Knygą „Motinystės šešėliai“ autorė savo mieste Kaune pristatys gruodžio 11 d., trečiadienį, 18 val. Laisvės alėjoje esančioje V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje, o dabar kviečiame susipažinti su knygos ištrauka.
Nemyliu vaiko, nes su juo sunku?
Nesaugumo jausmas ir nepasitikėjimas savimi skatina nuolat ieškoti išorinio patvirtinimo, kaip mums sekasi. Į klausimą, ar esu gera mama, mėginame atsakyti, matuodamos nutraukto pieno mililitrus, stebime, ar mūsų vaikas laimingas (ir kai sulaukęs dvejų eilėje prie kasos patiria pykčio priepuolį, jaučiamės susimovusios, nes vaikas viešai visai parduotuvei parodo, kad nesusitvarkome).
Dar vienas rodmuo, kurį dažnai pasitelkiame, – ar aš mėgaujuosi motinyste, ar ji man lengva. Kartais tas čia ir dabar jausmas tampa įrodymu, kad man sunku, vadinasi, nesusitvarkau. Atsitraukusios nuo vidinio minčių verpeto tikriausiai suvokiame, kad motinystė nėra matuojama pagal tai, šiandien man lengva ar sunku. Bet daug sunkiau suprasti, kad net tada, kai sunku su vaiku, nereiškia, jog jo nemyliu.
Yra vaikų, su kuriais labai lengva užmegzti ir palaikyti santykį. Reikia duoti nedaug, o grąžina keleriopai. Tokie vaikai ekstravertai, patenkinti, meilūs, nors prie širdies dėk. Bet yra ir kitokių vaikų: vienų emocijos stiprios, „aš“ didelis, kitiems nuolat reikia diskutuoti, kautis su aplinka, nusistatyti ribas, kur esu aš, o kur pasaulis.
Būna labai irzlių vaikų, kitiems pyktis prasiveržia staiga, dar kiti – introvertai, kuriems atsiverti prireikia daug laiko. Vieniems užtenka minimalių socialinių santykių, kiti mėgsta turėti savo erdvę arba nepriskirtini prie tų vaikų, kurie apkabins ar prisiglaus.
Kai kurie vaikai turi labai daug energijos, todėl atrodo, lyg gyventume įsukti tornado. Dar esama sensoriškai jautrių vaikų, kurių bet kaip neaprengsi, o kiekvienas valgymas gali virsti karu. Yra hiperjautrių vaikų, kurie viską jaučia gerokai stipriau.
Kartais sunku auginti vaiką dėl tarpusavio santykio. Tarkim, ekstravertei mamai gali būti iššūkis auginti intro vertą. Ir atvirkščiai – mamai, kuri reguliuoja visas savo reakcijas, gali būti sunku matyti, kaip jos vaikas drebia nepasitenkinimą pasauliu, nekreipdamas dėmesio į tai, kaip jaučiasi kiti. Mamai, kuri į bet kokią sudėtingą situaciją reaguoja vidine komanda „ką nors daryti“, gali būti baisu matyti vaiką, kuris į stresą reaguoja bejėgiškumu ir nieko nedarymu. Ir taip toliau...
Mamos jaučia, kad kartais neatlaiko įtampos, būdamos kartu turi susitelkti, kartais nenori būti su juo arba apsidžiaugia, jei močiutė vakarui pasiima būtent šį, o ne kitą vaiką, ir tuoj prisipažįsta, kad taip kalbėdamos jaučia gėdą. Visą šį santykių bangavimą pradedame vertinti klausdamos savęs: gal aš nemyliu savo vaiko?
Mielos mamos (ir tėčiai), kai moteris, sėdėdama mano kabinete, verkia, kad jai baisu, jog ji nemyli savo vaiko, – tai ir yra meilė! Kai kaltiname save ir nervinamės, kaip tas vaikas jaučiasi, – tai ir yra meilė. Kai vakare atsigulusios miegoti sukame mintyse ratus, kas vaikui negerai, kas man negerai, kaip jam padėti, koks jis bus užaugęs, – tai ir yra meilė! Kai mėginame kurti santykį, vieni dalykai pavyksta, kiti nepavyksta, bet kitą dieną vėl bandome iš naujo, – tai ir yra meilė. Ji ne visada lengva ir ne visada būna gera kartu. Bet tai irgi yra meilė! Ji guli vandenyno dugne rami ir nepajudinama, nors paviršiuje gali kilti uraganai ar štiliai.
Šis nepaprastas ryšys leidžia kur kas giliau suprasti santykį su savimi. Būdamos su vaiku mokomės priimti save: atleidžiame sau, imame save geriau suprasti, kur kas giliau nei kategorijomis: gera ar bloga mama, supykau ar nesupykau, pavargau ar nepavargau. Yra vaikų, kurie suspaudys visus jūsų mygtukus, ir yra vaikų, kurie suks ir suks klausimus, nepavyks taip lengvai imti ir išspręsti. Man rodos, ne vaikus mums sunkiausia mylėti, sunkiausia mylėti save.
Kaip kuriamas ryšys
Tikriausiai paklausite, o ką gi daryti. Šį klausimą girdžiu taip dažnai, kad plėtodama kokią nors temą nevalingai jį užduodu pati. Kodėl jo taip nemėgstu? Nes čia slypi tam tikra duobė, į kurią įkrentame. Negalime apgauti pasąmonės. Negalime apgauti savęs. Jei mėginame save tyrinėti tik tam, kad pasiremontuotume vidų, kad ir kaip meiliai belstumės, vidun nepateksime. Ir nereiktų stebėtis. Pavyzdžiui, jei vyras paklausia, ką manome, bet jaučiame, kad atsakymas bus panaudotas atakai prieš mus, užsidarome ir nerandame žodžių, kaip įvardyti, kas su mumis vyksta.
Bet jei sėdime virtuvėje prie stalo ir vyras prašo papasakoti, ką šiuo metu galvojame, žodžiai ima rastis, kartais nustebindami net mus pačias, nes mėgindamos įvardyti, ką jaučiame, geriau save suprantame. Taip ir mūsų vidinis pasaulis. Jis neatsiveria, nepateikia atsakymų, neleidžia suprasti, jei norime panaudoti tuos atsakymus, jei nepereiname į norą pažinti, jei ne leidžiame vidiniam turiniui iškilti.
Kai lydžiu žmones jų vidinėse kelionėse, dažnai šis pokytis užtrunka ilgiausiai. Juokaudama sakau, kad klausimai, kuriais tyrinėjame savo vidų, primena meškeriojimą: reikia ne tik užmesti kabliuką ir išlaikyti meškerę, bet ir mokėti išlaukti, kol žuvis užkibs.
Kai žmogus pradeda savimi domėtis, procesas pereina į kitą lygmenį. Kai nebesistengiame pasitaisyti ir mėginame save suprasti, ugdome gebėjimą išbūti, geriau pažįstame, kas vyksta. Tas pats tinka ir kuriant santykį su vaiku: kuo daugiau turėsime erdvės išbūti, tuo ramiau, be desperacijos galėsime paklausti savęs, kas jam yra, kaip jam padėti. Tada atrasime atsakymus, kuriems gali prireikti laiko, bet jie bus gilesni ir tikresni.
Raskite ramią vietą ir šiek tiek ramaus laiko (kiek tai įmanoma). Pasiimkite popieriaus lapą ir parašykite laišką savo vaikui. Ko jam norite palinkėti gyvenimo kelionėje. Ir pasidėkite. Vėliau, verčiant knygos puslapius, jo dar prireiks.
Vaikai mus sukabina su ta mūsų pačių dalimi, kurią populiariai galima vadinti vidiniu vaiku. Tai ta dalis, kurioje slypi mūsų vaikystės patirtys, didžiausias potencialas, kūryba ir giliausias skausmas. Kai tampame mamomis, imame pildyti tas savo dalis, kur jaučiame didžiausią trūkumą. Bet jei sąmoningai apie tai nemąstysime, galime šią naštą užkrauti savo vaikui ir tada bus labai sunku pamatyti jo poreikius.
Su viena kliente kaip tik tyrinėjome šį fenomeną. Ji jaučia gilią traumą darželiams, apie tai prakalbus net visas kūnas įsitempia, nes darželiai jai atrodo baisi vieta. Atėjusi guodžiasi, kad, jos manymu, dukrai ten labai blogai, ji verkia, skundžiasi auklėtojai, kad liūdna ir pasiilgo mamos. Ir šios moters vidinis pasaulis liepia jai gelbėti vaiką, nes mergaitei ten blogai. Bet aš jai sakau: „Tavo maža mergaitė sugeba sąmoningai suvokti, nueiti pas kitą suaugusįjį, pasakyti, kaip jaučiasi, ir išreikšti savo jausmus – ji puikiai tvarkosi su šita sudėtinga situacija“.
Tačiau klientė į vaiką sudėjo savo baimę ir situaciją vertina iš savo patirties, todėl jai vaiko liūdesys ir jos pačios išgyvenimai vaikystėje – tapatūs dalykai. Jai atrodo, kad trauma kartojasi, nors iš tiesų nieko panašaus nevyksta. Algoritmas „mažas vaikas – darželis – liūdesys“ įjungia jos apsaugines sistemas, psichika paspaudžia visus pavojaus signalus, jei pastebi ką nors panašaus į vaikystės patirtį.
Mama gelbėja vaiką nuo to, ką pati patyrė. Nors jos vaikas nesijaučia taip, kaip kadaise ji. Tai dvi skirtingos istorijos. Deja, kai jaučiamės nesaugiai, mūsų smegenys nėra linkusios tyrinėti pasaulio ir faktų, jos stengiasi kuo greičiau nuskaityti grėsmes ir saugoti ar gelbėti.
Vaikai paliečia ne tik tas vietas, kurias labiausiai skauda, bet ir išprovokuoja vidinį potencialą. Kuo daugiau trūkumų patyrėme, kuo daugiau yra vietų, kurias skaudėjo, tuo stipresnės bus mūsų fantazijos apie tai, kokios mamos būsime, ką norėsime suteikti vaikams, tuo stipresnis kils noras suteikti vaikams rojų, saugoti nuo sunkumų, girdėti jų visus poreikius, jausti jų visas emocijas, nuolatos palaikyti ryšį.
Viskas būtų gerai, jei iš karto labai aiškiai suprastume, kad ne visada pavyks, ne visada taip bus. Svarbu suprasti, kad dalis vaiko brandos yra išmokti būti su nepatogumais. Tačiau labai dažnai sunku priimti tikrovę, todėl metamės į saviplaką, gėdą, kaltę ir jausmą, esą tik man nepavyksta.
Šią tendenciją sustiprina šiuolaikinė kultūra. Šiandien mes vis dažniau atsisakome tų sistemų, kur reikia viską sukontroliuoti ir būti pareigingu piliečiu. Anksčiau laikytis taisyklių buvo kur kas svarbiau nei jausti arba reikėjo apsimesti, kad laikaisi taisyklių, ir nerodyti savo jausmų bei poreikių. Tai adaptyvi strategija.
Tačiau dabar, sugriuvus toms sistemoms, atsiradusi laisvė, galimybė tyrinėti save, pripažinti tai, ką jaučiame, iškėlė didžiulį skausmą. Mes – tai kartos, pradėjusios verkti ne tik už save, bet ir už tas kartas, kurios negalėjo verkti, nes turėjo išgyventi.
Dėl to iš pačių gelmių mums kyla noras vaikams duoti kitokią vaikystę, kitokias patirtis – suteikti jiems tvirtą ryšį, lygiavertį, pagarba grįstą santykį, leisti skleistis jų emocijoms, saugoti, nepalikti, globoti.
Tačiau labai sunku kartu su vaikais išbūti jų frustracijas, nepasitenkinimą – patirtis, kai reikia ugdyti vidinį atsparumą. Vaikų patiriami sunkumai meta mus į mūsų skausmą ir tada puolame gelbėti. Ar įmanoma rasti vidurį? Tiesą sakant, pati savęs nuolat to klausiu. Dabar man atrodo, kad svarbu ieškoti to vidurio. Tik be kaltinimų sau, be didelių lūkesčių, nes tai nėra paprasta ir padaryti tobulai neįmanoma.
