Neeilinė jų dvynukių dukrelių gimimo ir išgyvenimo istorija primena stebuklą ir dar kartą įrodo vieno žymiausių neišnešiotų kūdikių žmonijos istorijoje, Alberto Einšteino žodžius: „Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“.
Veronika ir Vytautas ilgai negalėjo susilaukti vaikų – buvo daug bandymų, praradimų ir ašarų, kol galų gale pamačius teigiamą nėštumo testo rezultatą, sužibo viltis. Pirminė diagnozė parodė, kad pora laukiasi dvynukų, vėliau patikslinta, jog matomi net 3 mažylių embrionai.
Per laiką, kai pora stengėsi susilaukti mažylių, Veronika turėjo daug persileidimų, patvirtintą imuninį nevaisingumą ir baiminantis komplikacijų pas gydytojus lankytis privalėjo kas savaitę. Tačiau Veronika buvo pasiryžusi padaryti viską, kad sėkmingai ir pagimdytų taip ilgai lauktus vaikus. Deja, 12-ąją savaitę buvo diagnozuota, kad trečias vaisius nebesivysto. Redukcijos galimybė buvo atmesta, nes būtų pakenkta likusiems dvyniams, tad kartu su medikų komanda, šeima nusprendė laukti ir tikėti stebuklu.
Ruošėmės blogiausiam
„Nors buvau „pririšta“ prie lovos, jaučiausi laiminga, kad manyje auga dvi nuostabios būtybės“ – prisimena Veronika.
Sulaukusi 22-os savaitės moteris pajuto, kad kūnas siunčia keistus signalus: visiškai nebesinorėjo valgyti, pykino. Neilgai trukus Klaipėdos gimdymo namuose ji išgirdo verdiktą – gresia persileidimas. 2018 metų balandžio 16 dieną, po 3 dienų Klaipėdos Universiteto ligoninės Akušerijos-ginekologijos klinikos skyriuje, Veronika buvo skubiai išsiųsta į Kauno klinikų akušerijos skyrių. Čia, Kaune, per skaudžias patirtis prasidėjo jos ilga kelionė, kurią ji pavadino PATIKĖK STEBUKLU.
Balandžio 17 dieną ankstyvą rytą nubėgus vaisiaus vandenims, po išsamios analizės gydytojų konsiliumas pranešė, kad dvynių išgyvenimo tikimybė yra tik 10 procentų. Ir jei prasidėtų gimdymas, jis stabdomas nebus, bet esant galimybei, vieną iš dvynių bus bandoma palikti gimdoje. Ruoškimės blogiausiam scenarijui, būsimai mamai tarė medikai.
Sekanti savaitė buvo tarsi žiaurus išlikimo žaidimas, gyvybė Veronikos įsčiose balansavo ant trapios ribos. Iki atėjo nieko blogo nežadanti balandžio 23-ioji. Trapi kūdikių išgyvenamumo riba pasiekta – jau 23 savaitės ir 2 dienos, gyvybė kovoja, laikosi, stiebiasi. Rytas, popietė, echoskopija, vakaras. Būklė stabili, tad Veronika su vyru truputėlį atsipūtė: dabar tikslas buvo sulaukti 25-os savaites. Vakarop Vytautas susiruošia namo – visgi visą savaitę nebuvęs darbe, tad palikęs žmoną patikimose giminaitės Dianos rankose, lekia susitvarkyti degančių verslo reikalų.
„20:45 min., pajutau tokį nenuvaldomą norą stenėti, kad spėjau riktelėti brolienei: „Diana, gimdau.“ – prisimena Veronika.
„Balandžio 23 dieną, 21 valandą, gimdykloje buvau ne viena – savo rankose gniaužiau visus šventuosius, kuriais tikiu. Tiek gydytojų palatoje vienu metu nesu mačiusi – man buvo baisu, meldžiau pagalbos iš visų man brangių išėjusių žmonių, kad jie apsaugotų nuo netekties, kad būtų angelai sargai mano vaikams“, – pasakoja moteris.
22:55 gimė Viltė (tada vadinama dvynė A – 24 sav., 29 cm, 500 g). Naujagimė taip skubiai išvežta, kad mama negirdėjo nei riksmo, nematė ir pačios mergytės. Vietoje Viltės – Veronikos glėbyje suspaustas ryšulėlis šventųjų, o vietoje taip laukto naujagimės balselio – malda galvoje.
23:16 pasaulį išvydo Ieva (tada vadinama dvynė B – 24 sav., 29 cm, 615 g). Tačiau šįkart, po kelių skubiausių procedūrų prie Veronikos krūtinės priglunda neonatologų atneštas ir laidais apraizgytas mažutis cypsintis vaikutis. Jo verksmas vos girdimas, duslus, bet bylojantis apie gyvybę.
Pro duris įbėgęs vyras Vytautas, apkabino jas abi. Tai buvo vienintelis kartas, kai Veronika regėjo savo stipraus, ryžtingo ir bebaimio vyro trapumą ir girdėjo jo nuoširdžią raudą...
Išbandymai sekė vienas paskui kitą
Nei atsipūsti, nei pailsėti nebuvo kada, tad jau sekančią dieną padedama rūpestingosios brolienės, Veronika rateliuose nuvažiavo į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių aplankyti dukryčių.
Dvynukių mama prisimena: „Kauno klinikų (KK) Neonatolgijos klinikų Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje tvyrojusią tylą, atmiešdavo tylus aparatūros pypsėjimas. Kartais žmonės šiuos garsus supranta kaip siaubą, o man jie reiškė GYVYBĘ. Aš mačiau dvi raketas – namelius inkubatorius, kuriose lyg nežemiškos būtybės, apšviestos mėlynos spalvos specialių UV lempų, tarp sistemingai pypsinčių garsų, gulėjo dvi miniatiūrinės, tarsi permatomos, mano mergytės. Per riedančias ašaras, tarsi maldą kartojau – mes susitvarkysim, laimėsim gyvenimą, aš padėsiu ir nuolat būsiu šalia...“
Pernelyg ankstyvas gimimas buvo tik stebuklingos kelionės su sunkiais išbandymais, kovomis ir laimėjimais pradžia. Gegužės 6 dieną Viltė ir Ieva ligoninėje buvo pakrikštytos. O paskui įvykiai sukosi kaip karuselėje: įvykiai sekė vienas paskui kitą: Viltei išoperuotas atviras širdies latakėlis, o po 10-ies dienų komplikacija – subliuško ir taip nesubrendę plaučiukai. Ievai išoperuotas atviras širdies latakėlis, po 8 dienų komplikacija – diafragmos nervo pažeidimas.
Birželio 5 dieną Viltė prijungta prie naujo dirbtinių plaučių aparato su diafragmos kontrolę. Ievutė ekstubuota ir kvėpuoja su deguonį palaikančiu „drambliuko straubliuku“. Vėliau Viltę pavyko kengūruoti ir pamažėle sveikti (didesniam sveikino efektui pasiekti naudojamas kengūros metodas – kūdikio kūnelio glaudimas prie motinos krūtinės).
Birželio 23-ią mergytėms sukako 2 mėnesiai ir mažesnio gimimo svorio Viltė svėrė 1320 gr, o stipresnioji Ieva – 1730 gr, tad didesnioji jau perkelta į atvirą šildomą lovytę. Liepos 10-ąją Viltės deguonies poreikis – 35 proc., Ievos – 25 proc. Liepos 26-ą, atlaikius visus plaučių uždegimus, pooperacines komplikacijas, kvėpavimo problemas ir kraujo perpylimus, vėl krizė – Ievutei diagnozuotas kraujo sepsis.
Iššūkių karuselė ir vėl sukasi: prijungti dirbtiniai plaučiai, sustojusi žarnyno veikla, leidžiami nuskausminamieji, mažylė panardinta į dirbtinę komą. 2 dienos nerimo ir nežinios, o 3-ią dieną žarnynas pradėjo judėti. Rugpjūčio 2 diena – džiaugsmo metas , nes mergaitės perkeliamos į 3-ąjį KK Neonatologijos klinikų aukštą į Naujagimių ligų skyrių, o tai ženklas, kad būklė gerėja. Tačiau skaudūs kirčiai nesibaigia – rugpjūčio 21-ąją Viltei diagnozuota Citomegalo infekcija ir kova už gyvenimą tęsiasi.
Lauktoji diena
Po 149 dienų neįtikėtinos kovos už gyvenimą, trapios vilties, gilaus tikėjimo galiausiai išaušo rugsėjo 19-oji – diena, kai Veronika sužinojo, kad su dvynukėmis yra išleidžiama namo.
„Buvo graži, saulėta ir šilta diena, – prisimena Veronika. – Šios dienos laukiau labai ilgai – kaip atšiaurioje tamsioje naktyje laukiama patekančios saulės. Aš ją įsivaizdavau iki smulkmenų, nes joje gyvenau jau taip seniai.“
Veronika ligoninėje praleistą laiką skaičiuoja ne dienomis, o įvykiais jose: 9 kraujo perpylimai, kraujo išsiliejimai į smegenis, 3 rimti plaučių uždegimai, sepsis, akių ir širdelių operacijos, laktozės netoleravimas ir dar daug kitų iššūkių, ligų, bet jos grįžta namo.
„Namuose mūsų laukė artimieji, draugai ir kaimynai. Mes esame palaiminti, kad šalia turime tokius nuostabius žmones, jie mums padėjo išgyventi pirmus du svarbius mėnesius, kai mažylėms reikėjo ypatingo nuolatinio dėmesio ir priežiūros“ – graudinasi Veronika.
Mat visa šeima sudėliojo tikslią dienotvarkę: be išeiginių dienų, pietų pertraukų, savaitgalių. Į pagalbą šeimai skubėjo draugės ir kaimynė Rita.
„Žinojau, kad jei netreniruosime Viltės plaučių raumenų ir diafragmos, deguonies aparatas pas mus gali užsibūti labai ilgai. Tačiau lapkričio 8 dieną, per mano gimtadienį, Viltė išpildė didžiausią mano norą ir pradėjo kvėpuoti pati“ – liudija stebuklą mama.
Susitelkusi šeima praėjo sudėtingą ir ilgą kelią tik todėl, kad buvo vieningi ir stengėsi pamatyti šviesios blyksnį, net tamsiausiomis akimirkomis. Tie šviesos spinduliai jiems buvo artimi žmonės ir nenuilstantys medikai. Tad šiandien jie dar kartą garsiai ir nuoširdžiai taria „Ačiū“ Kauno klinikų Neotologijos klinikos gydytojams bei visam medicinos personalui.
Pasak Veronikos, „jie visi yra mūsų didvyriai, nuostabūs savo srities profesionalai, žmogaus organizmą matantys kaip visumą ir organizuotai atliekantys komandinį darbą“.
Kiekvienas naujagimis neįkainojamas
Šiandien Viltei ir Ievai penkeri. Dvynukės gyvena, įprastą vaikišką savo gyvenimą: smalsios, linksmos, išdykusios, lanko darželį, žaidžia su bendraamžiais, o karts nuo karto prisikabinančios ligos, neaptemdo jų giedro dangaus. Šios mažylės yra begalinio atkaklumo, besąlyginio tikėjimo, meilės, medikų profesionalumo ir visų komandinio susitelkimo liudijimas.
Stebuklinga ir jautri neišnešiotukių istorija mums primena kiekvienos gyvybės svarbą. Lietuvoje kasmet gimsta maždaug 1300 neišnešiotų naujagimių arba 3–4 kūdikiai kasdien. Anksčiau laiko gimę naujagimiai sudaro didžiausią naujagimių pacientų grupę. Nuolat tobulėjančios pažangiosios technologijos leidžia išgelbėti vis daugiau pasaulį anksčiau laiko išvydusių vaikelių. Tačiau lygiaverčiai didėja iššūkiai juos užauginti sveikais ir pilnaverčiais piliečiais.
Neišnešiotas kūdikis gali gimti bet kuriai šeimai, besilaukiančiai kūdikio, nepriklausomai nuo to, kuriai socialinei grupei ji priklauso.
Nepaisant didelio ankstyvo gimstamumo skaičiaus ir galimos rizikos, visuomenė dar labai menkai žino apie priešlaikinio gimdymo prevenciją, problemas bei pavojus.
2012 m. neišnešiotų naujagimių tėvų įkurta asociacija „Neišnešiotukas“ veikia visoje Lietuvoje ir atstovauja neišnešiotų bei sergančių naujagimių tėvų bendruomenę, kad anksčiau laiko gimę kūdikiai bei jų šeimos visoje Lietuvoje jaustųsi psichologiškai tvirtesnės, pasiruošusios iššūkiams, aprūpintos reikiamomis žiniomis, aprūpintos priemonėmis, mažinančiomis ligų bei mirčių tikimybes.
„Kai bendruomenę supa palaikanti ir skatinanti aplinka, šeimoms nereikia slėpti savo išgyvenimų po skraiste ir vadinantis: „coliukais“, „ankstukais“, „karžygiais“ etc. Nes žodis NE, kalbant apie žmogų, neišnešiotą naujagimį, yra pakankamas. Per žmonijos istoriją, anksčiau laiko gimę neišnešiotukai pakeitė pasaulį taip esmingai, kad jis toli gražu nebūtų toks pažangus, kokiame gyvename šiandien. Todėl turėdamos galimybę susitikti, kokybiškai praleisti laiką, šeimos keičiasi patirtimi, pasiekimais, o įžvelgus neišnešiotų naujagimių išskirtinumą, gali laiku lavinti, skatinti ir išsiskleisti talentą“ – sako jau 12 metus asociacijai „Neišnešiotukas“ vadovaujanti Asta Speičytė Radzevičienė, pati auginanti anksčiau laiko gimusią dukrą.
Prisijunkite prie kuriamų stebuklų ir įsiliekite į neišnešiotų naujagimių geradarių gretas. Daugiau informacijos: https://neisnesiotukas.lt/aukoti/kaip-aukoti/
