– Mokėtės Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje – kaip dailė atėjo į jūsų gyvenimą taip anksti? Kas nusprendė ar pasiūlė?
– Niekada nekilo klausimas kodėl piešiu. Kadangi nuo mažumės labai mėgau skaityti knygas ir piešti, tai ir piešdavau, šalia knygų, apie knygas ir tėvų ne džiaugsmui, tiesiai į knygų puslapius. Vaikystėje labai ryškiai galime pastebėti, kad vaikai daro tai, kas jiems patinka, niekieno neverčiami.
Taigi piešiau kasdien, piešiau darželyje, mokykloje, universitete, o dabar piešiu savo darbo kambaryje. Džiaugiuosi, kad nebuvo klausimų iš šono, ar patarimų, tėvai bei aplinka mane palaikė ir leido eiti keliu, kuris jaučiau, kad man artimas.
– Iliustruoti vaikiškas knygas „rimtiems“ dailininkams gali pasirodyti ne oru – kuo jums patinka ši sritis?
– Pats žodis „rimtas“ mane labai baugina. Niekada nesiekiau būti rimtu menininku, rimtu žmogumi ar kalbėti rimtai. O vaikų ir paauglių literatūra man atrodo be galo svarbus ir prasmingas reiškinys, kuriame gali tilpti daug spalvingų iliustracijų ar šmaikštaus teksto, bet bendrai – tai ilgas, rizikingas ir prasmingas procesas, kuris daro įtaką tam, koks jaunasis skaitytojas užaugs, ar išsiugdys skaitymo įpročius, ar domėsis pasauliu, ar bus kūrybiškas, kliausis vaizduote ir nebus per daug rimtas, ar išliks smalsus.
Vaikams kuriantys rašytojai bei iliustruotojai į savo darbą žiūri itin rimtai, kadangi tai liečia be galo jautrią socialinė grupę – vaikus, todėl viskas, kas atsiduria knygose, turi būti apgalvota ir pasverta daug daug kartų.
Man tai svajonių specialybė, kurioje svajojau atsidurti nuo pirmųjų perskaitytų ir praverstų pasakų vaikams – galėti kalbėti su vaiku vaizdų ir teksto pagalba, klausti jo, pasiūlyti, tiesiog būti kartu.
– Visame pasaulyje tokie populiarūs komiksai Lietuvoj dar tik skinasi kelią, o jūs esate viena iš nedaugelio juos kuriančių. Kodėl jums patinka komiksai?
– Turiu pripažinti, kad komiksus atradau ne taip ir seniai, vaikystėje skaičiau gal tik keletą, tokių kaip Paršiukas Čiukas, Antulis Donaldas. Jau vyresniame amžiuje pajaučiau, kad mėgstu kurti istorijas, kad kartais vieno vaizdo man nepakanka, norint išreikšti savo idėjas, bet rašyti tekstus lyg ir kuklu, tad komiksai man pasirodė pats tinkamiausias žanras, kuriame gali rašyti istorijas vaizdais.
Na, o kad visiškai minimalizuoti žodžius, pradėjau kurti bežodžius komiksus, kuriuose istorijas pasakoju pasitelkdama tik iliustracijas. Būtent bežodžiai komiksai man tapo artimiausia saviraiškos priemone, jais galiu „susibendrauti“ su visomis pasaulio kalbomis kalbančiais vaikais. Ne ką svarbesnis faktas, kad juos gali skaityti ir mažyliai, kurie nepažįsta raidžių, vaizdus jie suprantu puikiau nei daugelis suaugusiųjų.
– Organizavote savo komiksų vaikams parodą – ar manote, jog ateityje jie mūsų šalyje populiarės? Ko reikia tam?
– Mano bežodžių komiksų paroda vaikams apkeliavo nemažą dalį Lietuvos bibliotekų, dalyje iš jų vedžiau ir edukacines kūrybines dirbtuves. Būtent per jas su vaikais kalbėdama apie komiksus pastebiu, kad paklausus vaikų, kas yra vartę ar net patys juos kūrę, kasmet pakylančių mažyčių rankų vis daugėja.
Manau tai natūralu, kad komiksų Lietuvoje vis daugės, jau dabar jaunimas kuria begales alternatyvių internetinių komiksų, fanzinų, kurių mes nepamatysime knygynuose ar bibliotekose, bet viskam reikia laiko. Be kita ko, labai svarbu suvokti, kas gi yra komiksai, dažnai susiduriu su nuomone, kad komiksai – tai greitas, lengvas, nespalvotas skaitalas kelionei troleibusu.
Bet tai labai gražiai paneigia Gerda Jord su „Daugiabučiu“, Titas Antanas Vilkaitis su „Santakos. Nežinomo Kauno istorijos“, Lina Itagaki ir Jurga Vilė su „Sibiro haiku“ ir daugelis kitų kūrėjų, kurie per paskutinius keletą metų pristatė nuostabias grafines noveles ar komiksų rinkinius.
– Žolinių savaitgalį planuojate ir komiksų dirbtuves – ko vaikai jose išmoks?
– Šiemet Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiančiame festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ bus galima apsilankyti „Komiksų rojuje“, kuriame maži bei jau suaugę vaikai galės išmėginti savo jėgas kurdami komiksus.
Kadangi šiemet stengiamės festivalyje atsisakyti perteklinių pirkinių, vienkartinių priemonių ir kurti iš to, ką suteikia gamtą bei panaudoti jau niekur kitur netinkamas medžiagas, pavyzdžiui popierių bei žurnalus, festivalio lankytojai galėsi išmėginti savo jėgas kurdami komiksų koliažus pasitelkdami brošiūras, žurnalus, bukletus, laikraščius. Jau nekantrauju išvysti kaip buklete rastas pieno pakelis keliaus į užsienį, ar su nuolaida parduodamos šlepetės mokysis dainuoti.
Be to, festivalyje bus galima atrasti ir komiksų skaityklą, kurioje bus eksponuojami alternatyvūs ir vienetiniai Lietuvos komiksų kūrėjų leidiniai skirti vaikams bei paaugliams. Kaip žinia, komiksų vaikams Lietuvoje itin mažai, todėl džiaugiamės, kad mūsų festivalyje jie užims tokią svarbią vietą.
– Kas sunkiausiai piešiant iliustracijas vaikiškoms knygoms? Susikaupti? Rasti idėją? Ją įgyvendinti?
– Kai buvau maža ir skaitydavau knygas, tekstą ir iliustracijas vertindavau lygiateisiškai, nė viena iš šių sudedamųjų dalių man neatrodė svarbesnė. Visuomet stebėdavau, kiek vaizdas atliepia tekstą, kiek jame paslėpta detalių, kurios lakoniškai paminėtos tekste, o kartais džiaugdavausi, kai vaizdas visiškai kitaip interpretuodavo tekstą nei galvoje susidėliodavau aš.
Tai ir yra sunkiausia dalis, dabar, jau suaugusiai kuriant iliustracijas vaikiškoms knygoms – suvokti, kad tai, ką piešiu, nebūtinai atlieps vaikui. Ne kartą esu susidūrusi su momentais, kuomet iliustracijoje nupiešiu seną radiją, laidinį telefoną ar televizorių, o leidykla man primena, kad mažieji skaitytojai jau gali ir nesuprasti ką gi su tuo telefonu reikėtų veikti. Tai ir smagus ir kruopštus procesas, visuomet pasitikrinti, ar piešiu sau, ar mažajam skaitytojui, o tobulu, siektinu atveju – mums abiem.
– Kokiom knygoms atsisakytumėte, o gal ir atsisakėte, piešti iliustracijas?
– Esu lanksti ir mėgstu iššūkius, tad esu kūrusi vaizdus patiems keisčiausiems projektams, kur teko piešti dantis su kojomis ir akiniais, kiaušinius su skrybėlėmis, vonioje besimaudančius skaičius ir dar daug įdomių ir net kartais juoką keliančių iliustracijų.
Atsisakiusi taip pat esu, manau, labai svarbu, kad rezonuotu tekstas, tad jei rašytojo siūlomas tekstas yra svetimas, ir jį skaitant nekyla vaizdų galvoje, daug šansų, kad iliustruojant tie vaizdai iš galvos nepabirs, ir lauks ilgas ir kančių pilnas procesas, kurio rezultatą norėsis slėpti giliai giliai stalčiuje.
– Kaip vyksta iliustratoriaus darbo diena?
– Draugams juokais sakau, kad mano specialybė pati nuobodžiausia pasaulyje – kiekvieną dieną viskas ką matau, tai stalas, pieštukai, popieriaus lapas, kompiuterio pelytė bei ekranas ir elektroninis paštas pilnas laišku. Kadangi darbo studiją esu įsikūrusi savo namuose, toli keliauti man nereikia, tik iki kavinuko išsivirti kavos, o tada laukia kūrybinis procesas.
Manau, kiekvienas kūrėjas turi savo ritualus, savo darbo sistemą, manoji paprasta – kadangi iliustravimas man ir darbas, ir hobis, jam skiriu didžiąją dalį savo laiko, na, o kai jaučiu, kad spalvos nebedera, o veikėjų nosys per didelės – metas kilti nuo kėdės ir keliauti į mišką atgauti jėgas.
– Kokius jūsų darbus išvysime netrukus?
– Šie metai man kosmiškai stiprūs ir įtempti, taip susiklostė, kad šiemet iliustravau, bei dar iliustruosiu daugiau knygų, nei metuose yra mėnesių. Bendradarbiauju su tokiais nuostabiais rašytojais kaip Tomas Dirgėla, Ignė Zarambaitė, Evelina Daciūtė, Jurgita Pelėdaite ir daugelis kitų.
Devynios iliustruotos knygos jau spaustuvėje arba laukia paskutinių korekcijų prieš kelionę, na o penki rankraščiai laukia savo eilės, kuomet pradėsiu jiems kurti vaizdus. Tai išties didžiulis skaičius knygų, kurioms kiekvieną dieną kruopščiai kuriu vaizdus, bet turiu silpnybę pagaviems tekstams, o kadangi jų šiemet mane aplankė itin daug, negalėjau jų nesiimti, taigi šiųmetinis bendras mano iliustruotų knygų skaičius – keturiolika.
– Ar neplanavote pati parašyti ir apipavidalinti knygą vaikams?
– Rašymas mano slapta aistra, ji atsiskleidžia kuomet draugams siunčiu laiškus, ar pasiilgusi rašau rimuotas trumpąsias žinutes. Bet po kol kas tai mano ir slapto stalčiaus reikalas, gal kada jis atsivers.
– Jei nebūtumėte grafikos dizainerė, iliustratorė – ko imtumėtės?
– Būdama maža visuomet baltai pavydėdavau bibliotekininkams ir radijo laidų vedėjams. Matydama bibliotekininkus įsivaizduodavau, kad jie nieko kito ir nedaro, o tik skaito šviežiausias naujutėliausias tik ką išleistas knygas.
Na o radijų laidų vedėjai – kiekvieną vakarą pasakoja pačias įdomiausias istorijas bei faktus, skaito knygų ištraukas, kalbina įdomius pašnekovus... Taigi jei ne dailininkė, tai bibliotekininkė arba radijo laidų vedėja.
