Vietoje dviejų – dešimt
Darbo dienomis Jurgitą sutiksite pasipuošusią klasikiniais drabužiais ir kaukšinčią kulniukais įprastoje biuro aplinkoje. Moteris dirba žinomos įmonės, gaminančios „Marmaluzi“ košes vaikams, marketingo vadove. Grįžus namo tenka persirengti ūkiui tinkančia apranga, nes jos meilės ir dėmesio laukia dešimt alpakų.
„Vokės Vingio alpakų“ ūkis įsikūręs pačiame Vilniuje – žinoma, jo pakraštyje, bet dar miesto ribose. Į jį gali atvykti norintys susipažinti su šiais egzotiškais gyvūnais, Jurgita veda edukacijas, leidžia jas maitinti ar alpakų apsuptyje atšvęsti gimtadienį.
Pati moteris prisipažįsta, kad tik prieš trejus metus pati pirmą kartą išvydo šiuos egzotinius gyvūnus.
„Buvome su vaikais nuvažiavę edukacijai Vilniaus apskrityje. Vyras buvo jomis susidomėjęs, norėjo namuose jas auginti dėl grožio, terapijos ir kad nereikėtų namie žolės šienauti. Pabendravome su šeimininkais, norėjome iškart ir rezervuoti, bet šie nesutiko“, – pasakoja moteris.
Taip galėjo baigtis istorija apie alpakų auginimą, jei ne užsispyręs Jurgitos vyras. Jis vis daugiau skaitė, domėjosi, susirado veislynus ir tris savaites atkakliai žmonai įrodinėjo rodydamas gražiausias gyvūnėlių nuotraukas, kaip jiems reikėtų tokio augintinio.
„Po trijų savaičių spaudimo palūžau ir sutikau auginti tik dvi alpakas. Kol statėme joms tvartą, laukėme rezervuotų gyvūnų, vyras, norėdamas nustebinti, parvežė prieš tai dar dvi. Tai startas buvo ne planuotos dvi, bet jau keturios alpakos“, – kvatoja J. Petrulionė.
Po pusmečio bandai pritrūko spalvų įvairovės, tad parvežė vyras dar dvi baltas.
Jurgita prisipažįsta, kad planas jog alpakos nušienaus pievas irgi žlugo, nes kartu su žole, nukentėjo ir tujos, medžiai, gėlės: „Tad liko du iš trijų – grožis ir terapija.“
Sugalvojo vyras, liko jai
Alpakos įsikūrė atskirame sklype šalia Petrulionių sklypo – šiuo metu auga dešimt dailių keturkojų kaimynių. Aštuonios panelės ir du kavalieriai, kaip Jurgita juos vadina. Pastarieji pavasarį turės ieškot naujų namų, nes vietos porelėms nėra. Spalį banda dar padidės – dvi mamytės laukiasi.
Alpakoms šeima pastatė tvartą į kurį augintinės eina kada nori ir tik per didžiuosius šalčius uždaromos durys.
„Iš savo kiemo, kuris pagal reljefą yra aukščiau, mes visada matome savo alpakas, galime bendrauti per tvorą arba, tiesiog drąsiai pas jas į svečius per vartelius ateiti“, – pasakoja moteris.
Nors iš išvaizdos neįtikėtinai mielos, kiekviena alpaka turi savo charakterį, tad reikia prie jų prisiderinti.
„Viena išskirtinė, kurios nepaminėti negaliu, tai ponia Gracija, kuri yra visos bandos alfa patelė – vadovė. Ir man su ja reikėjo ir reikia vis bandytis ribas, kuri kurią! Alpakos tapo gyvenimo dalimi, tik tas, kad mintį pasėjo vyras, jis padarė pradžią, o rūpinimasis ir užsiėmimas galų gale liko man. Labai džiaugiuosi, kad pavyksta palaipsniui įtraukti vaikus į alpakų priežiūros rutiną ir nekasdieninę veiklą“, – kalba Jurgita.
Alpakų psichologijos aukštumos
Auginti alpakas atrodo labai romantiškas užsiėmimas, bet iš tiesų jis reikalauja ir nemažai fizinių pastangų.
Alpakos, kaip ir visi naminiai gyvūnai reikalauja nuolatinės priežiūros.
„Aišku, kai tampa gyvenimo ritmu, nebėra taip jau sunku. Tiesiog reikia ankščiau keltis ir vėliau gultis, kad suspėčiau visus dienos darbus ir pareigas atlikti. Malonumams ir pasisėdėjimui su kavos puodeliu, dažniausiai laiko nebėra“, – prisipažįsta Jurgita.
Iš anksto tenka planuoti ir savaitgalio išvykas ar keliones. Moteris džiaugiasi, kad turi gerus kaimynus, giminaičius, kurie gali kelias dienas ar savaitę prižiūrėti ūkį.
„Bet visuomet palikusi ūkį stebiu, per vaizdo kameras kas vyksta, nes negaliu taip lengva ranka ir dūšia pamiršti, vis reikia „pakomanduoti“, „padiriguoti“, – kvatoja ji.
Daugiausiai iššūkių kelia alpakų psichologija, kurią Jurgita vadina aukštuoju pilotažu.
„Informacijos Lietuvoje apie tai nėra, bet realios praktikos ir konsultacijų dėka bandoma ieškoti sprendimų. Laukiame seminarų, kurie tikrai palengvins bandos kokybišką suvaldymą, gerą atmosferą ir alpakų kokybišką gyvenimą“, – teigia ji.
Mezginiai turtų nekrauna
Kai Petrulioniai pirko alpakas apie jokį verslą kalbos nebuvo, bet ši kryptis išryškėjo tiesiog natūraliai.
„Kai supratau, kad neužtenka vien investuoti į alpakų gyvenamo namo paruošimą, sklypo įsigijimą ir pačių alpakų nusipirkimą, bet kas mėnesį reikia pinigų maistui, gydymams, priežiūros prekėms, tada „pasikalbėjau“ su savo merginomis: „Panos, maistui užsidirbkite pačios, aš jums padėsiu“ , – kvatoja Jurgita.
Su ta mintimi, praėjusių metų sausį sirgdama koronavirusu namuose, veikli moteris užregistravo įmonę internetu, susikūrė elektroninę parduotuvę ir socialinių tinklų paskyras.
„Daug rinkausi informacijos apie alpakas, įdomesnių faktų, ne tik tai ką lengvai gali kiekvienas rasti internete. Laikui bėgant susipažinau su daugiau alpakų augintojų, įstojau į Alpakų ir lamų augintojų asociaciją, tikėdamasi sutikti daugiau bendraminčių, pasisemti patirties, praplėsti akiratį ir galimybes plėtrai. Pradėjus verslą, dalyvavau viename projekte, kuriame buvau pavadinta alpakų mama – ir tas pavadinimas kažkaip tiko ir liko“, – sako „Vokės Vingio alpakų“ ūkio įkūrėja.
Pavasarį ji sulaukė pirmų lankytojų, tuomet pradėjo sklisti rekomendacijos iš lūpų į lūpas, taip su kiekvienu mėnesiu vis daugiau ir daugiau atvykdavo svečių pas alpakas.
Auginant alpakas dar vienas rūpestis yra jų kirpimas, kurį atlieka specialūs alpakų kirpėjai. Pasak Jurgitos, tai vienas brangesnių malonumų, už kurį kainos per dvejus metus išaugo vos ne tris kartus. O kai alpaka ne viena, o dešimt tai ir skirtumas didžiulis.
Gavus vilną vilnietė užsakė iškaršti ir pagaminti siūlus, o tuomet, teko traukti virbalus, prisiminti dešimt metų pamirštus įgūdžius ir savo sūnums numegzti pirmąsias alpakų vilnų kojines, šalikus ir megztinius.
„Nemeluosiu mezgimui laiko daug neturiu, tik tada, kai vakarai tamsūs ir ilgi, nes kol šviesu, visada darbuojuosi lauke. Megzti padeda anyta, jai šis užsiėmimas patinka. Ne kartą esu skaičiavusi ir minėjusi, kad verslo iš mezginių nepadarysi, nes viską susumavus – tai labiau nuostolis nei uždarbis. Tiesiog aš vadovaujuosi tokia logika – turi būti visas pilnas ciklas, nuo alpakų auginimo iki jų duodamo vilnos pavertimo mezginiais ir jų nešiojimo“, – įsitikinusi Jurgita.
Sūnums – proga užsidirbti
Laiko reikia ne tik alpakų ūkiui, lankytojams, mezginiams ir darbui, bet ir trims pametinukams sūnums.
Beveik vienuolikmetis Arius – tikras Jurgitos pagalbininkas, kuris noriai padeda.
„Jis su manimi net į parodą važiavo, prekiavo dirbiniais, puikiai pasakojo apie alpakas ir pan. Tai jam neįkainojama gyvenimiška pamoka būti drąsiam, komunikabiliam, atskleisti save ir suvokti esminius verslo pradmenis“, – džiaugiasi mama.
Aštuonerių Timis nėra ūkio darbų mėgėjas, o šešerių Vijus stengiasi įveikti jam skirtas užduotis.
„Džiaugiuosi savo pagalbininkais, nes noriu užauginti tikrais vyrais, kurie nebijotų darbo, gerbtų mamą, moteris ir nestokotų dėmesio žmogui, kuriam to reikia“, – pabrėžia moteris.
Ji prisipažįsta kad nors visada stengiasi maksimaliai viską gerai padaryti, tam tikrose vietose tenka užmerkti akis ir susitaikyti, kad vieni darbai gali palaukti ar dulkės namuose niekur nepabėgs.
„Taip, aš neturiu laiko su vaikais vakarais pasakas paskaityti, bet aš juos mokau gyvenimiškų pamokų, aš juos įtraukiu į savo veiklą su alpakomis, o tam tikri darbai yra apmokestinami ir vaikai turi galimybę užsidirbti suprasdami pinigų vertę. Jie būna kartu su manimi, mato pavyzdį, kad norint kažką turėti reikia dirbti, suprasti pinigų vertę, ir kad reikia padėti mamai.
Mano darbų tempai greiti, tad ir per trumpą laiką aš galiu padaryti daugiau arba kaip populiaru sakyti – multitaskinu, vienu metu dirbu kelis darbus. Kai turi mažai laiko, nori nenori pasidaro greitai. Būna dienų, kad darai, darai ir nesigauna, tada palieku kitai dienai, tuomet akies mirktelėjimu viskas gaunasi, „darbas pats pasidaro“, – šypsosi ji.
Nors vyras ir padarė pradžią, dabar pagrindinė alpakų šeimininkė – Jurgita. Ji juokiasi, kad kartais tenka priminti svarstantiems, kad jei jau verslas, tai jau kvepia pinigais – tai ne visad tiesa.
„Alpakos pačios nepasišeria, pačios savo tualetų nesusitvarko, pačios gydytojų, kirpėjų neišsikviečia, ir daug ko pačios nedaro, tai darau aš ir tų alpakų priežiūrai, išlaikymui reikia tikrai nemažai ir laiko, ir finansų“, – prisipažįsta ji.
O planų susijusių su alpakomis J. Petrulionės galvoje dar apstu. Tik viena bėda, reikėtų, kad paroje būtų bent 5 valandomis daugiau laiko, kvatoja ji.
„Galvoje minčių begalės, kiek ir ko dar galiu padaryti ir kaip padaryti, tiesiog rankos ne prie visko prieina. Tad viskas žingsnis po žingsnio, palaipsniui judu ir judu į priekį, įgyvendindama savo mintis, planus ir idėjas“, – kalba Jurgita.
