– Kada supratote, kad norite būti rašytoja?
– Vaikystėje svajojau būti mokytoja. Paauglystėje norėjau tapti aktore. Suaugusi dirbau kūrėja rinkodaros srityje. Trisdešimt septynerių parašiau pirmą knygą „Giga daro jūrą“. Tada ir supratau, kad noriu būti vaikų ir jaunimo rašytoja. Mėgstu savo darbą. Rašydama keliauju erdve ir laiku. Galiu būti gėle, nykštuku, mergaite, įveikusia sunkią ligą, arba šunimi.
– Kokie yra rašytojos gyvenimo užkulisiai?
– Rašytojai dirba nepertraukiamai, kaip vaistinė. Jie dirba net miegodami. Sugeria pojūčius, žvalgosi po aplinką, klausosi garsų, įsimena įvykius, skaito knygas, žiūri filmus, lankosi parodose ir spektakliuose, naršo internete, švaisto laiką socialiniuose tinkluose... Niekada nežinai, kokių patirčių, informacijos ar sapnų prireiks kokiai nors istorijai.
Kilus sumanymui tuoj sėdu prie kompiuterio. Paprastai nežinau pasakojimo pabaigos. Leidžiu veikėjams mane vesti, paskui ir pati nudžiungu dėl istorijos atomazgos. Rašant man reikia ramybės, kad galėčiau išgirsti vidinį balsą. Keblumas tas, kad gyvenimas kas dieną darosi vis spartesnis ir triukšmingesnis, tad man prireikia papildomos energijos atsiplėšti nuo tikrovės ir nerti į svajonių pasaulį.
– Kokie yra didžiausi iššūkiai rašant knygas paaugliams?
– Paaugliai turi melo detektorių. Jie vertina autentiškumą. Jei esi įtūžęs, būk įtūžęs, neapsimetinėk, kad esi gerai nusiteikęs. Jei rašydamas miglą leisi į akis, tai bus matoma kaip aktoriaus įsiteikinėjimas publikai per spektaklį. Paaugliams ypač rėžia ausį sumeluotas žargonas. Jie pasiunta, kai tekste išdygsta žodžių ir frazių, kurių nevartoja jų karta. Padlaižiavimas, moralizavimas ir žiūrėjimas iš aukšto anaiptol nėra pageidaujami. Rašydama stengiuosi būti kuo nuoširdesnė sau ir skaitytojams.
– Apie ką yra jūsų knyga „Viskas bus gerai“?
– Knyga „Viskas bus gerai“ pasakoja apie brendimą. Ne visada lengva būti jaunu žmogumi, nes šiame amžiuje atsiranda daug kliūčių, iššūkių, klaidų, nesusipratimų, klausimų, abejonių... Viduje kunkuliuoja emocijos, o ant veido pasirodo spuogų. Menu savo paauglystę: tėvų skyrybos, nelaiminga meilė, prasti pažymiai mokykloje, kraustymasis...
Šios knygos veikėjai patiria slogias gyvenimo akimirkas: nepilnamečių nėštumas, tapatybės praradimas, išsikraustymas iš gimtojo miesto, bendraamžių ir artimųjų smurtas... tačiau nepasiduoda. Veikėjai yra tarpusavy susieti įvairiais ryšiais, vieni kitus žeidžia, bet ir palaiko. Kai kuriems iš jų pakanka padrąsinimo žodžio, o kitiems prireikia ir profesionalios pagalbos. Vis dėlto kiekvienas personažas randa savo vietą po saule. Pavadinimą paėmiau iš vieno rytietiško posakio: „Pabaigoje visada viskas bus gerai. Jeigu taip nėra, vadinasi, pabaiga dar neatėjo.“
– Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?
– Knygą rekomenduočiau mokiniams, studentams, tėvams ir auklėtojams. Kiekvienas veikėjas gali paskatinti aptarti kokią nors problemą. Nelengva kalbėti apie savo kančias, ypač kai esi jaunas, dvejojantis ir įsibaiminęs. Sugalvoti personažai padeda pradėti kalbėti apie savo patirtį. Esu iš tų žmonių, kurie tiki, kad knyga gali atverti mums akis ir pagelbėti stoti akistaton su savimi ir su aplinkiniu pasauliu. Serbijoje knyga „Viskas bus gerai“ daug mokinių ir jų mokytojų įkvėpė pastatyti spektaklį.
– Kokia yra pagrindinė šios knygos žinutė, kurią norite perduoti skaitytojams?
– Pagrindinė šios knygos žinutė – ir tai praeis! Jeigu dabar mums gera – tai praeis! Jeigu dabar mums bloga – tai praeis! Jauniems žmonėms sunku įžvelgti perspektyvą. Gyvenimas banguoja, vieną akimirką atsiduri viršuje, kitą akimirką leki žemyn. Kasdien naujas iššūkis. Ši knyga nesiūlo laimingos pabaigos. Ji tarsi sušunka: „Tu tai gali! Nagi! Ženk pirmyn!“
– Kaip manote, ar paaugliai linkę atsakymų į sudėtingus klausimus ir problemų sprendimo būdų ieškoti knygose?
– Mes esame liudininkai – dabar dominuoja vaizdo turinys, ypač tarp jaunimo. Jie negali įsivaizduoti dienos be interneto ir socialinių tinklų. Jiems skaitmeninės technologijos yra pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Mes, suaugusieji, turime išmokti naudotis nauju mobiliojo telefono modeliu, o jie geba juo naudotis vos paėmę į rankas. Patinka mums tai ar ne, bet taip yra. Tad nėra išmintinga sakyti: arba mobilusis, arba knyga. Jų raidai svarbu ir viena, ir kita.
Bet tai, ar jaunimas ieškos atsakymų knygose, priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Būtų gerai, jeigu literatūros pamokos vyktų dinamiškai ir interaktyviai. Bibliotekos yra tinkama vieta rengti pristatymus, pokalbius, debatus, seminarus. Mes, rašytojai, turime gvildenti jauniems žmonėms rūpimas temas, susijusias su jais asmeniškai. Ypač svarbu, kad žiniasklaida kokybiškai ir patraukliai pristatytų literatūrą jaunimui. Visi žinome, koks reikšmingas yra artimųjų poveikis diegiant įprotį skaityti. Tik visi susivieniję galime tikėtis teigiamo rezultato. Pažįstu daug jaunų žmonių, mėgstančių knygas ir ieškančių jose atsakymų. Būtų šaunu, jei jų būrys gausėtų.
– Knyga išsiskiria labai ekspresyvia, emocionalia kalba, keiksmais. Kodėl pasirinkote tokį komunikavimo būdą?
– Dažnai dalyvauju projektuose, skirtuose jaunimui. Bendraudami su suaugusiaisiais jauni žmonės paprastai elgiasi suvaržytai. Sunku pelnyti jų pasitikėjimą. Tačiau, užsimezgus geriems santykiams, jie yra pasiruošę atverti savo slaptas duris. Tuomet pamatome, kad jų viduje emocijos verda lyg greitpuodyje. Bendraudami tarpusavyje jie paprastai turi „trumpą dagtį“ – staigiai užsiplieskia ir greitai įsižeidžia. Jiems atrodo, kad kitiems geriau nei jiems. Agresija dangstomas netikrumo jausmas ir pasitikėjimo savimi stoka. Statistika byloja, kad ieškodami tobulo savo atvaizdo paaugliai asmenukes darosi net po kelias valandas. Baimindamiesi, kad bendraamžiai gali iš jų juoktis, „heitina“ aplinkinius. Jeigu rašome knygą apie šiuolaikinius jaunus žmones, nėra gerai švelninti jų ekspresiją, nusisukti nuo jų problemų arba išbraukti keiksmažodžius.
Prieš siųsdama rankraštį redaktorei, atidaviau tekstą „kontroliniam skaitymui“ Belgrado mokiniams. Jie pasakė, kad veikėjai realūs ir kad kiekvienoje klasėje yra bent po vieną personažą iš knygos. Ypač mane sujaudino vienos merginos frazė: „Jūs, suaugusieji, net neįsivaizduojate, kaip mums sunku!“
– Ar susitinkate, bendraujate su savo skaitytojais? Kokie jie?
– Su savo skaitytojais susitinku mokyklų ir miestų bibliotekose. Drąsesnieji garsiai užduoda man klausimus, kiti prieina po pristatymo arba rašo žinutes asmeniškai. Aš jiems nepatarinėju, bet galiu juos išklausyti ir suprasti. Jeigu skaitytojai patiki man kokią nors savo bėdą, patariu jiems kreiptis į tėvus, mokyklos psichologus ir suaugusiuosius, kuriais jie pasitiki.
Kiekvienas iš jų yra atskiras kosmosas. Kai kurie yra sąmojingi, kiti drovūs, treti kritiški, dar kiti melancholiški... Bet pasakyčiau, kad visi nepaprastai nuoširdūs. Ką galvoja, tą ir sako, tad bendraudama su jais visada žinau, su kuo turiu reikalą.
– Ko palinkėtumėte jaunuoliams, šiuo metu išgyvenantiems sudėtingą paauglystę?
– Ir tai praeis! Gyvenimas kupinas staigmenų. Mano jaunystė nebuvo rožinė, daug kenčiau ir verkiau, bet štai dabar esu priešais jus – išgyvenau! (Šypsosi.)
