Dovilė valandos trukmės pokalbyje atviravo, kad jog jų namai veikia, lyg gerai dirbantis UAB'as ir džiaugėsi, kad vyras ne prisideda auginant vaiką, o jį augina pilnaverčiai.
Dalijamės pokalbio ištraukomis apie tai, kaip Dovilė randa laiko sau, ką pasakė gydytojai, sužinojusi, jog laukiasi ir ką galėtų patarti kitiems būsimiems tėvams.
Visą pokalbį rasite „Youtube“ kanale „Gyvenimas Šiaurėje“.
– Dovile, tai turbūt jau randi laiko sau?
– Aš visada jo atrasdavau. Net žindymą prisimenu, kaip nuostabią patirtį. Suprantu, kad ta patirtis gali būti visokia, bet man patiko turėti tą ginklą su savimi ir aš juo daug naudojausi. Man patiko, kad bet kokioje situacijoje, geografijoje, jis padeda nuraminti, pamaitinti, užmigti, pamyluoti ir taip toliau.
Net kai turėdavau tik dviejų valandų tarpą aš nebuvau užsidariusi. Pamenu, kad sėdžiu su draugėmis žiūrim filmą ar esu išėjusi į pasikultūrinti ir lyg pagal chronometrą skambutis po dviejų valandų. Tada stojiesi iš bet kur ir bet kada važiuoti namo. Dabar to nebereikia daryti.
Suprantu, kad man lengva postringauti, nes turiu vyrą, kuris labai įsitraukęs į vaiko auginimą. Jis nuo pat gimimo buvo tėčiu, o ne mamos pagalbininku. Man nuostabu žiūrėt į jų santykį, jų ryšį.
Mes – tradicinis tandemas, kad mamai galima lipti ant galvos, manipuliuoti ir žiūrėti spanielio akimis... Tėvas yra tas policininkas, kuris jei pasakė, tai šventa, su juo nesiginčija. Vyras net klausia, kaip jums taip gaunasi? Vyras pasakė, kad rengiamės, varom į daržą, sūnus stojasi ir eina, o man reikia spektaklį keturių dalių suvaidinti, kad jis teiktųsi apsirengti. <...>
– Dovile, jūsų visur labai daug – turite veiklų, projektų, laidų. Motinystės kaina tokia, kad iki keturių ryto gali nemiegot. Kaip randi sau laiko, kad atrodytum gražiai, pasitempusi, su šypsena?
– Čia mano pasirinkimas, renkuosi tokia būti ir tai turbūt būdo bruožas. Man skauda, kad motinystė apkaišiota stereotipais, kad visiems iš šono atrodo, jog tai dieviškoji mana, bet jei nesusitvarkai – tai tavo problemos, tu nesusitvarkei.
Aš renkuosi būti džiaugsminga, smalsi ir eiti į pasaulį taip, kaip noriu, jog jis grįžtų į pas mane. Jei man negerai, tai randu būdų, kaip išsilaižyti – guliu sekmadienį ant sofos pataluose, šalia guli Kristijonas, žiūrim kažką bendrai.
Nėra taip, kad kažkas nuleis iš dangaus laiko sau – arba turi pasakyti, kad laiminga mama yra laiminga šeima. <...>
– Kaip ruošėtės tėvystei? Ar turėjote tų juslių, žinojote ką daryt ar ruošėtės intensyviai? Kaip išgyvenote tą laikotarpį, kai sužinojote, kad testas teigiamas?
– Labai juokinga (kvatoja). Aš ėjau daryti gimdos kaklelio tyrimą profilaktiškai ir gydytoja sako: „Nėra prasmės jo daryti“. Atsiprašau? „Jūs penkios savaitės jau laukiatės.“ Aš guliu ant tos kėdės ir klausiu: „Gydytoja, o galiu pasakyti, ką aš iš tikrųjų galvoju?“. Ji sako: „Varyk, vaikeli“. Tada aš pasakiau necenzūrinį žodį, ji juokėsi iki ašarų ir dar ateinantiems rezidentams sakydavo, kad čia toji, kuri taip pasakė.
Mano nėštumas nebuvo lengvas, nes man penktą ar šeštą savaitę diagnozavo gestacinį diabetą. Jis nebuvo suvaldomas dieta, nes jau rodikliai buvo blogi atsikėlus tuščiu skrandžiu.
Tada aš sau tiesiog pasakiau – viskas bus gerai, dabar pasitikiu gydytojais, kurie mane gydo. Turėjau nuostabią endokrinologę Laurą Šiaulienę, kuri buvo tas žmogus, kuris sakė, ką daryti. Taip su insulinu, su maisto priežiūrą, mes pravažiavome šitą laikotarpį.
Dabar, kai atsimenu, tai buvo įtemptas laikas.
Kalbant apie tą malonų pasirinkimą, buvau pasiruošusi viskuo. Buvau nusipirkusi nėštumo gimdymo žurnalą, kur viskas nuo A iki Z buvo surašyta. Su vyru esam skaitantys žmonės, tai vilkome namo vaikų ligų talmudus. Ko tik nebuvome prisidėję, prisipirkę, bet kai gimsta tas kūdikėlis, ką parodė akušerė ir tiek užteko. Padarai viską jausdamas natūraliai.
Kai dabar žiūri atgal – viską geriausiai žino tėvai, jūs patys, ir nereikia klausytis jokių nesąmonių iš šono, išskyrus ką sako medikai. Niekieno reikalas kiek jūs nešiojat, kiek maitinat ar nemaitinat. <...>
– Kaip jūs išgyvenot ir sustiprėjot, kaip šeima ir kaip pora?
– Kažkaip. Mūsų vaikas labai žingeidus, aktyvus, jautrus ir empatiškas, jautrus kitų emocijoms. Bet tu nepavysi jo, nes visą laiką esi bėgime. O dar tie etapai, kai jo žodis paskutinis, plaukų kuokštas išpeštas, gausi per veidą... Tais momentais „team spirit“ (liet. komandinė dvasia) mus ir kaip porą, ir kaip tėvus gelbėja.
Imk (rodo, kaip vyrui ištiesia vaiką – red.past.), atidavei, uždarei vonios duris, užsirakinai, pabliovei ir išėjai. Ir atvirkščiai. „Susipykai su tėčiu, nes jis triskart tavęs prašė nedaryti, bet tu darei? Tai einam – atsiprašysim?“ Atsiprašom.
Mes visiškai, kaip sėkmingai veikiantis UAB'as. Net buityje: jis jau košės lėkštę suvalgė ir jį aprengiau, dabar aš einu praustis, o tu jį baigi rengti, o tada grįžtu ir varom. <...>
– Yra porų, gal ir jūs tokie tėvai, kurie vienas į kitą nuo vaiko gimimo pradeda kreiptis vienas į kitą – mamyte, tėveli. Aš turiu savo nuomonę apie tai, bet man labai įdomi taviškė?
– Taigi aš vyrą vadinu „tėvai“ (kvatoja). Na, tik daugiau juokaujant. Iš tiesų, koks skirtumas, kas daro žmones laimingus.
Mano profesija yra kūrybinė ir visad atrodė, kad kuriu iš kančios, nes jei viskas gerai, tai negali gero daikto sukurti, nes drama turi vykti. Kuo labiau brendau, tuo labiau man atrodo, kad viskas yra disciplina.
Jei tu vadini vienas kitą tėveliu ir mamyte, bet sugebi vienas nuo kito nuplėšti drabužius vidury darbo dienos ir pasimylėti, pažvengti, tai koks skirtumas, kaip tu kreipiesi?
Jei pradedi gyventi kambariokų gyvenimą ir kreipiesi tėveli ir mamyte, o jūsų aktualija yra nuvežt, pamaitint, pakeist, tai vėl kitas dalykas. Jei skundiesi, kad neturi laiko sau, tai čia tavo prakeiktas reikalas, nes tavo laikas yra tavo vieno atsakomybė. Jei supranti, kad jūs niekur neišeinat – tai ar kas nors jus išvarys, išveš rogutėmis? Lygiai taip pat ir su vaiko ugdymu, priežiūros dalykais – viskas yra disciplina.
– O jūs turite savo discipliną?
– Jūra. Abiejų stichija. Vaiką paliekam ir važiuojam dviese.
