Dviejų dukrų mama teigia, jog moka taikliai šaudyti iš laidynės, kepti blynus (yra iškepusi maždaug 25000) ir svajoja aprašyti tiek pat nuotykių.
Labiausiai mėgsta senus dvarus, gūdžius miškus ir kitas paslaptingas vietas. Kaip šį pašėlusį nuotykių troškimą sekėsi įamžinti knygos puslapiuose, šiame interviu Dovilė ir papasakoja.
- Dovilė Junigeda – naujas vardas vaikų literatūroje, todėl pirmiausia, gal galite prisistatyti? Kada susidomėjote rašymu?
- Nuo mokyklos laikų rašymas ir knygų skaitymas man buvo pats didžiausias malonumas. Drąsiai galėjau skaityti savo rašinius visai klasei mokykloje, bet siųsti leidyklai rankraščių ilgai neišdrįsau. Lietuvių kalbos filologijos studijos ir daugybė perskaitytų knygų privertė kritiškai žvelgti į savo kūrybą. Eilėraščiai, pasakos, įvairūs pamąstymai nugulė į stalčius, kol gimė mano dukros. Tuomet jos tapo klausytojomis – vaikai yra patys tobuliausi kritikai, nes jie nebijo pasakyti tiesos ir nuoširdžiai juoktis iš linksmų knygų herojų nuotykių.
Darbo dienomis dirbu Kauno teritorinėje muitinėje atstove ryšiams su visuomene. Knygą rašiau laisvu nuo darbo laiku.
- Junigeda – tai jūsų slapyvardis? Iš kur jis kilo?
- Ilgai svarsčiau, kokį slapyvardį pasirinkti, kad ir kaip kaitaliojau visus į galvą šaunančius įmantrius variantus – nė vienas netiko. Gal dėl to, kad mintyse sukosi tas vienintelis – Junigeda, buvęs Veliuonos miestelio vardas. Veliuonai 729 metai – tai neapsakomai didelis laiko tarpsnis, per kurį įvyko daugybė įdomių istoriškai svarbių įvykių. Keletas istorinių faktų susipynė mano nuotykių knygoje vaikams – „Kalno durys“.
- Lietuviška vaikų literatūra pakilime – daugybė autorių bando savo jėgas, bet dažniausiai pradeda nuo mažesniems skirtų trumpesnių, didaktinių, paveikslėlių knygučių. Jūs ėmėtės romano vaikams. Kodėl? Ar nebuvo baisu?
- Kai turi įdomią istoriją, kuri verta storiausios knygos – tikrai nebaisu. Užaugau su Astridos Lindgren knygomis ir niekuomet nesvarsčiau - per storos jos ar per plonos, tiesiog imdavau ir skaitydavau, nes buvo įdomu. Kita vertus, Veliuona, kurioje prasideda knygos veiksmas yra tokia sena, paslaptinga ir istoriškai užburianti, kad nuodėmė buvo neparašyt knygos. Istorija mano knygoje nėra sausas faktų kratinys, o greičiau kaip priemonė žaisti, įtraukti vaikus į nepažintus paslaptingus, kartais juokingus dalykus. Pagrindinius knygos herojus nukeliu ir į tolimą ateitį – juk reikia rasti raktą, kad vaikai suprastų, kaip technologijos gali keisti visų žmonių gyvenimus. Mano tikslas buvo sukurti vaikams linksmą nuotykių knygą, su išraiškingomis iliustracijomis. Puikias iliustracijas kūrė dailininkė Eglė Gelažiūtė Petrauskienė.
- Kada kilo pirmosios mintys „Kalno durys” siužetui?
- Vaikystėj su draugais lakstėm po piliakalnius, slėpėmės jų giliose daubose. Įstrigo atmintin ir durys, įstatytos kalne, lyg didžiuliame name... Buvo neapsakomai įdomu sužinoti, kas už jų slepiasi? Bet atverti jų neišdrįsau, o vėliau durys dingo. Prieš bemaž 20 metų grįžau su draugais į Veliuoną, nes norėjau parodyti nuostabų dvaro parką ir piliakalnius. Beklaidžiojant mano gimtomis apylinkėmis, sutikom pažįstamą vyriškį, kuris tvirtino, kad Ramybės piliakalnio tunelis viduramžių laikais vedė iki pat Nemuno ir tęsėsi net po upe. Mano draugai nepatikėjo ir juokėsi iš tos „pasakos“, bet aš įsiminiau šią istoriją ilgam. Išaušo diena, kai ji nugulė į mano knygos puslapius.
- Kiek laiko kūrėte knygą? Kaip vyko visas kūrybos procesas?
- Knygą rašiau beveik trejus metus. Mano parašytus puslapius nuolat skaitė vyresnioji dukra Adrija. Ji ragino rašyti kuo greičiau, nekantravo sužinoti, kaip seksis knygos herojams viduramžiuose, ir kur jie atsidurs ištrūkę iš kryžiuočių. Prireikė laiko, kad suprasčiau, kaip turėčiau rašyti knygą, kad vaikams ji būtų – įdomi, juokinga, prikaustanti dėmesį ir atitraukianti nuo telefono.
- Esate iš Veliuonos ir turbūt neatsitiktinai pasirinkote ir veiksmo vietą (ar bent jos pradžią) – Veliuoną. Kuo ji tokia ypatinga?
- Savo vaizdais, atsiveriančiais nuo stataus piliakalnio skardžio ir besidriekiančiais palei įspūdingus Nemuno krantus, Veliuona gali suvilioti bet kurį mėgstantį kurti žmogų. Knygoje rašiau tik apie vieną šio miestelio istorinį tarpsnį – patį kovų su kryžiuočiais įkarštį ir Junigedos pilies laikus. Tačiau tas nuostabus kraštas gerte prisigėręs paslaptingiausių istorijų, kurios papuoštų dešimčių knygų puslapius.
- Veiksmo laikas – 1988-tieji, kurie jūsų skaitytojams – gūdi senovė. Kuo šis laikmetis įdomus? Ar pavyko pasitelkti vaikystės prisiminimus?
- Vaikų nebaugina gūdi senovė, jeigu ji kupina linksmų nuotykių, nenugalimų didvyrių ir netikėčiausių istorijų. Visai nesvarbu, kur ir kokiame laike knygos herojai atsiduria, svarbiau, kaip pavyksta aprašyti jų nuotaikingas keliones, žaidžiant istoriniais faktais. Knygoje aprašyti ir tikri mano vaikystės nutikimai.
- Knygoje pasakojama, kad vaikai Ramybės kalne atveria duris ir ten laukia nuotykiai visai kitose epochose – ar reikėjo pastangų besigilinant į kitus laikmečius?
- Gilinausi į Veliuonos miestelio istoriją, skaičiau apie keletą kartų kryžiuočių sudegintą ir iki šių dienų neišlikusią Junigedos pilį bei apskritai viduramžių laikmetį. Norėjosi kuo tikroviškiau, nepametant žaismingumo, taip reikalingo vaikams, perteikti viduramžių žmonių gyvenimą. Mano knygos herojams teko įvertinti, koks gali būti pavojingas ir sunkus anų laikų žmonių gyvenimas, ir kaip šauniai Vilė, Teklė ir Simas gyveno savo laike – 1988 m.
- Auginate dvi dukras, o knygos siužetas – pasiutęs nuotykių romanas. Kaip joms patiko jūsų istorija?
- Mano vyresnioji dukra Adrija nuotykių istoriją „Kalno durys“ perskaitė pati pirmoji. Daugybę knygų skaitanti paauglė dukra negailėdavo ne tik pagyrų, bet pažerdavo ir naudingos kritikos, tuomet dar su didesniu užsidegimu imdavau tobulinti rašomą istoriją.
- Knyga baigiasi užuomina, kad nuotykiai dar tęsiasi – ar jau parašėte tęsinį? Kada jis planuojamas išleisti?
- Knygos herojai, patirdami visokių sunkumų, priversti susidraugauti su Ragana ir apkvailinti patį kryžiuočių ordino magistrą, iš viduramžių nuklysta į tolimą ateitį. Po nuotaikingų kelionių jiems pagaliau pavyksta grįžti pas tėvus. Tačiau dar reikia pagelbėti draugui, kartu atkeliavusiam iš 2060 m. Vilės, Teklės ir Simo laukia daugybė kitų nuotykių, jeigu vaikai norės juos skaityti.
