai ir tai, ką jie nori pasakyti. Jų istorija turi atrodyti tikra.
Kalbant apie šią knygą, aš radau Enę (arba Enė rado mane) ir viskas buvo čia. Jos širdis, jos kietas kiautas, jos išmintis ir protas, jos nepasitikėjimas, jos įtūžis, jos ištikimybė ir užsispyrimas.
Žinojau, kad jeigu leisiu jai kalbėti, viskas bus gerai. Kai tik pradedu rašyti, negalvoju apie skaitytojus, leidėjus ar pardavimus. Stengiuosi būti tikra, ištikima ir teisinga savo veikėjams.
Manau, todėl esu tikra savo skaitytojams. Nesistengiu jų apgauti, net nesistengiu, kad mano knyga jiems patiktų. Nuoširdžiai maniau, kad skaitytojams bus nelengva susivienyti su Ene, nes ją labai sunku suprasti. Džiaugiuosi sužinojusi, kad yra daug skaitytojų, norinčių suteikti šansą „sunkiam“ vaikui.
– Jūsų knygos veikėjai keikiasi, bet knygoje keiksmažodžiai skaitytojui pateikiami užtušuoti. Kaip sugalvojote tokią pasakojimo formą?
– Ši idėja gimė po kelių mėnesių apmąstymų, ir aš vis dar ja džiaugiuosi! Norėjau, kad Enė pasakotų savo istoriją, norėjau suteikti jai balsą. Aš pažįstu vienuolikmečių, kurie augo vaikų namuose, žinau, kokia jų kalba. Žinau, kokią kalbą vartoja tokio amžiaus vaikai, kai jų mokytojų ir tėvų nėra šalia.
Norėjau, kad Enė kalbėtų kaip jie, kad bendrautų tikroviškai. Ja nėra rūpinamasi, ji nėra išlepinta, apsaugota. Ji daug išgyveno, daug matė ir jos kalba turėjo tai atspindėti. Taigi ji turėjo vartoti žodžius, kurie vaikų knygoje nėra tinkami.
Žinoma, vis tiek galėjau juos vartoti, bet nenorėjau būti vaikų literatūros Charles’u Bukowskiu (kad ir kaip jis man patinka). Visada yra pavojus, kad galite vaikus paskatinti vartoti nepadorius žodžius, jei jie jų nepratę girdėti, galite juos išgąsdinti ir net įskaudinti.
Susidūriau su dilema: būti ištikimai savo herojei ir rizikuoti suerzinti jaunus skaitytojus ar leisti herojei vartoti prislopintą, gražesnę kalbą. Negalėjau pasielgti nei taip, nei taip. Jei keiksmažodžius pakeisdavau gražesniais žodžiais, Enė skambėdavo klaikiai.
Kiekvieną kartą pamesdavau Enę ir nebegalėdavau jos rasti. Galiausiai supratau: suaugusiųjų pasaulis nėra pasiruošęs šiai mergaitei. Jie nežino, kaip su ja susitvarkyti. Jiems labiau patinka jos „filtruota versija“. Taigi, Enė jiems tai ir suteikia: ji kalba atvirai ir nuoširdžiai, bet galiausiai ji uždeda ant savo žodžių filtrą, taigi suaugusieji, su kuriais ji kalba, neįsižeidžia.
Man labai patinka tai, kad mergina, kuri visiškai nėra prijaukinta, galiausiai prisijaukina suaugusiuosius, kurie negali susitaikyti su ja ir jos nešvankiais žodžiais.
Dauguma mano sutiktų vaikų sako, kad jiems patinka išbraukti keiksmažodžiai ir jie mėgaujasi bandydami išsiaiškinti, ką iš tiesų pasakė Enė. Jaunieji skaitytojai laiškuose rašo, kad Enė kalba taip pat, kaip jų klasiokai. Tai mane visada pralinksmina, nes suaugusieji mano, kad vaikai niekada neatspėtų trūkstamų žodžių.
Susitikimuose su skaitytojais, kai skaitydama knygą prieinu išbrauktą žodį, visada sakau „pyp“. Paprastai vaikai auditorijoje sušnabžda būtent tą žodį, kuris ir buvo praleistas. Jie visada žino. Net jei jiems septyneri ar aštuoneri.
Kartais jie net pasiūlo dar spalvingesnių variantų. Bet knyga taip pat suveikia, jei tiesiog užpildai išbrauktas vietas žodžiais „prakeiktas“, „kvailas“.
Kai kurie tėvai pasakojo, kad skaitydami knygą vaikams užpildydavo tuščias vietas keiksmažodžiais, kurie, jų manymu, yra išbraukti. Dalies jų vaikai prašė nustoti skaityti. Jie tiesiog negalėjo klausytis tėvų tariamų siaubingų žodžių.
Kai kurie suaugusieji išreiškė nuomonę, kad neatsakinga vartoti tokius baisius žodžius vaikų knygose. Aš jiems nesakau, kad jų nevartojau. Pasirodo, žodžiai, kurių neištariame, kartais turi daugiau galios nei tie, kuriuos iš tiesų pasakome...
– Kas įkvėpė sukurti tokius unikalius knygos veikėjus?
– Kiekvienas yra unikalus. Jei žiūrėdamas į žmogų galvojate, kad jis į kažką panašus, greičiausiai tiesiog nepakankamai gerai jį pažįstate. Man labai patinka psichoterapeuto Alfredo Adlerio mintis: „Vieninteliai normalūs žmonės yra tie, kurių dar gerai nepažįsti.“
Man visada patiko „skaityti“ žmones, bandyti suprasti, ką jie galvoja, jaučia, kaip ir kodėl jie tampa tokie, kokie yra, ir daro tai, ką daro. Taip pat elgiuosi ir su savo personažais: galvoju apie juos, stengiuosi juos pažinti ir suprasti tiek, kad galėčiau apie juos rašyti. Kartais jie mane nustebina, o kartais nuvilia. Vadinasi, jie pakankamai tikri.
