Oro gadinimas ir kiti kūniški procesai yra nepatogi tema suaugusiems, tačiau vaikams ji suteikia juoko kartais net ir iki ašarų. Akivaizdu, kad pasitelkus humorą, nejaukios temos gali būti priimtos daug lengviau. Vaikiška knygelė „Ar jie perdžia?“ yra linksmas edukacinis leidinys, kuris leis nesunkiai užmegzti nepatogaus turinio pokalbius net droviausiose šeimose.
Apie tai kalbame jau nuo gimimo
Paprastai apie natūralius mūsų kūno procesus, tokius kaip: bezdėjimą, raugėjimą, šlapinimąsi, tuštinimąsi ir pan. tėvai su savo kūdikiais kalba nuo jų gimimo, tačiau to nesureikšmina ir galbūt nepastebi. Tam pritaria ir psichologė, įmonės „Psichologinės gerovės centras“ įkūrėja Ina Kalvanienė.
„Pavyzdžiui, keisdami sauskelnes, įvardijame vaikui, kas įvyko, dažnai pasijuokiame iš sauskelnių „turinio“ ir pan. Ir tai yra gerai, nes ši komunikacija padeda vaikui pažinti save“, – sako pašnekovė.
Anot jos, tarp 2 ir 3 metų apie šiuos „reikalus“ pradeda kalbėti ir patys vaikai. Tai ir vėl yra gerai, nes toks bendravimas veikia kaip savipagalba vaikui tapti savarankiškesniam ir nuo sauskelnių pereiti prie puoduko.
Gėdinti nedera
O nuo 3-4 metų tarp vaikų prasideda juokai apie tuštinimąsi, bezdėjimą ir pan. Tai yra puikus laikas, skirtas mokinti vaikus apie mūsų kūno dalis, priminti, kad jų nedera rodyti visiems, kas yra privatumas, pagarba savo ir kito kūnui ir tam, kad vaikas suprastų, kas tinkama šnekėti ir kaip elgtis viešumoje, o kas ne.
„Vaikams galima leisti juokauti ir kalbėti apie kūno procesus, bet jie turėtų žinoti, kad darželyje ar kitur viešumoje tai nebūtinai bus priimtina. Pagrindinė taisyklė – apie šiuos kūno procesus reikėtų šnekėti, kaip apie natūralius dalykus, negėdinti vaikų. Tačiau lygiai taip pat verta nuo mažumės mokinti žodžio „privatumas“ reikšmės. Galima sakyti, jog visi šie kūno procesai nėra blogi, tačiau maloniau, jei jie atliekami privačiai“, – priduria I. Kavanienė.
Išgelbės humoras
Vaikai ypatingai mėgsta pokštauti „ano galo“ temomis, nes pamatę sutrikusius tėvus, supranta, jog šie jų pokštai turi jėgą ir taip susilaukia tėvų dėmesio. Pokštavimas apie tai kartu yra ir savotiškas gynybos mechanizmas nuo nerimo.
„Tokie juokai sumažina vaikų nerimą pasielgti netinkamai. Humoristai irgi juokauja temomis, kurios mums yra nepatogios, tokiu būdu tarsi neleisdami gėdai kontroliuoti jų pačių“, – tikino psichologė.
Taigi, juokas išgelbės pasaulį! Knygelė „Ar jie perdžia?“ linksmai papasakos, kaip „orą gadina“ vaikų mėgstamiausi gyvūnai, kurių bezdalai smirda labiausiai, kurie perdžia daugiausia... ir apskritai, iš kur visi tie smirdalai atsiranda. Knyga puikiai tinka ir ne itin mėgstantiems skaityti vaikams, mat linksmos istorijos bei daug spalvingų iliustracijų tikrai sudomins atversti dar ir dar vieną puslapį.
Knyga „Ar jie perdžia?“
Šunys perdžia. Katės perdžia. Arkliai perdžia (kaip reikiant). O kaip gyvatės? Vorai? Aštuonkojai? Šimpanzės? Gepardai? O dinozaurai?
Perskaitę šį vadovą apie savo mylimiausių (ir galbūt dar nematytų) gyvūnų leidžiamas dujas mažieji skaitytojai sužinos, kuriems gyvūnams pučia vidurius, kurių bezdalai smirda labiausiai, kurie perdžia daugiausia... ir apskritai, iš kur visi tie smirdalai atsiranda. Ir net – kuri gyvūnų rūšis turi slaptą perdimo kodą! „Ar jie perdžia?“ puikiai tinka ir ne itin mėgstantiems skaityti: knygelėje daug spalvingų iliustracijų. Galbūt tai linksmiausias jūsų iki šiol neatrastas leidinys!
New York Times bestselerio „Ar jie perdžia? Išsamus praktinis gyvūnų oro gadinimo vadovas“ vaikiška versija, kurios autoriai Nicka Caruso ir Dani Rabaiotti. Knygą išleido „Helios Kirjastus“.
