Praėjusių mokslo metų pradžioje, dar net nesigirdint apie COVID-19 pandemiją, iniciatyvūs S. Kovalevskajos gimnazijos mokytojai nusprendė vienai 10-ajai klasei pasiūlyti naują metodą – mokymąsi ne įprastoje klasėje, o mieste. Kiekvieną ketvirtadienį jie keliaudavo į gatves, kur vykdavo bendra 6 val. trukmės anglų ir lietuvių kalbų bei istorijos pamoka. Šiemet pedagogai žada taip pat tęsti pamokas mieste su kita klase.
Sugalvodavo pamokų temas
Ryžtis netradiciniams sprendimams mokytojus įkvėpė Lietuvos mokyklose įgyvendinama Britų tarybos ir kūrėjų asociacijos „Kūrybinės jungtys“ inicijuota programa „Tyrinėjimo menas“, kurios metu ugdomi svarbiausi XXI a. vaikų gebėjimai – kūrybingumas, kritinis mąstymas, problemų sprendimas, bendravimas, bendradarbiavimas.
Keturios S. Kovalevskajos gimnazijos mokytojos kiekvieną savaitę sugalvodavo konkrečią pamokos temą, pavyzdžiui, antikos mitai, ir susitikusios mieste ieškodavo erdvių ir vietų, kurios leistų pamoką susieti su mokymosi programa. Taip mokymosi vietomis tapo galerijos, parkai, muziejai, bibliotekos, gatvių skverai, o mokiniai pristatydavo darbus ar atlikdavo užduotis tiesiog parke žvelgiant praeiviams.
„Vaikai buvo atviresni nei per tradicines pamokas, betarpiškai bendraudavo. Asmeniniai įspūdžiai ir patyrimai leido jiems augti kūrybiškai, o žaidžiant ir improvizuojant – mokytis. Mes suteikdavome vaikams tam tikras nuorodas, kad jie patys priimtų sprendimą. Pavyzdžiui, tema – antikinis teatras. Staiga matai, kad sugalvoja padaryti interviu ir iš popieriaus išlanksto mikrofoną, iškarpo ekraną ir pradeda elgtis lyg antikos laikais. Arba pasigamina juodai baltas kaukes ir paaiškina, ką jos reiškė antikos laikais“, – apie vaikų kūrybingumo išraiškas pasakoja mokytoja A. Aleksandravičiūtė.
S. Kovalevskajos gimnazijos pagrindą sudaro rusakalbiai mokiniai. Jiems mieste teko atlikti ir tokias užduotis kaip interviu lietuvių kalba ar mokytis išspręsti situaciją su žmonėmis, kurie nesupranta rusų kalbos. Tad tokių iššūkių metu buvo tobulinamos ir lietuvių kalbos žinios.
Po visą dieną trukusios pamokos vaikai tarpusavyje ir su mokytojomis reflektuodavo – kalbėdavosi, kas pavyko, kaip jautėsi mieste. „Jie pasakodavo ne tik ko išmoko apie literatūrą ar ką patobulino anglų kalboje, tačiau ir kokius iššūkius patys galėjo įveikti kaip asmenybės. Dabar pastebime, kad tie vaikai, kuriems vyko pamokos mieste, ir dabar iniciatyvesni. Netgi atsidūrę kitoje klasėje jie išsiskiria drąsa, pasitikėjimu savimi, ryžtingumu“, – palygina S. Kovalevskajos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.
Mokytoja neabejoja, kad visada reikia ieškoti mokinius sudominančių mokymosi metodų, o esant dabartinei situacijai, ieškoti ir naujų vietų saugesniam mokymuisi.
Miestas – daugiau nei klasė ar vadovėlis
Pasak Mildos Laužikaitės, jau penktus metus programą „Tyrinėjimo menas“ įgyvendinančios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovės, naujos aplinkybės verčia ieškoti ir naujų mokymosi būdų, aplinkų.
„Mokykloms šiuo metu rekomenduojama kuo daugiau ugdymo vykdyti lauke – gera proga išbandyti kažką naujo. Mokytis lauke ar erdviame muziejuje saugiau ir kartu tai daugybė galimybių mokytis tyrinėjant įvairias erdves, kalbinant žmones. Tai pagilina mokymąsi, nes, be istorijos, lietuvių kalbos ar geometrijos, gali ugdyti ir bendravimo, pilietiškumo ar kūrybinius gebėjimus“, – sako M. Laužikaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad dabar yra daugiau galimybių plėsti mokymosi aplinką – ir tai daugiau nei klasė ar vadovėlis.
„Aplinkas galima kurti su moderniomis technologijomis, kaip pavyzdžiui, interaktyvios mokymosi lentos. Tačiau kiekvienas galime išnaudoti miestą, jo erdves. Tokios mokymosi aplinkos nereikia dirbtinai kurti – čia skleidžiasi istoriniai bei kultūriniai kontekstai, galima sąveikauti su įvairiausiais žmonėmis, galima tyrinėti formas ir medžiagas bei daugybę kitų dalykų“, – sako asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė.
Pasak M. Laužikaitės, mokymasis mieste padeda giliau suvokti, pritaikyti dalykų turinį, aktyviai tyrinėti: „Tokios patirtys plečia vaikų kultūrinį ir socialinį akiratį. Esame įgyvendinę projektų, kai mokiniai atranda konkrečias miesto problemas, pavyzdžiui, šiukšlių sankaupas viešose erdvėse, ir jas sprendžia, rinkdami duomenis, kreipdamiesi į specialistus ir savivaldos atstovus. Tokiu būdu mokiniai mokosi būti aktyviais, atsakingais piliečiais ir vietos bendruomenės nariais.“
Išėjus į miestą atsiranda netikėtumo veiksnys. Be privalomųjų mokymosi programos dalykų, vaikai mieste gali išmokti, kaip elgtis tam tikrose socialinėse situacijose. Kaip elgtis bibliotekoje ar muziejuje. Kaip bendrauti, kaip spręsti iškilusią problemą. „Klasėje mokinys yra uždarytas nuo pasaulio, ta aplinka yra simuliacinė, o mieste tenka susidurti su žmonėmis, spręsti gyvenimiškas užduotis, patirti realias situacijas“, – pasakoja M. Laužikaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad mokantis mieste keičiasi ir mokytojo vaidmuo, kuris viešojoje erdvėje gali tapti drausmintoju arba palikti laisvės spręsti ir mokytis patiems vaikams.
„Mokytojo vaidmuo nėra toks siauras, kad tik prižiūrėtumei vaikus ir drausmintumei, kad kažkas neatsitiktų. Mokytojas turi formuluoti mokymosi uždavinius ir sukurti visos veiklos struktūrą. Reflektuoti su vaikais įvykusius įvykius, kodėl taip įvyko, ko čia galima išmokti. Tai labai svarbu ugdant XXI a. gebėjimus, augant kaip asmenybei“, – teigia „Kūrybinės jungtys“ vadovė.
Kūrė istorijas apie miesto objektus
Mokymąsi miesto aplinkoje taiko ne tik mokyklos, tačiau ir dienos centrai, kuriuose dažniausiai lankosi vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Vasarą 10-yje dienos centrų „Kūrybinės jungtys“ įgyvendino programą „Ryšio kūrimas“, kurios vienijančia tema tapo mokymasis mieste. Ją padiktavo ir vaikų norai, ir siekis mokytis saugesnėje aplinkoje, ne uždarose patalpose.
Kiekviename iš dienos centrų vyko 6 sesijų užsiėmimai, kuriuose vaikai, mokydamiesi bendradarbiauti ir ugdydami kūrybingumo įgūdžius, kūrė istorijas apie pasirinktus miesto objektus.
Baltosios Vokės (Šalčininkų raj.) dienos centro auklėtiniai kartu su „Kūrybinių jungčių“ praktike Salvinija Cibulskiene tyrinėjo du apleistus ir apverstus šiukšlėmis objektus – vandens bokštą ir svėrimo svarstykles. Apleisti objektai visais laikais traukė ir tebetraukia vaikus, tad ir šie, kaip lankytini bei būtini pasižiūrėti, buvo pasirinkti pačių vaikų. Ir pasirodo, su apleistu objektu yra ką veikti! Gali tyrinėti jo istoriją, pasižiūrėti į jį „kitaip“, surasti jam „kitokią“ paskirtį arba kūrybinėmis priemonėmis atkreipti bendruomenės dėmesį.
Pirmiausia vaikai „atidarė“ garsų fabriką. Vaikai gaudavo kokią nors situaciją, pavyzdžiui, kaip vandens bokštas skambėtų, jeigu jame gyventų milžiniški radioaktyvūs tarakonai mutantai? O tada tyrinėdami aplinką, joje esančius daiktus turėdavo sukurti tai iliustruojantį garso takelį. Kita dieną jie toliau lavino vaizduotės raumenis ir kūrė fantastines istorijas apie tuos pačius objektus. Istorijos turėjo paaiškinti objektų kilmę, paskirtį, kodėl jie yra tokie, kokie yra, ir kas su jais nutiks ateityje.
„Visomis dienomis kalbėjome, kokia tų objektų paskirtis, kviečiau pasidomėti tėvų ar artimųjų, ką apie juos girdėjo, gal tuose objektuose kas nors dirbo. Mąstėme, kaip atkreipti miestelio gyventojų dėmesį į šiuos objektus, kaip juos padaryti tvarkingesnius ir prieinamesnius. O vieną dieną susipažinę su graikų mitais pagaminome drakonus ir su jais keliavome į apleistus vandens bokštą ir svarstykles – buvo savotiškas performansas, kuris visoje Baltojoje Vokėje sukėlė šurmulį“, – šypsosi S. Cibulskienė.
Siekdama parodyti, kaip apleisti pastatai atgyja, S. Cibulskienė pakvietė vaikus į Vilnių, kur nuo Aušros Vartų vaikai ėjo iki Vilniaus gynybinės sienos bastėjos. Pasak „Kūrybinių jungčių“ praktikės, šis objektas prieš 100 metų taip pat buvo po didžiuliu šiukšlių sluoksniu ir netyčia atrastas, kai į jį įkrito besiganantis arklys.
„Atvykę į Vilnių vaikai nežinojo, į kokį objektą jie keliauja, bet pagal įvairias nuorodas, atlikdami žaidybines užduotis, turėjo išsiaiškinti ir atrasti sąsajas tarp Baltosios Vokės bei istorinės Vilniaus miesto erdvės. Dauguma kūrybingumą bei bendradarbiavimą skatinančių užduočių vyko ir pačiame Vilniaus gynybinės sienos statinyje. Vaikai man sakė, kad jie to nesitikėjo, nei kad toks monstras galėtų Vilniuje gyventi, nei kad viename pastate tiek daug istorijų gali sutilpti“, – pasakoja S. Cibulskienė.
Šiais mokslo metais XXI a. gebėjimus ugdanti programa „Tyrinėjimo menas“ vyks 17-oje mokyklų Vilniaus mieste ir rajone, Trakuose, Šalčininkų rajone, Klaipėdoje ir Visagine. Programą vykdo asociacija „Kūrybinės jungtys“ bendradarbiaudama su Britų taryba Lietuvoje ir Vilniaus miesto savivaldybe. „Kūrybinių jungčių“ strategijos ir programų įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba.
