– Renata, pirmą kartą kalbėjomės 2020 metų gruodį. Dar siaučiant karantinui, po 20 metų grįžote gyventi į Lietuvą ir suorganizavote pirmąją konferenciją „Tėvai ryšyje“. Kaip prisimenate tą metą?
– Pats grįžimas ir įsitvirtinimas buvo labai natūralus, tarsi viskas vyktų savaime ir tikrąja ta žodžio prasme jaučiausi grįžusi namo. Man ir vaikams buvo labai lengva pritapti, nors jie atvažiavo pirmą kartą tokiam ilgam laikui.
Prisimenu ir tą momentą, kai lydėdama vaikus į mokyklą išgirdau širdyje žodžius „Tėvai ryšyje“ – konferencija, suburti tėvus į bendruomenę, kur būtų galima tėvystės džiaugsmus išgyventi kartu, dalintis istorijomis. Juk vienos mamos istorija atrakina kitos mamos istoriją, vieno tėčio pasakojimas – leidžia kitam tėčiui sau viduje atsiverti, kas sekasi, kas nesiseka, kaip tu galvoji apie save kaip mamą ar tėtį.
Manau, kad man pavyksta vesti dialogą tarp bendruomenės tėvų, nes po ilgo laiko negyvenimo Lietuvoje, aš galiu pasidalinti, kaip tėvystė matoma kitur. Tai iškart atveria horizontus. Juk sunkiau priimti kažką naujo, kai matai aplink gyvenančius žmones, kurie labai panašiai gyvena. Kai galima pasidalinti, kad kitur yra visai kitaip, tada gali kvestionuoti patį faktą – o tai tikrai, kodėl turi būti, kaip pas mus?
Kai mes suvokiame, kad kiti žmonės gyvena kitaip, kai mes jaučiame, jog turime didesnį pasirinkimą ir suprantame, kad ir mes galime pasirinkti būti tėvystėje, kaip norisi, ne jei mūsų aplinkos pavyzdys nepatvirtina mūsų pasirinkimo.
– Vedate „Žinių radijo“ laidą „Tėvystė praktiškai“, jūsų organizuojamos konferencijos jau tapo tradicinės ir suburiančios tūkstančius – kaip vertinate savo nueitą profesinį kelią?
– Turiu jausmą, kad viskas vyksta natūraliai. Kelias yra, o aš juo einu. Nesijaučiu kažką darydama specialiai ar ieškodama to kelio. Man tas kelias matomas ir jaučiamas intuityviai, tad einu juo nekeldama sau klausimų.
Aš einu daryti kas man atrodo svarbu, tik formatai skiriasi, prisideda naujų – pavyzdžiui, laidos nebuvo, atsirado laida ar konferencija buvo online, o dabar gyvai su online elementais. Stengiuosi per daug negalvoti apie tai, ką darau, o labiau daryti ką aš darau.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai – kas netikėtai sujaukė planus, o kur viskas vyko lengviau nei tikėjotės?
– Gyvenimas kiekvieną dieną pilnas iššūkių. Man svarbiau, ką aš apie tuos iššūkius galvoju ir kiek daug tam skiriu laiko.
Taip, yra buvę, kad paleidžiame konferenciją, jos laukia tūkstančiai akių ir ausų prie ekranų, o serveris, kurį išsinuomojome, nuo srauto užlūžta. Konferencija turi įvykti, žmonės negauna signalo ir jos negirdi, tad reikia čia ir dabar sugalvoti iš kur kosminiu greičiu gauti kitą serverį.
Aš stengiuosi į iššūkius reaguoti, kaip į dar vieną gyvenimo spalvą, dar vieną mįslę, kurią turiu išspręsti, dar vieną santykį, kuriame turiu būti su gyvenimu. Iššūkis yra tarsi įrankis gauti atsakymą ir jį išsilukštenti.
Aš dažniausiai stengiuosi iššūkius spręsti ta forma, kaip jie pasirodo ir išlikti tame iššūkyje sąmoninga negalvodama apie jį kaip apie psichologinį sunkumą – kodėl tai nutiko, kodėl man, kodėl prieš daug žmonių. Viso to stengiuosi nedaryti.
Todėl klausimas turėtų skambėti ne ar yra iššūkių, bet kaip aš su tais iššūkiais gyvenu. O gyvenu suvokdama, kad iššūkiai neatsiejama gyvenimo dalis, tam tikra spalva visoje spalvų paletėje ir ne man ją iš gyvenimo išimti, nes iššūkiai turi prasmę.
– Papasakokite plačiau apie artėjančią konferenciją „Tėvai ryšyje“, kuri įvyks jau lapkričio 18–19 dienomis parodų rūmuose „Litexpo“ kartu su paroda „Tėvystės kodas“. Kas ypatingo laukia tėvų?
– Šiais metais į konferenciją įtraukėme tėvystės temų, kurios pasieks tėvų širdis be žodžių. Aišku, bus ir tradicinių pranešimų, kur mes su psichologais, psichoterapeutais, mokytojais ir kitais kalbėsime apie santykius su vaikais, kokie mūsų, suaugusiųjų žodžiai juos augina, o kokie žaloja.
Taip pat bus gyvų tėvystės interpretacijų – menininkė Monika Dirsytė kūno kalba stengsis perduoti bejėgystę, kurią tėvystėje mes kartais jaučiame, tėvystės vienišumą, pasmerkimą, kai jaučiame jog aplinka mums nepalanki. Tai bus performansas apie gyvą aplinkos poveikį mamoms ir kaip jis žeidžia.
Turėsime gyvai atliekamą šokį, kurį pasiūlė šokio teatro studija „Low Air“, kuris bus apie ryšį šeimoje tarp tėvų ir vaikų. Taip pat Ugnės Poloudinos nuotraukų parodą „Išgyventi tėvystę“, kuri žvelgs įvairiomis tėvystės akimis, kurios bandys su rezonuoti su to, kuris žiūri, širdimi. Tai šių metų konferencijoje bus galima pajausti kažką labai įvairiomis formomis, sužinoti, bet labiausiai norisi tėvus palaikyti, atjausti, motyvuoti ir atpalaiduoti.
Tikriausiai nėra tikslo kažką sužinoti naujo, jei tas naujas žinias naudojame saviplakai. Norisi, kad tėvai atėję atsipalaiduotų bendrystėje, suprastų, kad ne jie vieni tokie ir ne jų vienų namuose taip vyksta, pasijuoktų, nes humoras gydo. Tad šių metų konferencijoje ypač to ir norisi suteikti tėvams. Žinių taip pat reikia, bet svarbus ir atsipalaidavimas, nes tėvystė be džiaugsmo yra labai sunki, juolab, kad ji tęsiasi ne vienerius metus. Reikia surasti, kaip džiaugtis tuo.
– Kaip pasikeitė požiūris į mokymąsi būti tėvais, gilinimąsi į tėvystės temas Lietuvoje per tuos trejus metus?
– Vis daugiau mokymosi vyksta nuotoliniu būdu, o tam didelį įnašą įdėjo koronavirusas. Vis daugiau atsiranda kokybiškos informacijos net ir nemokamai. Atsirado labai didelis kaltės jausmas, kad dar nemoku, ne iki galo žinau ir norisi žinias vartoti dar daugiau. Tai kartais tampa bėgimu nuo to, kas vyksta mano namuose – daug lengviau išklausyti dar vieną paskaitą ar seminarą apie vaikų auklėjimą nei namuose išbūti eilinę kasdienybės sceną.
Pastebiu, kad požiūris į tėvystę švelnėja ir labiau suprantame, kad vaikai ateina pas mus, kad padėtume jiems užaugti ir tuo pačiu yra daug darbų, kuriuos reikia nuveikti.
– Kur mes smarkiai patobulėjome, o kur reikėtų dar pasitempti?
– Manau, kad dar reikia pasistengti dėl žvilgsnio į kitą žmogų. Mamos sako, kad jaučia daug spaudimo iš aplinkos, bet kas yra ta aplinka? Aplinka esu aš, net ir ta pati mama, kuri tą spaudimą jaučia. Juk aš taip pat kažką galvoju apie kitas mamas, aš taip pat tam tikru žvilgsniu žiūriu į kitas mamas su ant žemės krentančiais vaikais. Žaidimų aikštelėje aš taip pat pagalvoju, kaip ta mama gali rėkti ant vaiko, nesusitvarkyti.
Mes visi esame aplinka ir tiesiausias kelias sušvelninti aplinką – tvarkyti ją apie mane pačią. Jei aš pagalvojau, to neišrausi, yra kaip yra, bet tuo momentu galiu padaryti priešingą veiksmą. Suprasdama, kad ką tik nuteisiau kitą mamą nežinodama jos istorijos, nežinodama situacijos namuose, ar ji naktį miegojo, ar kiek naktų ji nemiegojo. Suvokusi tą akimirką, net jei garsiai nepasakiau, aš vis tiek žvilgsniu ar kūno kalba perteikiu santykį su kitu žmogumi.
Ką aš galėčiau padaryti, kas atneštų pusiausvyros tuo momentu? Gal tai mamai garsiai pasakyti kažką visai kito nei pagalvojau, kažką remiantis savo patirtimi? Pavyzdžiui, „Kaip suprantu, tave ir palaikau“, „Buvau tokioje situacijoje ne kartą, o dabar save kaltinate“ ar pasiūlyti pagalbą. Mes bet kuriuo momentu suvokę, kad nuteisiame kitą žmogų, galime kitu veiksmu tai ištaisyti. Tai yra pradžia ir tai labai daug. Čia reikėtų didžiausio pasitempimo.
– Pamenu, lyginote motinystę Belgijoje ir Lietuvoje – pasak jūsų lietuvės visa galva neria į tai susitapatindamos su vaiko poreikiais, o belgės priešingai, kelių mėnesių kūdikius atiduoda į darželius ir eina dirbti. O kaip su vėlyvesniais tėvystės etapais – kuo skiriasi mokyklinukų ar paauglių auginimas?
– Manau, pagrindinis skirtumas išlieka. Mes tikrai ilgą laiką daug dėmesio skiriame ir duodame vaikams. Turime polinkį dėl vaikų poreikių savo poreikius nustumti į šalį. Belgijoje ir Prancūzijoje, kurių kultūra man gerai pažįstama, nes vaikų tėtis ir vyras yra prancūzas, yra tendencija, kad vaikas savo poreikius priderins su tėvų poreikių.
Aš manau, kad iš abiejų paralelių ieškoti balanso. Man pradžioje atrodė atmestina jų kultūra ir buvo nesuvokiama, kaip galima taip žiauriai tikėtis iš vaiko, kad jis prie visko prisitaikys. Dabar nepriimtina, kad mes suaugę žmonės, ypač mamos, savo poreikius nustumiame į šalį, o tada vaiko poreikius tenkiname su tokia pagieža, nuoskauda, didele nemeile sau. Tada perduodame tą kaltės jausmą vaikams – dėl tavęs, vaikeli, aš esu tokia nelaiminga. Kaip ir visur, manau, galima mokytis ieškoti aukso viduriuko: kaip aš galiu pilnavertiškai nepaneigdama savo poreikių auginti vaiką, o vaikas kažkiek gali prisiderinti prie manęs, kad nebūtų į vienus vartus.
– Pirmojo pokalbio metu sūnus Leo tada lankė pirmą klasę, o dukra Luiza priešmokyklinę – kaip jie pritapo?
– Leo dabar ketvirtokas, o Luiza trečiokė. Jie turi begalę draugų, yra savarankiški, džiaugiasi mokykla. Sakyčiau jų gyvenimuose niekas nepasikeitė – nuo antros trečios savaitės gyvenimo Lietuvoje, turėjo tokį patį būrį draugų, buvo tokie patys pojūčiai, kad man gera. Jie gyvena savo gyvenimus ir yra stiprūs, tvirti iš savęs. Aišku yra savo iššūkių.
– Sakėte, kad vienas iš grįžimo motyvų buvo dėl vaikų – ar tai pasiteisino?
– Vaikai buvo ta priežastis, kuri pagimdė norą grįžti. Kai tapau mama, pajutau norą grįžti, nors prieš tai atrodė, kad galėčiau gyventi bet kur pasaulyje. Vaikai pagimdė norą grįžti. Į gyvenimą žiūriu, kaip į jūros bangavimą, niekas nėra apspręsta, viskas nuolatinė kaita. Tai ar visam gyvenimui pasiteisino, nežinau, bet šiuo momentu – gera būti kur esame.
– Kokie ateities planai – ką dar norite nuveikti tėvystės temoje?
– Norėčiau tęsti ką pradėjau. Labai tikiu bendruomenės palaikymo galia. Norėčiau kažkaip į tai įtraukti šeimas iš regionų.
Aš pati gimiau ir užaugau Alytaus rajone, ten yra šeimų, kurioms reikia lygiai tokio paties palaikymo, tų istorijų, kurios atvertų ir jų istorijas, tų pačių pasidalijimų, kurie atvertų jų širdis. Tai gal bandau ieškoti būdų, kaip bendruomenę nuvesti į regionus, kad nebūtų tik didžiųjų miestų bendruomene.
