– Kaip susidomėjote saviugda?
– Saviugda man nesvetima turbūt nuo vaikystės, kai aš kaskart keldavau sau klausimus, kas su manimi vyksta. Kodėl man lengva įkvėpti kitus veiksmui? Kaip išlikti nesugniuždytai, jei patiriu patyčias? Kaip sau padėti pačiai, jei aplinka ir sako: nieko tokio, esi pati sau priešas, nepakankamai stengiesi...
Jau ir tuomet ieškojau, kokiais būdais atsistatyti po patiriamų draugų išdavysčių ar atstūmimo, kur man būti maloniausia. Tačiau labiausiai į šią veiklą panirau nesąmoningai, ieškodama atsakymų, kaip keisti save, kad galėčiau išsaugoti yrančią santuoką. Tikėjau, kad viskas mano vienos rankose (šypsosi).
Tačiau šiandien, matydama save atsistačiusią ir iš naujo atradusią gyvenimo spalvas, žinau, kad viskas, ką gali – tai ugdyti, keisti bei auginti TIK save, neprisiimant atsakomybės už kito asmens elgesį.
– Bandžiau „susekti“ visas jūsų veiklas – išvardinkite, ką darote?
– Taip, veiklų iš šono atrodytų begalės, tačiau jos visos apie tą patį – emocinę asmens gerovę, tik skirtinguose amžiaus tarpsniuose ar gyvenimiškose situacijose.
Tiek su šeimomis, kurios atvyksta į ankstyvojo ugdymo užsiėmimus, tiek moterų grupėse ar mokyklose su mokiniais bei mokytojais, darželiuose su ikimokyklinukais, įmonėse, savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje, rengdama kultūros paso programas ar kvalifikacijos kėlimo mokymus, viską vedu ta pačia kryptimi: kaip jaustis geriau, gyvenant savo gyvenimą, atpažįstant savo poreikius. Kaip atrasti džiaugsmo kasdieniuose ir mažuose dalykuose, jaustis mylimu, reikalingu, keisti bei plėsti požiūrį, kuriant savo asmeninės laimės rutiną, remiantis neuromokslais, neuroedukacija, dailės bei judesio terapijų praktinėmis patirtimis.
– Daug dėmesio skiriate vaikų lavinimui – esate įsteigusi „Visapusiško lavinimo centrą“. Ko pasigendate ugdymo sistemoje?
– Prieš 17 metų atvykusi gyventi į Jonavą neradau jokios veiklos kūdikiams. Pamaniau, o kodėl to nepradėjus pačiai? Tuometinis vyras taip pat palaikė šią idėją, tad ir toje veikloje augau su savo augančiais vaikais. Kaip keturių vaikų mama, dirbusi su daugiau nei keliais tūkstančių šeimų, per tuos 17 metų galiu išskirti šiuos dalykus:
Šiuolaikiniame ankstyvajame ugdyme vis dar trūksta pasiekiamumo, tiek kaimiškose vietovėse, tiek šeimoms su mažesnėmis pajamomis (tai vis dar tik privatus sektorius) ar gyvenančioms atokesnėse vietovėse ar rajonuose net tame pačiame mieste.
Manau, kad ir kokybė dar kol kas labai diskutuotinas klausimas, kvalifikacijos trūkumas, tiek pedagoginės, tiek medicininės, tiek psichologinės. Juk dirbant su šeimomis su ankstyvuoju ugdymu, ypač jei jos pas tave ateina su pirmuoju vaiku, tu neretai jiems atstoji viską – jiems svarbus tavo paties visuminis pasiruošimas atsakyti į juos neraminančius klausimus.
Taip pat ir emocinio ir socialinio palaikymo trūkumas, ypač pačioms mamoms po gimdymo.
– Kuo svarbus ankstyvasis vaikų lavinimas?
– Ankstyvasis vaikų lavinimas yra svarbus dėl daugelio priežasčių, ir matyt, nenustebinsiu kokiais naujais faktais, tad galiu pasikartoti:
- Smegenų vystymasis. Ankstyvasis vaikų lavinimas padeda skatinti smegenų vystymąsi, nes tai yra laikotarpis, kai smegenys yra labiausiai plastiškos ir imlios. Vaikai lengviau įsisavina ne tik naują informaciją, bet ir įgūdžius.
- Socialinis ir emocinis vystymasis. Vaikai mokosi bendrauti, išmoksta tvarkytis su emocijomis ir konfliktų sprendimo įgūdžių, suteikia jiems galimybę bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais, o tai yra esminė socialinio ir emocinio vystymosi dalis.
- Kalbos ir komunikacijos įgūdžiai. Ankstyvasis lavinimas yra susijęs su kalbos ir komunikacijos įgūdžių plėtojimu. Tai padeda vaikams geriau suprasti pasaulį, išreikšti save ir bendrauti su kitais.
- Skaitmeniniai įgūdžiai. Ankstyvasis lavinimas taip pat gali padėti vaikams lavinti skaitmeninius įgūdžius, tokie kaip skaičiavimas, formų atpažinimas ir loginis mąstymas.
- Pasirengimas mokyklai. Ankstyvasis lavinimas padeda vaikams pasirengti mokyklai. Jie jau turi tam tikrų mokymosi įgūdžių, kurie gali padėti jiems sėkmingai pradėti mokytis mokykloje.
- Savigarba ir pasitikėjimas savimi. Sėkmė ankstyvame vaikystėje gali didinti vaikų savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Tai gali turėti ilgalaikį poveikį jų vystymuisi ir pasiekimams.
- Socialinė įtrauktis. Ankstyvasis vaikų lavinimas gali padėti sumažinti socialinę nelygybę, nes į užsiėmimus ateina šeimos iš skirtingų ekonominių sluoksnių, kaip ir skirtingo išsilavinimo.
– Dar viena tema, kuria kalbate – pačių mamų savijauta. Su kokiais iššūkiais jūs, kaip mama susidūrėte pati?
– Šiandien, pačios vaikams jau esant paaugliams, galiu pasakyti, kad tas laikas, kai jie atėjo į šį pasaulį vienas po kito, man buvo neapsakomai sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. O ką sakyti apie psichologinę būseną, kai dabar atsisukus pagalvoju, jog ji būtent ir lemdavo mano vaikų ligas, tikėtina, susijusias su mano pačios savijauta.
Ir nors motinystė aprašoma kaip žavingiausias laikas moters gyvenime, aš susidūriau su stresu, nerimu, manau net depresija, labiausiai dėl aplinkos reikalavimo būti idealia, stipria ir įkvepiančia – visus kitus, tik ne save pačią.
Neturėjau tokio palaikymo iš šeimos, draugų bei vyro kokio tikėjausi, tačiau ir nemokėjau to paprašyti, galvojau, kad kažkaip aš pati viską susitvarkysiu: vaikai užaugs ir praeis…
Rūpinimasis savimi yra svarbus mamų savijautos aspektas. Teoriškai tą žinojau, tačiau po pasirūpinimo visais kitais – man laiko beveik ir nebelikdavo. Vis atidėliodavau, ne dabar, neturiu laiko sportuoti, skaityti, medituoti ar tiesiog atsipalaiduoti.
Vaikams augant, laiko daugėjo ir, suvežiojusi juos po būrelius, atlikusi visus einamuosius darbus ir namų tvarkymą atidavus žmogui iš pašalės, pradėjau rasti laiko masažui, manikiūrui (juokiasi), trumpiems susitikimams su draugėmis.
– Kuo ypatinga šiuolaikinė motinystė?
– Aš nemanau, kad šiuolaikinė motinystė yra kažkuo išskirtinė savo pamatiniais dalykais. Juk visais laikais mamos norėjo savo vaikams viso kas geriausia. Visuomet buvo ta tyli konkurencija – kieno vaikas sėkmingesnis… Ir, jei nebuvo socialinių tinklų, buvo kiti svertai, pagal ką matuodavo vaiko ar net visos giminės sėkmingumą.
Pastebiu tik tai, kad šiomis dienomis mamos kartais yra apkraunamos begale atsakomybių, kuriomis kadais dalindavosi visas kaimas.
– Visos norime būti visur viskuo ir visada – kaip jūs sakote „super“. Kaip to atsikratyti?
– Gal visų pirma reikėtų atsikratyti to sakinio sau: aš stipri, aš viską galiu pati, iškentėsiu. Aš ir pati ilgą laiką tiek sau kartojau ir iš aplinkos gaudavau komplimentus, kokia aš stipri. Net ir tokių absurdiškų, kad tik stiprioms moterims gimsta berniukai (kvatoja).
Tačiau ilgainiui supratau, kad neleidimas sau būti moterimi ta esmine dalimi, kai viską darai mėgaujantis ir su lengvumu, man pačiai uždėjo per daug atsakomybių, nuo kurių pavargo ne tik pečiai, bet ir protas.
Manyčiau svarbiau priimti savo praeitį, patirtis ir įvykius labiau kaip pamokas, užduotis ir įsivardinti, ko tai mane mokė? Į kur mane kvietė? Kaip aš augau? Kas dar mane skaudina, erzina? Kas iš tiesų verčia mane būti „super“? Prieš ką aš vis dar atsiskaitinėju? Mamą, tėtį? Mokytoją? Senelius? Gal aš esu pakankama ir tokia? Ir gal, jei kažkam nepatinku, jie laisvi, kaip ir aš laisva, rinktis eiti savais keliais?
Paradoksalu, mes vaikus mokome „galvoti savo galva“, tačiau patys panyrame į visuomenės reikalavimus, madas ir mums įteigtas neva tai normas, pamiršdami, kad niekas geriau už mus pačius nežino, kas mums yra geriausia.
– Vedate neuroedukacinius užsiėmimus ir tėvams, ir vaikams. Ką jie ugdo?
– Neuroedukacija, tai mokslas, kuris tiria, kaip mokymasis vyksta smegenyse ir kaip ši žinomybė gali būti naudojama efektyviam asmeniniam tiek vaiko, tiek suaugusiojo mokymuisi ir mokymo procesų tobulinimui.
Daug kalbu apie paties asmens pažinimo psichologijos svarbą, smegenų funkcijas, emocijas, kalbinio žodyno svarbą bei atsakomybės prisiėmimą, valios pastangų būtinybę. Remiuosi tiek moksliniais faktais, tiek asmenine patirtimi. Kviečiu tyrinėti improvizuojant, mėgaujantis ir tikint savo potencialu bei prigimtinėmis savybėmis.
– Auginant keturis pametinukus irgi nėra lengva išlaikyti sveiką protą – kaip jūs tvarkotės su iššūkiais?
– Atsimenate tą filmuką apie beždžionėlę su daug vaikų? (Kvatoja.) Tai va, buvo momentas kai aš panašiai ir atrodžiau, ir jaučiausi. Per 6 metus 4 vaikai – iššūkis ne tik kūnui, bet ir emocinei būsenai. Tuo metu išmėčiau visus savo hobius, laiką sau. Tačiau, kad visai neišprotėčiau – augindama vaikus, auginau ir „Visapusiško lavinimo centrą“.
Ieškodama būdų kaip sudominti savo vaikus, mieste pradėjau organizuoti Šeimos dienos renginius, veiklas, kuriose mačiau prasmę ir naudą tiek vaikams, tiek pačiai šeimai kaip institucijai. Daug laiko skyriau įvairioms savanorystės formoms.
Dabar, sūnums beveik užaugus, tenka spręsti kitus iššūkius, ieškoti kelių kaip per daug neatitolti, kaip parodyti rūpestį, paliekant jiems patiems mokytis iš savų klaidų. Kaip atliepti į kiekvieno iš jų skirtingą meilės poreikį, kokią moterį jiems rodyti savo pavyzdžiu?
Tad dabar jie mane mato labiau besirūpinančia savimi nei visu pasauliu. Mato besiilsinčią ir skiriančią laiką savo pomėgiams. Atsitraukiančią nuo bendrysčių, kurios vargina, skaudina ar išnaudoja.
Nebijodama, ką žmonės pasakys (šypteli) daug atsakomybių perduodu ir jų tėčiui. Jis dabar rūpinasi jų mokymosi pasiekimais, kadangi vaikai išreiškė norą daugiau laiko leisti jų senuose namuose, kur augo. Neprieštarauju ir natūraliai didžioji dalis atsakomybės už jų atvykimą į mokyklas, pamokų bei būrelių lankymo stabilumą persikelia ant jų tėčio pečių, o su manimi jie laiką leidžia tarpuose tarp užsiėmimų, po pamokų, savaitgaliais ar atostogų metu.
– Kiek kartų girdėjote klausimą – ar bus penkta mergaitė ir ką į jį atsakote?
– Dar gerokai prieš klausimą apie mergaitę, gimstant vienam po kito mūsų sūnums, dažniau sulaukdavau kito klausimo – kam jums tiek vaikų? (Juokiasi.) Vėliau, perkopus 40 išgirsdavau pasiūlymus: vaikinai paauginti, gražūs protingi, tai ką – paskutinis šansas sesei. Deja, tuomet tie klausiantieji net neįtarė, kad esame ant skyrybų ribos, o vyras augina dukras jau su kita moterimi, nors ir oficialiai esame šeima ir atostogas leidžiame bendrai, o aš vis dar bijau paduoti skyrybų dokumentus, nes „ką žmonės pagalvos“.
Ir žinot, tų nesmagių klausimų dėka, aš dabar žymiai lengviau suprantu moteris, kaip jos jaučiasi kai kiti jų nuolat klausinėja dalykų, kurie išties yra visai ne jų reikalas. Matau moterų akis, kurios negali turėti vaikų, o gal ir net nenori, matau akis ir tų, kurios turėjusios ne vieną persileidimą, jaučia kaltę ir gėdą, tačiau nemoka ar nedrįsta atstovėti savęs ir paprašyti nesikišti.
Tad šis klausimas apie mergaitę pačiu keisčiausiu būdu mane mokė stebėti save, mokytis atsakinėti į klausimą korektiškai klausiančiam, tuo pačiu pasiliekant laisvę ir į jį nieko neatsakyti, o galbūt atsakyti su humoru. Ieškojau tokio atsakymo, kurį ištarusi pati jausčiausi lengvai. Ir kai po kurio laiko pradėjau nebejausti gėdos už tai, kas ne mano atsakomybė, neliko jokio sunkumo. Liko dėkingumas buvusiam vyrui už nuostabius sūnus.
– Būna dienų lyg tyčia, kai viskas, rodos, griūna, vėluojam, vaikai serga, sugenda automobilis. Ką darote tada?
– Meldžiuosi, kvėpuoju, skambinu draugams, einu į Ąžuolyną, verkiu, klausau muzikos, šoku, dainuoju, rašau kas ant liežuvio galo į sąsiuvinį ir ieškau tą akimirką tinkamiausio sau būdo, kaip nurimti, susikoncentruoti ir atlikti tas užduotis, kurių neina nukelti/perkelti/deleguoti.
Ir kai sau pasakau, kad aš neprivalau tokioje situacijoje elgtis kaip didvyrė – pats kūnas nurimsta.
– Kokias praktikas naudojate pati kasdienybėje?
– Mano dienotvarkė tiek paprastomis savaitės dienomis, tiek savaitgaliais ar atostogų metu savo rutininiais dalykais iš esmės mažai skiriasi: malda, mankšta, darbai, pomėgiai, vaikai/šeima. kinta tik jų forma ar pavidalai nuo savaitės dienos.
Jaučiuosi rami ir atsistačiusi, kai kasdien pasivaikštau Ąžuolyno parke ar Panemunės šile, nepadauginu cukraus ar kavos. Savaitgaliais dalyvauju Šv.mišiose, ten atiduodama ateinančios savaitės įvykius Dievui ir melsdama jo palaiminimo.
– Vedate programą moterims „Aš leidžiu sau“ – ką joje jos išmoksta?
– Vesdama užsiėmimus šeimoms, virš 15 metų smalsiai stebėjau ne tik save, tačiau ir mamas, moteris. Dažnas pasakymas: negaliu sau to leisti, ši „prabanga“ ne man, dabar negaliu, kai vaikas paaugs, dabar mes taupome antram automobiliui – mačiau ne vieną iširusią santuoką, ne vieną susitaikymą su neištikimybe, nemigos sukeliamus panikos priepuolius bei paskesnį kaltinimą – jie nedėkingi…
Šią programą dėliojau taip, kaip atrodė, jog ji galėtų paliesti moters širdį, įkvėptų ją po truputį keistis, renkantis save. Taip, kaip kvepalų kūrėjai kruopščiai atrinkinėja ir maišo kvapus, taip ir aš ilgai brandinau šios programos rėmus, pati tyrinėjau, bandžiau, tikrinau ir atsirinkau metodologijas, praktikas ir pratimus, kas leidžia, neskubinant proceso, pasiekti ilgalaikių rezultatų.
Moterys sako, kad išmoksta jaustis reikalinga, naudinga. Jaustis pakankama, mylima. Mylėti ir ta meile dalintis. Atleisti už skriaudas paliekant tai gyvenimui, priimant tai kaip patirtį tavo asmeniniam augimui. Pamato skirtumą tarp to, kas iš tiesų yra egoizmas, o kas paprastas rūpinimasis savimi. Nesiplėšyti ir nesiardyti, atranda po daugelio metų sau mylimą veiklą.
O taip pat neskubėdama, su begaline meile, mokosi visus pokyčius pradėti nuo mažų žingsnelių. 5 minutės per dieną, tačiau kasdien ir po vieną dalyką. Aš pradėjau nuo maldos/meditacijos, Švento Rašto skaitymo kas dieną. Tuomet pridėjau sportą, tada pasivaikščiojimus ryte parke/miške/paupiu, tada atėjo laikas mitybai… Tačiau tai yra mano kelias.
Moterys mokymuose pasakoja, kad joms tai yra: šaltas dušas, 15 minučių su knyga, masažas, cukraus atsisakymas, šokiai ir pasimatymai su draugėmis ir dar daugybė skirtingų dalykų.
– Mokote ir nerti į asmeninius pokyčius – kokių jų dažniausiai trokšta žmonės? Mamos?
– Dažniausiai visi trokšta greito rezultato, vieno pratimo ar itin veiksmingos metodikos, tačiau nėra pasiruošę keisti savo požiūrį, įpročius, dienotvarkę, net ir aplinką: tiek namus, tiek draugus ar darbą. Tačiau manau nieko nenustebinsiu pasakydama, kad vienaip ar kitaip – visi nori vidinės ramybės, jaustis mylimi ir pakankami, priimti ir reikalingi. O paslaptis vieša – tuos jausmus turi ugdytis jausti visų pirma sau pačiam/pačiai.
Mamos, sakyčiau, nėra tipinis variantas, ypač, jei jos yra neseniai po gimdymo. Hormoninė sistema dar veikia audringai ir nenuspėjamai, vaiko atėjimas į šeimą padovanoja vieną kitą papildomą naujovę, tad sakyčiau, jog su jomis svarbu ypač jautriai ir švelniai elgtis, priimti emocinę gamą, suprasti, kad jai vaikas šiuo metu tikrai yra pirmoje vietoje ir ji save „matuoja“ gera/bloga pagal tai, kokį jos vaiką mato aplinka: paklusnų, gerai miegantį/valgantį/plojantį katučių anksčiau nei kitų vaikai…Ar nuolatos zirziantį, besimušantį, krintantį ant žemės, jei negauna to, ko nori?
– Pabaigai, gal galite pasidalinti pratimu ar praktika, kurią mamos galėtų išbandyti ieškodamos savęs?
– Užsimerkti, įkvėpti, iškvėpti ir paklausti savęs: o kas aš esu? Kas man patinka labiausiai? Kur aš jaučiuosi geriausiai? Kas yra mano atrama sunkumuose? Kas mane džiugina? Kada aš esu pažeidžiamiausia? Kokios mano stiprybės? Ar man gera būti vienai? Kaip aš save pati galiu pagirti ir pastiprinti? Kas mane įkvepia? Kur aš jaučiu didžiausią malonumą?
Šie ir kiti klausimai manau pasės sėklą širdyje. O kaip jau keliausite toliau – negaliu nuspėti. Kartais galima eiti vienai, neretai reikia ieškoti profesionalios pagalbos, kartais užtenka ir geros draugijos (šypsosi). Tačiau pati pradžia yra sąžiningas pokalbis su savimi apie save: autentišką, į nieką kitą nepanašią, mylimą ir mylinčią, reikalingą ir be galo žavingą moterį, kuria jau esi – tik ar matai?
Joaną pakalbinti galite www.instagram.com/joanacironkaite/
