„Meilė sau yra ne jausmas, o santykis su savimi. Ir jis gimsta dar kūdikystėje, dažniausiai su mama arba žmogumi, kuris mus tuo metu augino ir kuris leido pasijusti mylimu taip padėdamas esminius pagrindus ateities meilei sau“, – teigė A. Kurienė.
Daugybė žmonių meilę išreiškia veiksmais – tiek sau, tiek kitiems. Save mes lepiname, apdovanojame arba baudžiame.
„Žmonės myli įvairiai ir veiksmai meilėje yra labai svarbūs. Kartais tik pagal tai suprantame, kad esame mylimi ar savo santykį su savimi galime pasimatuoti per tai, kokius veiksmus su savimi atliekame. Gal sakome „aš myliu save“, bet tuo pačiu nesuvokiame savo poreikių, verčiame daryti dalykus, kurie socialiai „laikinami“, – svarstė psichologė.
Ji šyptelėjo primindama anekdotą, kad daugybei moterų meilė atrodo lengviausiai pasiekiama per skrandį, todėl gamina ir maitina mylimuosius. O kiti to visai nesieja – valgymas yra valgymas, meilė yra meilė.
Gal antra pusė organizuoja slaptą kelionę neklausdama(s), ko nori partneris(ė), kaip meilės įrodymą.
„Kai sakome, kad meilė yra santykis, tai reikia nepamiršti, kad santykis reikalauja nuolatinio darbo, nuolatinės priežiūros, jis turi būti puoselėjimas ir auginamas. Kito geresnio būdo nežinau, kaip žodžius. Veiksmus labai lengva suklysti interpretuojant. Vienam tai atrodo pagarba, o kitam nepagarba. Nepakvietė kažkur, tai nemyli. O gal nepakvietė, nes norėjo, kad pailsėtum, nes esi pavargus, rūpinosi?“, – paaiškina Aušra.
Meilę sau dažnai mes suprantame, kaip savęs lepinimą.
„Pavyzdžiui, eini į masažą, bet reikia žinoti ar tu tikrai to nori. Gal eini, nes kažkas padovanojo kuponą, gal buvo nuolaida, o gal liūdna? Jei liūdna, bandau save papirkti masažu galvodama, kad man pasidarys linksmiau? Bet juk liūdesys nėra apie tai, kad man trūksta masažų. Liūdesys galbūt apie tai, kad trūksta naujos karjeros, laiko sau pabūti, paslankioti po namus su naktiniais nebūnant reikšmingai. Užuot tai dariusi einu į masažą, nes sako, kad masažas padeda. Gal kažkam pasitaiso nuotaika, bet tai dažnai laikina.
Reikia ieškoti kitų priemonių – tai nepanaikina. Veiksmais bandome labai daug dalykų sau duoti, nelabai suprasdami kam ir ko mums reikia“, – teigė A. Kurienė.
Ji viliasi, kad daugybė žmonių besąlyginės meilės jausmą išgyveno kūdikystėje. Iki pusės metų amžiaus yra besąlyginės meilės laikas, kai mama priima kūdikį visokį – verkiantį, apsidirbusį, visiškai netobulą. Vėliau reikia kažką nuveikti, kad kitas žmogus tave suprastų.
„Tą esame patyrę arba ne, nes mama negalėjo, buvo liūdna ar pervargusi. Tai nereiškia, kad ir neišgyvensi, bet turėsi nudirbti darbą, sau atsakant, kodėl sau nepatinku? Tokio svorio, tokio ūgio, iš kur atsiranda tas nuolatinis nerimas patiksiu ar nepatiksiu. Vartojame terminą meilė sau, bet turėtų būti rimtas savęs pažinimas“, – paaiškina kalbėtoja.
Pasak A. Kurienės, nereikia teisti savo poelgių ar pateisinti savo silpnybes – svarbu paklausti savęs kodėl mes taip elgiamės?
„Jei aš suvokiu save, kaip keliančią balsą, piktą, pavydžią – tai gal už to rasiu kitus jausmus? Baimę, padidintą rūpestį ir alkį savyje. Ką darytų gera mama pamačiusi išsigandusį ir pasimetusį vaiką? Didelė tikimybė, kad ji jį ramintų, pasakytų, kad viską išspręsime, aš tau padėsiu ir myliu tave tokį, koks esi“, – pastebi psichologė.
Ir jei manote, kad meilė sau yra egoistiška, A. Kurienė pataria pergalvoti tokį įsitikinimą.
„Tai ir yra egoistiška, bet ką mes įdedam į tą žodį? Į mano interesų poreikių lauką įeina ne tik aš: ten patenka mano vaikai, anūkai, bendradarbiai, partneris. Neįsivaizduoju, kad aš gerai jaučiausi, jei tiems žmonėms blogai. Mano egoistinis interesas – kad jie irgi būtų laimingi. Neįsivaizduoju, kas būtų per meilė sau vienatvėje – sėsiu ir myliu save“, – šyptelėjo A. Kurienė.
