Kanarų salose gimdžiusi penkių vaikų mama Justina dalijasi įspūdžiais: moterys čia dirba iki 40 nėštumo savaitės

Su Julija pirmą kartą pasikalbėjome paskutinę savaitę prieš dvynukių gimimą, o naujienomis apie dvynukesji pasidalijo vėliau.

Ištekėjusi už ispano Rafaelio lietuvaitė iš pradžių gyveno Madride, vėliau persikėlė ir visus vaikus pagimdė Las Palmas mieste, Gran Kanarijoje. Julija turi slaugytojos išsilavinimą, dirba medicinos sesele valstybinėje Las Palmas miesto ligoninėje.

Gimdymai Ispanijoje prižiūrimi matronos. Matrona – tai slaugytoja, galinti priimti gimdymus. Ji turi būti pabaigusi medicinos sesers specialybę, tada įstoti į specialią rezidentūrą, kuri trunka dvejus metus. Jei nėštumas nekomplikuotas, įprastas, tuomet matronos prižiūri motiną ir per visą gimdymą. Dalyvauja tik ji arba jis, papildomų gydytojų nėra. Jei nėštumas komplikuotas, tuomet jau kita kalba – gimdymą stebi ir priima akušeriai ginekologai.

„Pirmoji mano dukra gimė valstybinėje ligoninėje. Martynas ir Medeina – privačiai. Mano paskutinis nėštumas su dvynukais – kitoks, nes aukštos rizikos. Valstybinėje ligoninėje geresnė priežiūra, nes daugiau specialistų ir įrangos, ir po to, jei prireiktų, turi neišnešiotų kūdikių intensyvią slaugą“, – sako Julija.

Kai gimdymus priima matronos, jos propaguoja natūralų gimdymą, patogių mamai pozų pasirinkimą. Jei nėštumas mažos rizikos, gimdyvė gali gimdyti taip, kaip nori.

„Pirmasis gimdymas dažnai būna sunkesnis, o matrona tąsyk pasitaikė nepatyrusi. Ji sakė „stumk, kiek nori, kiek tau kūnas leidžia“. Kaip sakė, taip ir dariau, ir visa „suplyšau“. Ji būtų turėjusi stebėti naujagimio galvą, pečius ir manęs neskatinti daryti, ką noriu.Tai buvo beveik kaip gimdymas be geros priežiūros namie.

O per gimdymą įvykusių plyšimų matrona nesusiuvo iki galo. Mane paliko tokioje laukimo salėje; pamatė mano anyta, kad kraujuoju, iškvietė gydytojus – atėjo visa ginekologų komanda, turėjo padaryti epidūrinį nuskausminimą ir skubiai susiūti, kas nepadaryta“, – nesėkmingą patirtį prisimena lietuvė.

Po pirmosios patirties Julija nusprendė nebepasitikėti valstybine sistema ir kreipėsi į privačią sveikatos priežiūros įstaigą.

„Kai atvažiavau į privačią įstaigą gimdyti Medeiną, tris valandas praleidau po dušu, kol prasiplėtė gimdymo takai, kanalas atsivėrė. Kai jau atėjau į gimdyklą, specialistė iš pradžių tikėjosi, kad gulėsiu, bet aš atsistojau, atsirėmiau į gimdymo lovą, o matrona ir mano vyras turėjo kūdikį „gaudyti“. Taip gimdyti man buvo žymiai patogiau ir nors ligoninė nebuvo tam pasiruošusi, viską skubiai suorganizavo“, – prisimena moteris.

Privačios ligoninės mažiau linkę į eksperimentus, nori užsitikrinti, kad viskas bus gerai ir dažniau atlieka Cezario pjūvio operacijas. Pasak lietuvės, jose geriau tik dėl to, kad palatos privačios ir antra pusė gauna savo lovą.

Išgirdusi Lietuvoje istorijas apie šiurkštų medikų bendravimą su pacientais Julija stebisi, nes Ispanijoje būsimos gimdyvės nors ir pagąsdina viena kitą „violencia obstétrica“ – akušeriniu smurtu, kad pasitaikys ginekologas, kuris reikalaus, kad gimdytų gulėdama arba suleis anesteziją, nors jos ir nenorima, bet apie nemandagius, nepagarbius medikus nėra girdėjusi.

Kaip ir Lietuvojė, iškart po gimdymo Ispanijoje įprasta praktikuoti „piel con piel“– kontaktas oda su oda ir pirmas dvi valandas gydytojai palieka kūdikį su mama, negali jo nei sverti, nei atlikti kokių nors priežiūros procedūrų.

Dvynukių gimdymui buvo ruošiamasi labai rimtai.

„Rafaelis suskaičiavo, kad gimdyme dalyvavo 18 žmonių iš ligoninės: matrona, ginekologų komanda, neonatologai, vieni vienam kūdikiui, kiti antram, ir padėjėjai“, – pasakoja mama.

Julija atvažiavo į ligoninę vienuoliktą valandą, pastovėjo bendroje eilėje į dušą ir nuo pirmos jau buvo gimdykloje, o mažylės gimė pusę aštuonių.

Kadangi Julijos prašymu anestezijos iš pradžių buvo mažai, laukdama ji galėjo ir ant minkštučio kamuolio suptis, ir pritūpimus daryti. Bet gimdyti su visa ginekologų komanda teko jau gulint.

„Sąrėmiai prasidėjo pačiai. Iš pradžių maniau pavyks išvengti nuskausminimo. Bet kadangi antras kūdikis apsivertė, reikėjo ir epidūrinio nuskausminimo, ir skatinimo. Dvynukės buvo dviejuose skirtinguose vandenmaišiuose, tačiau jie, pasirodė, yra susijungę.Todėl iškart po pirmosios gimimo gydytojai skubiai ėmėsi gelbėti antrąją. Pirmąją dar galėjo uždėti man ant pilvo, o antroji gimė truputį pridususi, ją reanimavo ir dviems valandoms nunešė į inkubatorių. Po dviejų valandų jau man ją grąžino“, – prisimena neseną patirtį Julija.

Ligoninėje po gimdymo Ispanijoje mamos ilgai neužsibūna. Jeigu viskas gerai, jau kitą dieną mama su kūdikiu keliauti namo, o jei jaučiasi silpnai – kol atsigauna. Po Cezario pjūvio operacijos būnama 3–4 dienas.

Valstybinėje ligoninėje visas priemones duoda ligoninė. Kai gimsta, kūdikį aprengia ligoninės drabužiais ir užmauna kepurytę, tik mamai prireiks drabužių, kad grįžtų namo. Priešingai, privačioje ligoninėje viską reikia vežtis, paduoda tik gimdymo chalatą ir net kiekvienos sauskelnės papildomai nuskaičiuojamos iš draudimo.

„Kai gimė Viktorija, valgyti man davė kažkokį skystimuką su dviem makaronais valgyti, privačioje maitino geriau. Dabar nufotografavome, galėsite įvertinti pokyčius. Kadangi ligoninę renovavo, tikėjomės geresnio vaizdo, privačios palatos, bet viskas vis dar apšepę, palatos nebuvo, tik gimdyklos modernios“, – neslepia lietuvė.

Ligoninėje gimdyve užsiima „enfermera“ – seselė arba matrona, kuri padeda, pataria, kaip maitinti. Grįžus po gimdymo reikia užsirašyti pas matroną per pirmą savaitę.

Matrona prižiūri ir mamą, ir kūdikį, padaro pirmuosius tyrimus arba gauna atsakymus iš ligoninės. Pirmas kontaktas su ja skirtas patikrinti, ar siūlės gyja, ar kūdikis neserga gelta, ar gerai laikomas prie krūties. Kūdikį pediatrui parodo praėjus po gimdymo 7–10 dienų.

Išleidžiant iš ligoninės jokių reikalavimų nėra, nereikalaujama ir automobilio kėdutės.

Per pirmą nėštumą Julija su vyru nuėjo ir į paruošiamuosius kursus, bet jie pasitaikė labai prasti – kalbėjo apie dantų valymą, o ne gimdymą. Galima buvo eiti ir į privačius kursus, tačiau šeima nebebandė.

Kai būsima mama sužino, kad laukiasi, pirmiausia patenka pas matroną, tada 10–12 savaitei ji užrašo pirmajai echoskopijai pas nėščiųjų tyrimų ginekologą į ligoninę.

Vienas didelis tyrimas atliekamas 12–13 savaitę – gydytojai mato, ar viskas gerai, ar visi vaisiaus organai išsivystę, ir po to dar vienas tyrimas – 20–22 savaitę. Dar daromas kraujo tyrimas ir vertinama, ar gali būti preeklampsijos rizika, žiūri kūdikio nosies kaulo plotį, – įvertina galimas pagrindines genetines ligas, priklausomai nuo motinos amžiaus ir visų išmatavimų.

Jei nėštumas paprastas, būsimą mamą maždaug kartą į mėnesį apžiūri poliklinikos matrona ir 3–4 kartus per nėštumą – ginekologė.

„Vienos dukrytės buvo netaisyklinga pėdų padėtis, vadinama „talipes bilateral“. Pastebėjo, kai darė echoskopiją 22 savaičių. Taip ir buvo, kai gimė. O kitos, sakė, labai maža galva. Mus siuntė pasidaryti gilesnę echografiją – nors ir maža galva, bet svarbiausia, kad su smegenimis. Taigi sužinojau, kad viskas gerai. Ji kai gimė tai ir buvo labai mažytė – trečiam procente pagal naujagimių mažumą“, – pasakoja penkių vaikų mama.

Kojų padėtis siejama su kitais galimais sindromais, todėl Julijai darė amniocentezės tyrimą (tai vaisiaus vandenų paėmimas punkcine adata pro nėščiosios pilvo ir gimdos sieną kontroliuojant ultragarsu – red.).

„Jei šeima nori, galima pasirinkti gimdymą namuose, tačiau yra griežtos taisyklės – ne daugiau nei 10–15 min. atstumas iki ligoninės mašina, gimdymą turi priimti matrona, turinti privačią licenziją, o gimdymas turi būti žemos rizikos“, – vardija ji.

Dulos Ispanijoje irgi egzistuoja, bet jos neturi profesinio statuso, neaišku, į kokią kategoriją jas priskirti. Jos gali ateiti į gimdymą vietoje vyro, bet negali priimti gimdymo. Dula gali būti kaip draugė, paguosti, palaikyti.

Nėščiosios čia sportuoja, jei sportavo prieš nėštumą, bet per nėštumą nepradeda.

Motinystės atostogos Ispanijoje trunka 16 savaičių po gimdymo, po to – tiesiai į darbą. Jeigu darbas be rizikos, pvz., namie prie kompiuterio ar administratore, tokių, kaip dekretinių atostogų nėra ir mamos dirba visas 40 savaičių. Dar 16 savaičių priklauso ir tėčiams – pirmas mėnuo privalomas, o toliau jau kaip nori.

„Jei vyras dirba valstybinėje firmoje, kur jo neišmes iš darbo, tai ima visas šešiolika, bet jei dirba kokioje nevalstybinėje įmonėje, vyrui įprasta imti tik pirmas keturias savaites, o kitų neima, nes į tave gali pradėti kreivai žiūrėti“, – pripažįsta Julija.

Susilaukus dvynukų pridedama papildoma, septyniolikta savaitė.

Taip pat susilaukus vaiko skiriamos „maitinimo valandos“, kurias nuo šių metų jas galima „susidėti į vieną“, tad Julijai sudarys papildomos 28 dienos, kurias pridės prie tų šešiolikos savaičių.

Maitinimo valandos – galimybė pradėti darbą viena valanda vėliau arba išeiti anksčiau (arba gali susidėti jas į tas 28 dienas).

„Kadangi aš dirbu valstybinėje sistemoje, be problemų galiu rinktis dirbti ar puse, ar trečdaliu ar ketvirčiu etato, bet dauguma moterų to negali“, – atsidūsta moteris.

Parama, priklausanti daugiavaikiams, kinta nuo pajamų – jei jos mažos, paramos daugiau, jei normalios – daug mažiau. Taip pat priklauso valstybinis darželis.

„Medeiną jau galėjau leisti į valstybinį darželį, ten tvarkinga, švaru, o koks ten jų lavinimo lygis, nežinau. Kadangi dukrytei labai norėjau Montessori darželio, tai leidau į jį“, – pasakoja Julija.

Valstybinio darželio mažylių grupėje vaikų maždaug penkiolika. Kūdikių grupėje, kur priimami vaikai nuo keturių mėnesių, gali būti ne daugiau kaip šeši. Jei mamos mėnesio atlyginimas – iki 1000 eurų, ji auklės samdytis neišgali, tad jau kūdikėlį neša į darželį.

Daugiavaikių šeimų nedaug. Ispanijoje iš beveik 49 milijonų gyventojų šeimų daugiavaikės skaitosi 800 000 šeimų, iš jų su 5 vaikais ir daugiau – tik 15000.