R.Dargienė prisipažįsta išvengusi pogimdyminės depresijos, tačiau, kad ši liga jos neužkluptų, moteris tam atsakingai ruošėsi. „Pati esu medikė, dirbu šeimos gydytoja ir tikrai žinau, jog mes gydytojai, kartais būname kaip tie batsiuviai be batų, nes į savo sveikatą kreipiame mažiau dėmesio nei į pacientų. Nenorėjau, kad man taip nutiktų, tad laukdamasi kūdikio, stebėjau ne tik fizinius organizmo pokyčius, bet ir tai, kaip keičiasi mano emocijos, domėjausi, kaip jos gali kisti. Preliminari statistika rodo, jog viena iš keturių jaunų mamų susiduria su pogimdymine depresija. Mane tai labai stipriai gąsdino. Bijojau būti viena iš keturių, tad labai sąmoningai mokiausi, kaip atpažinti šią ligą“, – atvirai pasakoja pašnekovė.
Iš anksto įspėjo artimuosius, ko šie gali tikėtis
R.Dargienė tvirtina, jog apie savo baimes ji atvirai kalbėjosi su pačiais artimiausiais. „Vyrą, mamą, sesę įspėjau, kas man gali nutikti, kad labai dėl to nerimauju. Papasakojau jiems apie pogimdyvinės depresijos simptomus, įvardijau, kokios pagalbos tikėčiausi iš jų, jei susirgčiau. Artimieji į tokias mano kalbas iš pradžių žiūrėjo kiek skeptiškai, manė, kad perdedu, tačiau visgi įsiklausė į tai, ką jiems sakiau. Tad kai gimė mano Smiltė, tiek iš vyro, tiek iš mamos, tiek iš sesers sulaukiau labai didelio emocinio palaikymo. Artimieji manęs kone kasdien paklausdavo, o kaip aš jaučiuosi, ar man viskas gerai, kuo jie galėtų man padėti ir mes apie tai pasišnekėdavome. Natūralu, kad jausdavausi visaip: būdavau ir pavargusi, ir liūdna, o kartais net ir verksminga. Vyras, iškart pastebėdavo, kad mano emocijos jau „ant ribos“ ir imdavosi veikti: perimdavo savo priežiūron dukrytę, o man pasiūlydavo pailsėti ar išeiti pasivaikščioti“, – pasakoja jauna moteris.
R.Dargienė neslepia, kad pirmas išėjimas pasivaikščioti jai buvęs be galo sunkus. Jauną mamą kamavo vidinis nerimas ir kaltė, kaip ji dabar čia kažkur eis, o vaiką vieną paliks. O gal dukra verks, gal jausis blogai. „Tačiau įveikiau save ir vyro raginama išėjau. Ir tai buvo labai teisingas žingsnis. Fizinis aktyvumas, grynas oras, natūrali dienos šviesa, ausinukai ausyse – ir emocinė mano savijauta jau po pusvalandžio buvo visai kitokia. Jaučiausi ramesnė, tvirtesnė, pabuvusi pati su savimi“, – prisipažįsta pašnekovė.
Nuo liūdesio iki pykčio
R.Dargienė prisipažįsta: per pirmuosius dukters mėnesius ji išgyveno visą negatyvių jausmų paletę. Jautė ir liūdesį, ir kaltę, ir irzulį, ir nerimą, ir gailestį sau, ir pyktį. Ir netgi pavydą vyrui. Pavydėjo, kad sutuoktinis gali laisvai eiti darban, kad gali miegoti, kol ji žindo mažylę. „Vyras matė, kaip „sproginėju“, tačiau nepaisydamas mano nuotaikų svyravimų, visada buvo pats didžiausias mano ramstis. Bet kokioje situacijoje galėjau juo pasikliauti. Taip pat man nepaprastai daug padėjo ir mano mama. Pati užauginusi du vaikus – mane ir sesę, ji visada buvo su manimi be galo atvira, pasakojo, kaip kadaise jautėsi ji, kokių patyrė emocijų“, – pasakoja pašnekovė.
R.Dargienė džiaugiasi, kad jai pagimdžius, mama kone iškart atvyko jų trijų aplankyti, kad gelbėjo buityje, kad sukosi dukters virtuvėje prie puodų. „Mes su vyru tuo metu galėjome tiesiog išsimiegoti. Atrodytų kas čia tokio – paruošti maisto. Tačiau ši elementari pagalba buityje buvo be galo reikalinga. Ir ypač pirmąjį mėnesį po gimdymo, kai tiek aš pati, tiek mano kūdikis – abi pratinomės prie naujo, kitokio gyvenimo. Kartą mamai pasiguodžiau, jog man liūdna ir netgi truputį gaila turėto ankstesnio gyvenimo, nes dabartinis – kardinaliai kitoks ir jau niekada nebebus toks, koks buvo. Mama puikiai mane suprato, neguodė tuščiai, o tiesiog pasikvietė bendrai tik mudviejų abiejų veiklai. Ir man... palengvėjo“, – šypteli moteris.
Ką patartų kitoms moterims?
Į šį klausimą R.Dargienė atsako labai paprastai. Anot jos, pirmiausia būtina kalbėtis su savo artimiausia aplinka. Kuo daugiau ir kuo dažniau. „Labai svarbu turėti tą ratą žmonių, kuris tave priims su visomis tavo emocijomis: ir džiugiomis, ir liūdnomis. Taip, moteris gali būti vieniša, neturėti vyro ar artimųjų. Bet tokiu atveju ji tikrai turės draugių. Bent vieną“, – tikina pašnekovė ir priduria, kad artimiausia besilaukiančios ar mama jau tapusios moters aplinka privalo žinoti apie galimus jos emocijų šuolius ir būti pasirengę padėti. Apkabinimu, išklausymu, valgio paruošimu, kūdikio priežiūra ir pan.
R.Dargienės tvirtinimu, šiais socialinių tinklų realybės laikais, ne ką mažiau svarbu tinkamai pasirinkti, kokias grupes stebėti. Sekti reikėtų tas paskyras, kuriose moterys dalijasi nesurežisuota motinystės realybe: ne vien tik šypsenomis ir spindinčiais namais, bet ir verkiančio kūdikio ar prabėgusio pieno suteptų palaidinių nuotraukomis, indų krūvos kriauklėje ar trupiniais apšnerkšto stalo vaizdais. „Mama tapusi moteris turi suvokti, kad ji tokia – ne viena, kurios motinystė nespindi. Ir jokiu būdu nereikėtų pradėti savęs spausti, kuom nors kaltinti. Nereikia bijoti nesėkmės, kad man kažkas nepavyko ar galbūt nepavyks, kad, ir pavyzdžiui, žindymas ar vaiko migdymas. Tai anaiptol nereiškia, kad aš bloga mama“, – pabrėžia R.Dargienė.
Pogimdymine depresija gali susirgti bet kuri moteris
Taip tvirtina psichologė psichoterapeutė dr. Viktorija Tarozienė. Anot jos, šios ligos, kaip ir daugelio kitų, nesirenkame. Ji sąlygota daugelio motinos biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių. Tai santykinai nauja diagnostinė kategorija, išskirtinio psichikos sveikatos specialistų ir mokslininkų dėmesio sulaukianti vos kelis dešimtmečių. Plačiai tyrinėjami pogimdyvinės depresijos arba prieš ir po gimdymo prasidedančios (peripartum) depresijos susirgimo riziką didinantys veiksniai, ligos dinamika ir pagalbos galimybės. Vienas išskirtinių aspektų mamai susirgus pogimdyvine depresija yra tas, kad šiuo atveju pagalba reikalinga iš karto mažiausiai dviem žmonėms – mamai ir kūdikiui, kurio pirmųjų ir vėlesnių metų psichinės ir fizinės raidos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio besirūpinančio asmens, dažnai mamos, psichinės ir fizinės gerovės.
Pasak V.Tarozienės, kai kurie veiksniai ir gyvenimo aplinkybės didina riziką susirgti pogimdymine depresija. Nemažai įtakos turi moters genetinis polinkis sirgti depresija, ypač jeigu panašių sveikatos sunkumų po gimdymų yra turėjusios jos mama, sesuo ar senelė. Tikimybė susirgti pogimdymine depresija didesnė toms moterims, kurios anksčiau yra sirgusios depresija arba turėjusios kitų emocijų ir elgesio sutrikimų. Beje, pastebėta, kad bent pusė moterų, kurioms diagnozuota pogimdyminė depresija, depresijos ir nerimo simptomus jaučia dar nėštumo laikotarpiu. Tokiais atvejais savo emocinę savijautą besilaukiančiai ar neseniai kūdikį pagimdžiusiai moteriai reikėtų stebėti itin atidžiai. Reikšmės turi ir kiti veiksniai: tai, ar nėštumas planuotas, kokia yra moters ir kūdikio sveikata nėštumo laikotarpiu bei po gimdymo, bendra moters sveikatos būklė, gyvenimo būdas ir tempas, siekiai bei lūkesčiai. Taip pat tai, kokiais būdais moteris reguliuoja savo emocijas stresinėse situacijose, kokie yra jos santykiai su kūdikio tėčiu, kitais artimaisiais ir pan.
Į klausimą, kokie būtų pagrindiniai pogimdyminės depresijos simptomai, psichoterapeutė atsako, kad tai tipiški depresijos požymiai. „Prislėgta nuotaika, bejėgiškumo, nevilties ir kaltės išgyvenimai, nepasitikėjimas savimi, padidėjęs dirglumas, irzlumas, nerimastingumas, pyktis arba verksmingumas. Apetito (kai valgoma neįprastai daug ar mažai) bei svorio pokyčiai, sutrikęs miegas, nuolatinis nuovargis. Sumažėjęs veiklumas ir energijos lygis, kurie pasireiškia sunkumu atlikti kasdienius darbus, pasirūpinti savimi ir kūdikiu. Suprastėjusi atmintis, dėmesingumas. Gali pasidaryti sunku priimti sprendimus, bendrauti. Šie negalavimai gali prasidėti nėštumo laikotarpiu arba jau pagimdžius, o prasta savijauta negerėja porą savaičių ir ilgiau“, – įvardina V.Tarozienė.
Ar pati moteris gali suprasti kad jai – pogimdyvminė depresija?
„Gali. Jei moteris yra patyrusi ir žino, ką reiškia būti sveikai, veikliai, pasitikinčiai savimi, besidžiaugiančiai gyvenimu, tuomet nesunkiai atpažins, kad savijauta keičiasi, pradeda vis labiau skirtis nuo tos vidinės būsenos, prie kurios ji pratusi. Tokiu atveju ir moteriai, ir jos artimiesiems lengviau pastebėti vis nesibaigiantį ar gilėjantį nuovargį, nerimą, aktyvumo stoką, negatyvias mintis ir kitus ligos požymius. Tuo tarpu nerimastingos, savimi nepasitikinčios, į permąstymus, melancholiją ar dirglumą linkusios moterys pirmuosius ligos požymius gali klaidingai susieti su savo asmenybės ar būdo bruožais. Tokiu atveju ir jų artimieji sunkiau pastebės ir atpažins ankstyvuosius pogimdyminės depresijos požymius“, – teigia V.Tarozienė.
Kalbant apie pirmuosius pogimdyminės depresijos ženklus, V.Tarozienė atkreipia dėmesį, kad kartais juos pastebėti ir pripažinti iš tiesų nėra lengva. Dažnai jie susipina, pasislepia ir yra pastiprinami įvairių besikeičiančių nėščios ar neseniai pagimdžiusios moters gyvenimo aplinkybių, kuriomis lengva racionalizuoti ir pateisinti prastėjančią savijautą. Nėštumo ir gimdymo sukelti fiziniai kūno nepatogumai ir skausmai, nuolatinė kūdikio priežiūra ir iš to kylantis nuovargis, žinių ir patirties motinystėje trūkumas, pasikeitęs gyvenimo būdas, buities ir kiti iššūkiai yra objektyvios prastos savijautos ir nerimo priežastys. Tačiau psichologiškai sveika moteris, skirtingai, nuo sergančios pogimdymine depresija, net ir sunkiomis aplinkybėmis turės vilties, kad situacija keisis, skausmai silpnės, o ji išmoks gyventi naujai besiklostantį gyvenimą su kūdikiu. Jai pavyks pasidžiaugti ir pasimėgauti kai kuriomis motinystės ir kasdienybės akimirkomis. Ji turės jėgų, noro ir išradingumo ieškoti būdų, kaip padėti sau įveikti sunkumus, sugebės pasinaudoti įvairia pagalba. Jos sprendimai ir elgesys padės priprasti prie pasikeitusio gyvenimo, vėl pasijausti pakankamai ramiai, saugiai ir užtikrintai“, – tvirtina V.Tarozienė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
