– Kodėl vienoks vaiko elgesys kartais veda iš proto, o kitąsyk net į nusižengimą nereaguojame rimtai?
– Turime demonų iš praeities ir, kai pykstame ant vaiko, reikėtų pirma sustoti ir pagalvoti, kas manyje slepiasi, kas trukdo priimti tam tikrą jo elgesį. Neseniai perskaičiusi psichoterapeutės Philippos Perry knyga „Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai (o jūsų vaikai džiaugsis, jei perskaitysite jūs)“ prisiminiau, kaip mane pačią tiesiog suimdavo spazmai, kai vaikai imdavo vaizduoti auką.
Paanalizavau kodėl ir supratau, kad mano mama ugdė mane kaip stiprią asmenybę, kuri visada gali apsiginti, o kai jausdavausi vargšelė, mama sakydavo, kad viskas bus gerai, nėra čia ko liūdėti... Kalbėjomės apie tai su vyresniąja dukra. Jai, sakė, kad tokiais momentais reikėdavo mano apkabinimo, o ne ignoravimo. Užtat nusiminusios jaunėlės paklausiau: „Tau reikia pagailėjimo? Ateik, pagailėsiu.“
Mūsų galvose daug kas likę iš vaikystės. Ir tai nebūtinai trauma – tiesiog išmoktas elgesys. Pabandykime tą atpažinti.
– Karantino laikas, kai kaip niekad ilgai būname kartu, senus demonus dar stipriau traukia į paviršių?
– Kartais problemas gražiai apeiname ir nuo jų pabėgame. Nuvedame vaiką į darželį, grįžtame po darbų, susitinkame, bet jau pakankamai vėlu. Vakarienė, filmukas, jei kažkoks kaprizas ir yra, tai trunka trumpai, nes laikas miegoti.
Išmokstame net nebūti su vaiku, o tik šalia jo. Savaitgalius tėvai iškenčia, nes padeda įvairios pramogos, pabėgimas iš namų, televizorius ar kompiuteris.
Karantinas gali padėti pažvelgti giliau, koks išties yra santykis su vaiku, ką galiu ir noriu su juo nuveikti. Tiesiog būkite – žaiskite kartu. Ką žaisti, paklauskite vaiko, išgirskite, ko jis nori, kas jam rūpi. Ir patys pasimėgaukite vaikystės atradimais.
Pabūkite vaikais. Žaisdami mes daug ko galime pamokyti vaikus, pavyzdžiui, pralaimėti, išgyventi tą jausmą saugioje aplinkoje, pasidžiaugti už laimėtoją, komandiškumo, palaikymo, kūrybiškumo.
– Nesusikalbėjimas tarp tėvų ir vaikų – problema sena kaip pasaulis. Kartų nesutarimas yra neišvengiamybė?
– Dažnai anūkai geriau sutaria su seneliais nei su tėvais, tad negalima sakyti, kad tai kyla dėl amžiaus skirtumo. Vaikams atrodo, kad tėvai iš jų reikalauja per daug arba per mažai, yra per daug pikti arba per daug geri.
Dažnai būna taip, kad vaikai tėvus geriausiai ima suprasti, patys tapę tėvais. Nereikia stengtis visuomet įtikti vaikams, nes yra taisyklės ir ribos, kurių turime juos išmokyti. Juk ir suaugusiems ne visą laiką patiks vadovas, kuris kažko reikalaus.
Mes taip dažnai vaikus lyginame su savimi, pamiršdami, kad juos reikia lyginti su jais pačiais. Labai siūlyčiau su vaikais ne kovoti, o mokėti juos išgirsti. Tam, kad ir vaikai mokėtų išgirsti mus.
– Naujame leidinyje „Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai“ pabrėžiama, kad svarbu ir vaikui, ir suaugusiajam pasakyti, kaip jaučiasi. Kodėl tai mums kartais taip sunku?
– Nes mes nemokame. Stebiu vaikus, kaip jie jau moka pasakyti: „Mama, man nepatiko, kaip tu pakėlei balsą. Ar gali viską pasakyti kitaip, kad aš ramiai tai priimčiau?“ Žiūriu ir galvoju: čia tai aukštasis pilotažas! Kaip smagu, kad tai išdrįsta.
Pasistengę galime užauginti kartą, kuri pasakys, kad kažkas jiems neskanu. Ir negalima tokiu atveju atrėžti: „Kaip neskanu, gerbk maistą!“ Mes turime gerbti vaiko jausmus. Jei skauda, tai skauda. Negali to neigti sakydamas, kad skaudėti negali, nes žaizdelė tokia maža.
Man patinka, kad šioje knygoje vis kartojame: priimkim vaiką ir jo jausmus, o ne bandykime viską pakeisti arba pasakyti, kad jis negali to jausti. Kadangi mūsų niekas to nemokė, normalu, kad sunku tą įsisąmoninti.
Bet, jei jau to mokomės patys ir mokome vaikus, galime tikėti, kad jie su savo vaikais jau elgsis kitaip ir turėsime empatiškesnę, jausmų nebijančią kartą.
– Knygoje teigiama, kad tėvams reikia pagalbos ne tik gimus vaikams, bet ir kol jie taps savarankiški. Kodėl?
– Galima daug kur perskaityti gąsdinimų, kad savo elgesiu traumuosi vaiką visam gyvenimui. Man patiko šioje knygoje išdėstytas principas, kad viską galima ištaisyti. Aš pati juo vadovaujuosi.
Padarei klaidą – penkerius pirmus metus blogai elgeisi su vaiku, o sakoma, kad per tą laiką asmenybė jau susiformuoja. Ką darysi – tik keiksi save?
Viską galima pradėti nuo šiandien, tik reikės įdėti daugiau pastangų. Čia rašoma, jog gali nertis iš kailio, stengtis kaip įmanydamas daryti viską, kaip reikia, bet vaikui vis vien gali būti kas nors negerai, užaugęs jis pasakys, kad vaikystėje kažko trūko ar buvo per daug.
– Kokios didžiausios klaidos, kad ryšys tarp tėvų ir vaikų dažnai toks trūkinėjantis?
– Manyčiau – kraštutinumai. Vieni laikosi to, kad „viskas bus pagal mane, nes aš žinau geriausiai“, o į vaiką neįsiklauso. Jiems atrodo, kad negali būti vaikui šalta, jei nešalta pačiam.
Negali būti neskanu, „prašau nezirzti“, „prašau nebliauti“, baimių įvarymas, reikalavimas būti tobulu, geriausiai mokytis. Vaikas pradeda bijoti pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia, o sako tik tai, kas jam patogu – ką nori girdėti tėvai.
Ankščiau ar vėliau vaikai pameluos ir tai nėra tragedija. Turime suprasti, kad taip būna ir nebausti vaiko už tai, o išklausyti, kas nutiko, kodėl jis pasirinko geriau meluoti, o ne sakyti tiesą.
Kitas kraštutinumas, kai vaikus per daug lepiname. Nusiminė? Kviečiam klouną. Liūdnas, nes negalima saldainių? Vienas niekaip nepakenks. Puolame aiškintis, kad grįžome vėlai, dėl to vaikas neparuošė pamokų.
Kodėl tą darome? Juk čia vaiko atsakomybė. Jis turi išgyventi ir gėdą, ir kaltės, pareigos jausmą. Mes, tėvai, atimame iš vaiko galimybę išgyventi pralaimėjimą, kartėlį. Ką jis užaugęs kaltins dėl savo nesėkmių? Tikrai ne save.
Kai patys blaškomės, pavargę nuo savęs, nuo santykių, nerandame laiko vaikus išgirsti, turime tokį ryšį.
Svarbiausia pažvelgti į save, ar mūsų lūpomis nekalba demonai iš praeities. Su jais susitvarkę, kitaip žiūrėsime į vaikus, matysime, kad dažnai jų elgesys – mūsų problema.
Ir jau padarytus įtrūkimus santykiuose galima ištaisyti, tik nepamirškim būti atviri su vaikais – jie tada tampa labai supratingi.
