– Papasakokite, kokia premjera rugpjūčio 15-16 dienomis Anykščiuose vyksiančiame festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ laukia mažųjų skaitytojų?
– Pristatysime naują paveikslėlių knygą „Paskutinis pasaulyje baltasis raganosis“. Galiu pašmaikštauti, kad tai bus pirmoji Lietuvoje tikrais faktais paremta paveikslėlių knyga.
Knygos veikėjas raganosis turėjo savo prototipą – raganosį Sudan, kuris buvo atskraidintas į Afriką iš Čekijos zoologijos sodo tam, kad susiporuotų su viena iš dviejų patelių ir susilauktų palikuonių.
Deja, jis jau buvo per senas ir prieš pora metų, jo istoriją stebint visam pasauliui, mus paliko. Bet man pavyko išsaugoti jį šioje knygoje, pagal kurią jau yra kuriamas ir muzikinis spektaklis vaikams. Pasikeitus aplinkybėms gali būti, kad tai bus video spektaklis. Su komanda tikimės, kad jo premjera bus šį rudenį. Taigi, mes gerokai prailginsime raganosio Sudan gyvenimą.
Knygos pristatyme, jeigu viskas klostysis gerai, turėtų sudalyvauti ir Afrikoje gyvenanti fotografė Sigita Aurelija Vaičiūnaitė, kuri įamžino ne tik paskutinius likusius raganosius, bet ir kitas nykstančias gyvūnų rūšis. Ji pademonstruos savo nuotraukas ir apie tai vaikams papasakos daugiau.
– Kiek laiko užtrukote – kaip vyko visas kūrybinis procesas?
– Visai netikėtai man pačiai nebuvo jokio konkretaus plano. Tai turėjo būti antroji mano pirmosios knygos dalis. Tačiau viskas pakrypo kiek kitaip. Tuomet (2017 m.) dar dirbau Antano Gustaičio aviacijos institute, kur vienam kolegai padovanojau savo knygą apie dramblį ir antį, o jis juokais palinkėjo parašyti dar vieną – apie dramblį ir lėktuvus.
Mano veikla buvo susijusi su orlaivių pilotavimo studentų praktinio mokymo užtikrinimu, todėl dažnai tekdavo lankytis aerodrome. Ten tokia ypatinga aura, o aš visad kažkaip romantizavau pilotus. Na, dar ir rašytojus, mokslininkus, politikus – specialybes, kurios vaikystėje buvo toli nuo manęs.
Taigi, knygos pradžia galvoje užsimezgė vieną pavasario rytą, o prisėdau ją užrašyti tik rudenį. Užsirašiau pavadinimą, pradžią... ir toliau sustojau. Nebebuvo ką rašyti. Kaip ir įprasta daugumai, kai pritrūksta minčių, „įlindau“ į internetą. Ten kaip tik ir perskaičiau straipsnį apie paskutinį pasaulyje likusį baltąjį raganosį. Tai štai, aš dramblį pakeičiau raganosiu ir atsirado intriga, vietos nuotykiams. Visa istorija toliau pasirašė vienu įkvėpimu.
– Kokia pagrindinė knygos mintis – ko moko ji vaikus?
– Viliuosi, kad ji iškels vaikams daug klausimų. Kur pradingo baltieji raganosiai? Kaip taip galėjo atsitikti? Ką mes galim pakeisti, kad taip daugiau nenutiktų su kitomis rūšimis?
Kadangi tai paveikslėlių knyga tai ji labiau skirta ne šiaip paprastam skaitymui, o buvimui ir skaitymui kartu su vaiku. Todėl dedu viltis, kad tai paskatins tėvus dialogui apie socialinę mūsų visų atsakomybę prieš šį pasaulį.
Knyga taip pat edukuoja, ugdo kritinį mąstymą, žadina smalsumą ir tolimesnį domėjimąsi. Knygoje jautresni skaitytojai pajaus liūdesį ir džiaugsmą, vienišumą ir draugystę, nusivylimą ir viltį.
– Kokio amžiaus vaikams skirta knyga?
– Knyga skirta 5-8 metų vaikams. Bet anaiptol tai ne riba. Kažkada girdėjau vaikų literatūros ekspertės Eglės Baliutavičiūtės pranešimą apie paveikslėlių knygas, kuriame jos buvo suskirstytos pagal tai, kokiai amžiaus grupei yra skirtos.
Taigi, mano pirmoji knyga, o antroji, neabejoju, taip pat, buvo priskirta prie paveikslėlių knygų, kurios tinka ne tik vaikams bet ir suaugusiems. Manau, tai dėl to, kad be siužeto ir akivaizdžiai edukuojamų vertybių dar yra ir filosofinė mintis, kurios vaikai gali ir nesuprasti.
– Kas leidėjas?
– Knygą išleido pati geriausia Lietuvoje leidykla „Tikra knyga“. Sakau geriausia, ne dėl savo pasirinkimo, o dėl daugybės apdovanojimų, kurių sulaukia jų išleistos knygos bei jų socialinės atsakomybės. Leidykla specializuojasi paveikslėlių knygų leidyboje, tačiau aš daugumą jų pavadinčiau meno kūriniais.
Mano pasirinkimą ir nulėmė tai, kad jie nesiekia kiekybės, o didžiausią dėmesį skiria kokybei. Tai taip pat labai aukštą socialinę atsakomybę turinti leidykla. Kaip sako jos kūrybos vadovė Daiva Rudytė „jei jau kertame medžius, kad spausdintume knygas, tai lai jos būna aukščiausios meninės vertės ir turi išliekamąją vertę“.
– Kas iliustravo knygą – ar lengvai sutapo vizija?
– Knygą iliustravo Dovilė Kubrakovaitė Bakutė. Mes nesame pažįstamos. Kol kas. Visą laiką knygos gimimu rūpinosi leidyklos kūrybos vadovė Daiva Rudytė.
Aš pateikiau savo tekstą, jai labai jis patiko ir tada jau ji surado iliustratorių, maketuotoją ir pan. Aš net neturėjau galimybės pasakyti savo nuomonės, todėl buvo kiek neramu. Tačiau, kadangi mačiau jų kitų knygų rezultatus, tai pasitikėjau.
Rezultatas pranoko lūkesčius – knyga gavosi labai meniška, kitoniška, mūsų akiai neįprasta. Tikiuosi Lietuvos vaikai ir tėvai pasiilgo ko nors naujo, netikėto.
– Prieš ketverius metus pasirodė jūsų pirmoji knyga „Dramblys ir antis“ ir iškart pelnė „Geriausios metų knygos mažiausiems skaitytojams“ premiją. Toks puikus startas! Ir kodėl tokia ilga pertrauka iki antrosios?
– Taip, tai buvo labai netikėta ir man pačiai. Tiek pati knyga, tiek apdovanojimas. Nors, dabar kai pagalvoju, tai gal visą gyvenimą link to ėjau. Jau nuo vaikystės daug rašiau, tiesa, ne kūriau, o rašiau dienoraščius. Tačiau pamenu tą saldų jausmą, kai prisėdi vakare, prie stalinio šviestuvo šviesos ar kurs nors jaukiai įsitaisius lovoje, ir suguldai viską kas ateina į galvą. Ir kai apie ateitį galvodavau, iškildavo galvoje toks sėdinčios ir rašančios vaizdinys.
Vis tik vėliau prasidėjo studijos, darbai ir rašymui neliko laiko. Dar bandydavau rašyti, bet jaučiau, kad tai tampa prievole, o ne noru ir paleidau.
Kai gimė pirmoji dukra, jai dabar 9, mane užvaldė vaikiškos literatūros manija. Pasiskaičiau patarimų, kad labai svarbu vaikams skaityti nuo pat gimimo ir pagalvojusi, kad tai lengviausiai išpildomas dalykas, ėmiau ieškoti knygelių.
Mano vaikystėje tokių nebuvo, todėl mane jos taip sužavėjo, kad dabar namie turime didžiulę vaikiškų knygų biblioteką. Ne tik skaičiau dukrai nuo gimimo, bet vėliau pradėjau galvoti, kaip yra sukuriamos knygos, sugalvojami personažai. Taip begalvojant, kai gimė ir paūgėjo antroji dukra, kuriai dabar šešeri, aš vieną vakarą kartu bežaidžiant ėmiau ir užrašiau istoriją apie dramblį ir antį. Tiesiog, taip paprastai ji man nusileido ir daugiau praktiškai jos netaisiau.
Pamenu, kažkas iš literatūros žinovų viešoje erdvėje komentavo knygą ir teigė, kad kiekvienas žodis joje yra preciziškai apgalvotas. Smagu, kad toks įspūdis.
Mes dažnai girdime, kad 10 proc. yra talentas ir 90 proc. darbas. Tikiu ir pritariu tam. Mano atveju, tebuvo panaudotas tik tas 10 proc. talento, apie kurį net neįtariau esant. Todėl ir nėra daug tų knygų, nes abi istorijos buvo kažkur giliai išnešiotos, daugybės metų skaitymo ištobulintos ir vienu prisėdimu, esant palankioms aplinkybėms, užrašytos.
– O kokia pagrindinė jūsų profesija?
– Norėčiau sakyti, kad esu mokslininkė, nes esu parašiusi ir apgynusi disertaciją ekonomikos kryptyje. Daug kas įsivaizduoja, kad dėl to tapau ekonomiste, bet aš nuolat tai neigiu, teigdama, kad studijos mane išmokė tyrinėti, analizuoti, argumentuoti.
Vis tik nesu aš mokslininkė, universitetą, kuriame dirbau daugiau nei dešimt metų, palikau prieš ketverius metus. Daug metų dirbu projektinį, vadybinį darbą, o pastaraisiais metais mano veikla glaudžiai siejasi su civilinės aviacijos priežiūra ir socialine politika.
– Kokias vaikiškas knygas jūs skaitote savo dukroms?
– Pas mus namuose be galo daug paveikslėlių knygų. Dabar pamažu augant dukroms pagaliau sulaukiau kada galėsime skaityti „rimtesnę“ vaikišką literatūrą. Dukroms ir, beje, mums su vyru, labai patinka Astrid Lindgren.
Gėda prisipažinti bet vaikystėje nebuvau skaičiusi nei vienos šios autorės knygos. Pamenu, buvau pasiėmusi iš bibliotekos „Pepę ilgakojinę“, bet turbūt ne to amžiaus, nes ji man labai nepatiko. O štai dabar mėgaujamės, kas vakarą su vyru pakaitomis pasidalinę dukras skaitom – vienai vis Karlsoną, kitai – augesniems vaikams skirtas.
Man jos labai šiltos, artimos, apie vaikystę. Mano vyresnioji dukra atsinešė su savimi labai stiprų patriotiškumo Lietuvai jausmą. Aš ir pati jį turiu, todėl kai ji augo, vis ieškojome vaikams skirtų knygų apie Lietuvos istoriją. Deja, šitoje srityje buvo didžiulė tuštuma.
Leidyklą „Tikra knyga“ taip ir atradau – jie išleido knygą „Tautiška giesmė“, kuri dukrai itin įstrigo. Tos knygos dėka taip lengva buvo suprasti giesmės žodžių prasmę.
Vėliau pasirodė „Per balas link aušros: pasakojimas apie Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, iš kurios ne tik dukra, bet ir aš pati atgaivinau žinias apie Basanavičiaus gyvenimą. Dar puiki yra „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ - dukrai patinka tai, kas tikra, ji vis klausia ar tai tikrai buvo, ar tai tikra istorija. Jei taip, tai ji turi daug didesnę motyvaciją skaityti, todėl labai patinka ir „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ ir lietuviškas jos atitikmuo – „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“.
