– Kiek dabar trejetukui metų?
– Jokūbui aštuoneri, jis lanko mokyklą. Motiejui šešeri – dabar jis priešmokyklinėje grupėje, kitais metais bus pirmokas. Mažiausiai Sofijai – metai keturi mėnesiai ir ji būna su manimi. Dabar oficialiai esu vaiko priežiūros atostogose – su kiekvienu vaiku po du metus jose praleidžiu.
– Po dviejų sūnų – dukra. Kuo skiriasi pagrandukės auginimas nuo vyresnėlių?
– Po kurio laiko išsitrina gyvenimo momentais ir nebežinau, ar taip su berniukais nebuvo, ar čia dėl to, kad Sofija yra mergaitė. Aš su ja turiu visai kitokį ryšį, atrodo siurbiu tą buvimą kartu noriu būti su ja be sustojimo ir prašau Dievo, kad prisiminčiau visus tuos dalykus, kaip aš dėl jos lydausi.
Nežinau, ar Dievas atsiuntė dukrą, nes man jos reikėjo ar ji pasirinko mane, nes jai reikia. Mes iki šiol miegam vienoje lovoje, kai tokio amžiaus berniukai jau miegodavo net savo kambaryje. Vyras dėl to nelabai patenkintas (kvatoja), bet aš patyliukais noriu, kad tai tęstųsi kuo ilgiau.
Net brolius Sofija jau yra pasivijusi ir net aplenkusi – ji visų direktorė, vadovė, kas nepatinka, tuoj mojuoja kumštuku. Visai „mini me“ (liet. mažoji aš).
– O kiek visame tame yra lepinimo?
– Manau, kad tokio amžiaus vaikus yra privaloma absoliučiai lepinti ir leisti daug, nes taip jie mokosi ir pažįsta pasaulį, todėl stalčiai iškraustyti, viskas skraido. Lygiai taip pat leidau ir berniukams nes mano toks motinystės požiūris nepaisant lyties. Tiesa, saldainių tai neduodu (juokiasi).
– Kaip pati keiteisi, kaip mama? Prisimink, kokia buvai susilaukusi pirmojo sūnaus ir dabar?
– Aišku, kad keičiausi. Kiekviena mūsų su pirmu vaiku nežinome, kas laukia tai tuomet planuoji viską. Pamenu, mes tada gyvenome senamiestyje, laukiausi Jokūbo ir pasakiau, kad tikrai ne, su mažu vaiku senamiestyje vežimo nestumdysiu. Išsikraustėm prie miško, paskutinius nėštumo mėnesius žiūrėjau į pušyną galvodama, koks čia grynas oras, kaip vaikščiosiu su vežimu čia.
Kai gimė Jokūbas, supratau, kad reikia kuo greičiau grįžti į centrą, į žmones, koks nesąmoningas sprendimas buvo kraustytis už miesto, kai labiausiai reikia žmonių, norisi pabendrauti su kažkuo geriant kavą, o ne vienai ją siurbčioti terasoje. Motiejus ir Sofija jau gimė ir augo senamiestyje.
Kitas dalykas, kadangi su pirmu vaiku viskas nauja ir nežinoma, tai stengiesi laikytis visų taisyklių, visų rekomendacijų. Ir Gina Ford skaičiau, ir taikiau, ko dabar nedaryčiau.
Knygas skaitau iki šiol bet atsirenku, kas man patinka – stengiuosi išlaikyti stuburą ir žiūriu, kas priimtina.
Su trečiu vaiku – jau viską žinai. Jau nesinervini, kai jis suserga, nesijaudini, jei paguldytas suverkė, nes atpažįsti, koks tas verksmas. Kartais pagalvoju, kaip pasisekė Sofijai, kuri trečias vaikas šeimoje – kiek ji gauna meilės, ne tik iš tėčio ir mamos, bet ir brolių.
– O visada planavai turėti tokią didelę šeimą?
– Ji buvo planuota ir be galo laukta. Po penkerių metų, sūnums paaugus, pajutau tokį keistą dalyką. Manęs nuolat neapleido mintis, kad kai būsiu jau sena senutėlė ir žmonės manęs klaus, ar nesigailiu ko nors gyvenime, tai žinau, kad būčiau jiems atsakiusi, jog vienintelio ko gailiuosi, tai, kad neturėjau trečio vaiko. Dabar galiu ramiai gyventi, nes nei sakyti, nei jaustis, neteks.
– Kokia jūsų šeimos rutina – kaip sekasi suderinti visų poreikius ir darbus?
– Kartais rauna stogą ta kasdienybė ir nebegirdi savo minčių, nebegali sukontroliuoti. Berniukai sienom lipa, šaukia, Sofija irgi rėkia – tai arba sprogstu ir labai rėkiu, arba nueinu į kitą kambarį. Mašinoje pradedu garsiai kvėpuoti, tada visi suklūsta (juokiasi).
Dabar stengiuosi sumažinti rūpesčius ten, kur galima juos sumažinti. Pavyzdžiui, Jokūbas į mokyklą keliauja autobusu – pavažiuoja tris stoteles, nereikia vežti. Jei berniukams būna futbolo treniruotė, tai aš arba vyras vežame į vieną pusę – pirmyn arba atgal, o į kitą kviečiame taksi. Stengiuosi racionaliai galvoti. Aišku, pirmus kartus baisu, seki tą taksi, nusifotografuoji visus duomenis, susirandi aliarmo mygtuką, bet tai normalu.
Jei reikėtų viskuo pasirūpinti – aš išprotėčiau, o išprotėjusios mamos niekam nereikia.
– Lyg rūpesčių būtų maža, dar vienas iššūkis – atidarėte vaikų švenčių erdvę „Mano metai“. Kaip kilo idėja?
– Tai erdvė, skirta švęsti pirmąjį ir antrąjį gimtadienį, tėvų ar artimųjų šventes, kai jų tarpe yra mažų vaikų.
Viskas atsirado iš poreikio – Sofijos pirmą gimtadienį paminėjome restorane, kuris nebuvo pritaikytas vaikams. Aišku, yra kaviniu su mini žaidimų aikštele, bet negali ten jaustis, kaip namuose. O žaidimų kambariai skirti vyresniems vaikams, tada irgi negali atsipalaiduoti, reikia prižiūrėti vaikus.
Mūsų erdvė yra be galo jauki, šildomos grindys, kiliminė danga, viskas saugu, tėvai gali padėti ropliukus ant žemės ir jie ras kuo užsiimti, nes turime daug montesori tipo žaislų. O po šventes, tereikia susirinkti dovanas ir keliauti namo, nes mes viskuo pasirūpiname.
– O kaip sekėsi ją įgyvendinti – kokie buvo žingsniai, kas buvo sunkiausia?
– Kai kilo mintis – viską įgyvendinome per savaitę. Aš esu taisyklių žmogus, man labai patinka viską planuoti, turi būti aiški dienotvarkė, sudėlioti savaitgaliai.
Pirmiausiai, pamačiau šią erdvę ir iškart supratau, kam ji gali tikti. Per vakarą sužiūrėjau baldus, žaislus, įrangą, per savaitę viską turėjau, pasileidau socialinius tinklus ir jau turėjau pirmąjį užsakymą. Supratau, kad čia yra tai, ko reikia Vilniaus mamoms. Be to, esame įsikūrę Basanavičiaus gatvėje, tai ir vieta išskirtinė, nes visos studijos ar žaidimų kambariai yra kituose rajonuose.
– Kokias paslaugas teikiate?
– Žmonės patys sprendžia, kiek ko jiems reikia. Galbūt, užteks tik studijos, o gal reikia pasirūpinti nuo iki – maisto, balionų, dekoro, fotografo... Galiu dramblį atvaryti į studiją, jei yra poreikis (kvatoja).
Esi dirbusi milžiniškuose renginiuose, organizavusi grandiozinius filmavimus – netrūksta iššūkių, kai tenka organizuoti vaikų gimtadienius?
Visai kita emocija! Man be galo smagu bendrauti su mamomis – viską darau kaip sau. Turbūt, jei klientai pasakytų, kad jiems nereikės staltiesės ar užteks tik picų, pasiūlyčiau jiems paieškoti kitos vietos, nes man atrodo, kad gimtadienis turi būti gražus ir išbaigtas.
Dažnai tenka lankytis sūnų draugų gimtadieniuose, kurie vyksta vis tose pačiose pagrindinėse sostinės vietose – didžiuliuose žaidimų kambariuose, kur atėjęs net nežinai, kuris jubiliatas. Man svarbu, kur tu priimti svečius, svarbu padėkoti jiems už atėjimą, už dovanas, pakviesti prie stalo, o ne gaudyti 500 kv.m. metrų erdvėje. Tuose žaidimų kambariuose mes galime apsilankyti šiaip savaitgalį, kaip ir picą suvalgyti, bet ne per gimtadienį.
Gimtadienis kartą metuose ir be galo svarbu vaikus edukuoti, kad šventę švenčiam gražiai ir įsimintinai.
– Ką patartum, kaip organizatorė – kas svarbu pačių mažiausių vaikų šventėse?
– Kartais sako, kad tie maži vaikai nesupranta gimtadienio, bet lieka nuotraukos visam laikui. Todėl visada patariu pasisamdyti profesionalų fotografą – ne tik dėl nuotraukų, bet ir tam, kad visi tėvai padėtų telefonus į šalį ir užsiimtų su savo vaikais,. Antra, labai liūdna būna, kai vaikas pučia pirmąją žvakutę, o vienas iš tėvų bando tai įamžinti.
Skirkite laiko buvimui su vaiku, artimaisiais, pabendravimui, tad ko tą dieną gali nedaryti – nedaryk. Pamenu ir aš pati, per pirmąsias šventes ryte lėkdavau torto į vieną miesto pusę, balionų į kitą. Pailsėkite, praleiskite ramią dieną ir ateikite į šventę. Neapsikraukite niekuo papildomai. Svarbiausias patarimas – būkite tą dieną kartu.
