Kaip kalbėtis su savo dukra?
„Ir iš tiesų, kaip bendrauti su dukra, kuri per keletą mėnesių iš krykštaujančios ir žvalios mergaitės virto į niūrų spyglių kamuoliuką? Juolab, kad paauglės savo ruožtu įvardija visiškai kitus iššūkius. „Mano mama nieko nesupranta“, „Aš niekuomet nebūsiu tokia graži kaip mano draugė“, „Esu niekam tikusi“, „Visi manimi nusivylę“, „Neturiu privatumo“, „Užknisa klausimai – kaip tardyme“, „Kaip jam pasakyti, kad jis man patinka?“, „Man labai trūksta laiko kartu su mama, net jei dažniau pykstamės, nei kalbamės“, – apie iššūkius, kuriais „Whatansu“ stovyklų metu dalijasi merginos, pasakoja keturių vaikų mama ir stovyklų įkūrėja Jurga Vidugirienė.
Kiek merginų – tiek istorijų, todėl tikėtis, kad yra viena greita ir veiksminga piliulė visiems atvejams – beprasmiška.
„Paauglystė – it geras trileris. Nežinai, ko tikėtis. Viskas, ką žinai – kad iš judviejų TU esi labiau suaugusi. Kad niekaip negali būti perviliota į jos žaižaruojantį emocinį lauką. Jog gali rinktis neįsižeisti. Išlikti rami. Pasakyti, kad myli. Kad darai viską kaip moki geriausiai. Pasakoti jai savo susimovimų istorijas. Ar jos nebus panaudotos prieš mus pačias? Žinoma, bus. Bet mes savo susimovimų istorijas dukroms pasakojame ne todėl, kad įteiktume joms dar keletą kontraargumentų ateities ginčams laimėti“, – sako pašnekovė.
„Pasakojame jas tam, kad mūsų dukroms nereikėtų gyventi šalia tobulų mamų su tobula praeitimi ir tobulais sprendimais, turėjusių tobulus santykius su tėvais, tobulai besimokiusių, padariusių tobulus pasirinkimus, ištekėjusių už tobulų vyrų ir dirbančių tobulą darbą. Kad joms nereikėtų kiekvieną dieną lygintis su Jūsų tobulumu, suvokiant, kad niekada nebūsi tokia tobula. Nes kai negali būti geriausia, gali atsirasti noras būti blogiausia“, – mintimis dalinasi Jurga ir priduria, kad jos žinias iliustruoja daugiau nei dešimt metų patirties stovyklose kiekvieną dieną betarpiškai bendraujant tiek su merginomis, tiek ir su jų mamomis. Dažnai ir vienos ir kitos verkia. Viena dėl kitos, o juk taip reikia tiesiog pasikalbėti...
Nėra tobulo „geros mamos“ recepto
Kokius scenarijus bebūtume susikūrę savo galvose, geriausia, ką galime padaryti – duoti savo paauglėms laiko ir erdvės susirasti atsakymus bei priimti sprendimus. Tad pagalbos neretai reikia ieškoti ne dukroms, o pačioms mamoms – kaip nustoti kontroliuoti, primetinėti savo nuomonę, kaip atsikratyti kaltės jausmo dėl to, kad savo paauglei skiria per mažai laiko, per mažai drabužių, per mažai kelionių, per mažai savęs.
„Mamas raminu – ką jūs bedarytumėt, jūsų niekuomet neužteks. Tad reikia rasti savyje jėgų susitaikyti su mintimi, jog negalime rūpintis savo atžalomis 24 valandas per parą. Jog daugiau naudos jums abiems bus tada, kai išmoksite pasirūpinti savimi – savo laisvalaikiu, savo vidiniu stuburu, savo saviverte, savo draugais, savo tobulėjimu ir savirealizacija. Ir savo pavyzdžiu formuoti dukros sąmonėje laimingos, darnios, savimi pasitikinčios, brandžios asmenybės modelį. Savo dukroms aš pasakoju savo istorijas tam, kad jos suprastų mano veikimo instrukcijas, suvoktų mano meilės kalbą, surastų atsakymus, kodėl man taip svarbu, kad jos darytų matematikos namų darbus, susitvarkytų kambarį, atsakingiau rinktųsi drauges, sergėtų save ir savo sveikatą.
Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose aš pasakoju savo asmenines istorijas, tikėdamasi, kad kažkam tądien jos taps įkvėpimu, patvirtins, jog normalu suklysti, normalu pavargti, normalu supykti, normalu verkti ir normalu kvatoti. Kad kiekviena mama žinotų, jog net ir užslinkus juodžiausiam debesiui, dar yra neišbandytų sprendimų“, – atvirauja Jurga. Jos teigimu, mamos daro viską, ką gali geriausio neįmanomomis sąlygomis, dažnai joms be galo sunku neįsivelti į dukros kuriamą emocinį lauką. Nes juk mamos veikia iš meilės, begalinės meilės ir troškimo pasirūpinti.
Kaip išgyventi paauglystę?
Tūkstančius metų tėvai išgyvendavo savo vaikų paauglystę neturėdami nei vienos tėvų-vaikų santykių knygos. Dabar knygų – šimtai. Informacijos ir žinių šaltinių – devynios galybės. Viskas būtų nuostabu, jei teorija visuomet veiktų praktikoje, jei kiekviena mama iš vaikystės jau nebūtų atsinešusi tam tikro bendravimo modelio, ypatingos schemos. Galų gale – jei kiekvienoje šeimoje abu tėvai be ginčų sutartų dėl auklėjimo ir bendravimo būdų, nubrėžtų ribas. Jei šias nubrėžtas ribas be išimčių gerbtų seneliai. Jei dukros veiktų pagal istrukcijas, o veiksmų, atoveiksmių, poelgių ir emocijų valdymo scenarijai veiktų kaip šveicariškas laikrodukas.
Tačiau kiekvienas vaikas yra unikalus, jis veikia unikaliose kasdienėse situacijose, kurių neįmanoma sumodeliuoti, kaip ir savo jausmų, nuotaikų, emocijų. Todėl prieigos prie kiekvienos paauglės širdies tenka ieškoti skirtingais būdais. O kai jau apsidžiaugiame radę raktą, mergina pasikeičia širdies spyną ir turime viską pradėti iš naujo.
„Skaudu, labai“, – sako Jurga, tačiau ragina prisiminti save paauglystėje. Ką dabar atiduotumėt už gebėjimą laikų pasakyti „ne“, suvokimą, kad užgaulūs komentarai meluoja, žinojimą, kad iš ančiuko pavirsit į gulbę, kad galėsit pati priimti sprendimus, daryti tai, ką mėgstat, kad būsit mylima – nepaisant nieko?! Jei tuomet būtumėt žinoję, kiek kainuoja jūsų vertybės, jūsų savigarba, jūsų vertybinis stuburas – kiek kvailų ir destruktyvių poelgių būtumėt išvengę? Todėl svarbu prisiminti – mūsų dukros dar šito nežino, – šypteli moteris. –Bet sužinos“.
Jos vardas UMMA
Kartais fiziškai sunki stovykla gali išspręsti daugybę įsisenėjusių problemų – priminti, kaip gera namuose, kaip patogiai mergaitės gyvena ir miega, kiek daug laisvės ir meilės turi.
„Dažnai stovyklų metu su mamomis juokaujame, kad jų dukros klausosi vadovių jau vien todėl, kad mes nesame jų mamos. Taip mes galime perduoti paauglėms mamų žinutes ir nesulaukti pasipriešinimo, atmetimo reakcijos. O kad stovyklų patirtys ir gauta išmintis neišblėstų, sukūrėme tęstinę metų trukmės programą UMMA – Upės merginų ir mamų akademiją – saugų ir palaikantį bendrystės burbulą merginoms ir jų mamoms“, – sako Jurga.
Iš vyro Mindaugo sulaukianti klausimų, kodėl, kai imuosi dar vieno didžiulio projekto, graudinasi: „Augau be galo mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Aplink mane buvo daugybė į pagalbą atskubėti pasiruošusių žmonių. Bet tai suprantu tik dabar. Paauglystėje buvau šventai įtikėjusi, kad suaugusius reikia saugoti nuo savo istorijų ir susimovimų, jog turiu tausoti jų emocijas, vengti reakcijų, įtikti, patikti ir būti gera. Labai labai gera. Kad šeimoje ir giminėje vyrautų taika ir ramybė. Būčiau norėjusi, jog kas nors iš šono mane būtų paprotinęs, jog mamai galima sakyti viską. Viską, viską. Ypač tada, kai ir sau pačiai pasisakyti būna baisu. Būčiau norėjusi, kad mano draugų būryje būtų buvę kiečiau ne „tūsinti“, o siekti tikslų, dalintis ne cigaretėmis, o stiprinančiais patarimais, ne be perstojo „žvengti“, o nuoširdžiai pasikalbėti, ne traukti paskui save į dumblą, o stumti į priekį ir nuoširdžiai džiaugtis – gal būt bent jai pasiseks? Būčiau norėjusi turėti vertybiškai stiprų užnugarį – herojų, patarėją, vyresniąją seserį – bent tam laikui, kol evoliucijos sustyguotos smegenys man nustotų šnabždėti, jog „tėvai nieko nesupranta. Būčiau norėjusi turėti orumo, savigarbos, savivertės pavyzdžių. Ir saugią apinką. Būti savimi. Būčiau norėjusi lygiuotis į įkvepiančius žmones. Būčiau norėjusi žinoti, kad tokių žmonių yra ir jie – ranka pasiekiami. Dabar aš suaugusi moteris ir žinau, jog tariamoji nuosaka negali pakeisti mano pasaulio. Ir niekieno kito. Todėl šiandien aš NORIU: kad jaunos merginos sutaupytų bent penkioliką metų nepamatuotoms kvailystėms; kad mamas ir dukras sietų toks tvirtas ir gilus ryšys, jog jos galėtų dalintis viena su kita net ir pačiais skaudžiausiais išgyvenimais; kad paauglės turėtų saugią erdvę ir saugią aplinką, kurioje galėtų pralaukti, kol baigstis beatodairiško rizikavimo laikotarpis; kad mūsų dukros augtų orios, savimi pasitikinčios ir žinančios savo vertę“, – sako J. Vidugirienė ir ragina visas mamas nepamiršti, kad jos yra pačios geriausios tokios kokios yra, kad jų dukros, pasakydamos grubų žodį nenorėjo įžeisti, tiesiog tuo metu jai kitaip neišėjo. Ir būtina prisiminti, kad viskas, visiškai viskas praeina.
