Mat nors autorė „Paslaptingą sodą“ sukūrė daugiau kaip prieš šimtą metų, net ir originalo kalba romanas buvo įvertintas tik prabėgus kone pusei amžiaus. O lietuvių kalba knyga pirmąkart pasirodė 1996-aisiais. Tad su didžiuliu malonumu perskaičiau jį dabar, kai leidykla „Alma littera“ jau šeštąjį kartą perleido „Paslaptingą sodą“, šįkart „Pegaso vaikų kolekcijos“ serijoje.
Gimusi Anglijoje, vėliau persikėlusi į Ameriką ir priėmusi pastarosios pilietybę, rašytoja per savo gyvenimą parašė daugiau kaip 50 knygų. Nors tarp jų nemažai romanų suaugusiesiems, svarbiausiomis pelnytai laikomos trys knygos vaikams: „Mažasis Lordas Fontlerojus“ (1886 m.), „Mažoji princesė“ (1905 m.) ir „Paslaptingas sodas“ (1911 m.). Pirmoji knyga išskirtinės šlovės sulaukė vos pasirodžiusi, tuo tarpu „Paslaptingas sodas“ savo valandos laukė kone pusę amžiaus, kai 1962-ųjų leidimą papuošė garsios dailininkės Tašos Tiudor iliustracijos (jos yra ir naujausiame lietuviškame leidime).
Anot vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos, tai , kad savo rankose skaitytojai laiko jau šeštąjį „Paslaptingo sodo“ lietuviškąjį leidima, byloja apie neabejotiną kūrinio populiarumą.
Skaitydama šią knygą visą laiką laukiau, kad kuriame nors skyriuje būtinai pasirodys paauglystėje ne kartą skaityto Charlotte Bronte romano „Džeinė Eir“ pagrindinė herojė. Tokie panašūs savo kuriama nuotaika man pasirodė šie skirtingų autorių kūriniai. Tiesa, „Paslaptingas sodas“ palieka žymiai šviesesnį įspūdį, nes jame nėra visa niokojančio ir žalojančio gaisro, beprotybės nuojauta pasirodo esanti tik išlepinto vaiko isterija, kurią nesunkiai pagydo draugystė ir gamta. Tačiau kaip ir Džeinė Eir, romanas žavi paslaptingais Anglijos dvaro koridoriais ir nesuskaičiuojamais kambariais, rodos, už kiekvienų durų slypinčiomis paslaptimis, taip pat laukine, nors dažnai niūria ir atšiauria, tačiau užburiančia gamta. Na, o jei neteko savo akimis pamatyti nuostabiųjų šios šalies sodų ir parkų, skaitydami romaną lengvai įsivaizduosite juose vešinčios išpuoselėtos augalijos grožį ir kvapus.
Romanas pasakoja apie dešimtmetę Merę, Indijoje netekusią tėvų ir atsidūrusią dvasiškai palūžusio dėdės dvare Anglijoje. Čia Merei teks atrasti ir pažinti žmonių bei gamtos pasaulį. Dėdės valdose Merė aptinka legendomis apipintą apleistą ir užrakintą sodą, į kurį pasikviečia naujuosius draugus Koliną ir Dikeną. Trijulė ima slapta jame darbuotis, patirdama džiaugsmą ir tvirtėdama dvasiškai. Iš tiesų paslaptingasis sodas F. Hodgson Burnett kūrinyje – labai plati metafora. Tai ne tik kas pavasarį bundanti gamta ar žmogaus rankomis prikeliami nuostabiausi augalai. Dar svarbesni tarsi gležni daigeliai į saulę besistiebiantys Merės noras stiebtis dvasiškai, Kolino siekis pažinti jo paties viduje slypintį stebuklą ir galiausiai paties dėdės Kraveno dvasinis prisikėlimas po mylimos moters netekties.
Šiandien vis dažniau girdžiu, kad vaikai neskaito. Nesu tikra, ar neskaitantį vaiką sudominsite „Paslaptingu sodu“ – už jo tvoros nerasite burtininkų mokyklų, tamsoje nesislėps vilkolakiai, niekas nelaidys kvailų juokelių. Šios istorijos nepaprastumas slypi jos paprastume. Ir vis dėlto tikiu, kad tikrai daug vaikų ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje jau atrado ir dar atras skaitymo malonumą, kai, pasak K. Urbos, tiesiog girdėte girdi paukštelio čirpavimą, regėte regi iš žemės besikalantį gėlės daigą, uoste užuodi pavasario kvapą.
Tik pridursiu, kad perskaitę „Paslaptingą sodą“ tikriausiai panorėsite pamatyti ir 1995 m. Lietuvoje pasirodžiusį Agnieszkos Holland režisuotą to paties pavadinimo filmą ar naujausią romano ekranizaciją, kurią vos prieš kelis mėnesius pristatė „Hario Poterio“ ir „Padingtono“ prodiuseriai.
