Į Bulgariją atvedė meilė
Justina su vyru Ivanu, ketverių metų dukra Teodora ir pusės metų amžiaus Simeonu gyvena Blagojevgrade, kuris įsikūręs pietvakarių Bulgarijoje ir yra 100 km nutolęs nuo sostinės Sofijos.
Užsienyje gyvenanti lietuvė yra baigusi žurnalistiką ir dirbo įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, kol į Bulgariją ją atvedė meilė. Studentiškais laikais gyvenimo meilę Jungtinėje Karalystėje sutikusi moteris ilgą laiką palaikė santykius per atstumą, kol suprato, jog reikia pasirinkti vieną šalį bendriems namams ir ja dabar tapo Bulgarija.
„Prieš persikraustydama čia lankiausi ne kartą. Dabar jau sunku prisiminti patį pirmą įspūdį. Kol tik svečiuodavausi – jaučiausiai puikiai. Geras oras, daug saulės, šilti žmonės, sultingi vaisiai, nuostabi gamta. Gyvenant, suprantama, šalis atveria daugiau savo pusių. Bulgarija – kontrastų kraštas. Čia gali rasti ramybę, gali ir bėdą prisišaukti, jei mėginsi savas taisykles diktuoti. Aš renkuosi stebėti. Ir nukreipti žvilgsnį į tai, kas žavi“, – pozityviai nusiteikusi pasakoja moteris.
Ji ir toliau gyvendama svetur dirbo Lietuvos žiniasklaidoje, nors, siekiant patobulinti bulgarų kalbos įgūdžius, išband net darbą vietinėje picerijoje.
Daugiau tradicijų
Dviejų mažylių mama džiaugiasi, kad Bulgarijoje vaikai gali daugiau būti lauke, nes klimatas čia draugiškesnis.
„Skiriasi tai, kad pirmaisiais vaikučio gyvenimo metais, bulgarai turi išlaikę nemažai senovinių tradicijų ir ritualų. Trečią vaiko gyvenimo dieną, dažniausiai į gimdymo namus, gimdyvės mama ar anyta atneša pitką – šventinį kepinį už vaikučio sveikatą, taip pat sūrio ir medaus. Pyragas dalinamas personalui ir kitoms mamoms. Taip pat jis kepamas ir saldėsiais vaišinamasi ir 9 arba 40 dieną po vaikučio gimimo, tuomet į namus mažylio aplankyti vienu metu susirenka artimos moterys – giminaitės ir draugės. Dažnai gan anksti surengiamos ir krikštynos, o metukų su trupučiu ir speciali šventė vaikučiui pradėjus vaikščioti“, – dalijasi informacija ji.
Vaiko priežiūros atostogos šioje šalyje tęsiasi panašiai kiek ir Lietuvoje tik šiek tiek mažiau laiko poilsio be darbo paliekama būsimai mamai, o namuose jos dažniausiai vaikus augina dvejus metus.
„Vaiko priežiūros atostogų gali eiti ir tėtis arba, antrasiais metais, seneliai. Pirmaisiais metais išmoka siekia 90 proc. buvusio atlygio, antraisiais – jau tik valstybės nustatytą sumą. Šiuo metu apie 360 eurų per mėnesį. Vaiko pinigai skiriamai atsižvelgiant į tėvų pajamas. Vienam vaikui skiriami apie 25 eurus per mėnesį, jei vaikų šeimoje daugiau, ši suma nežymiai didesnė“, – teigia Justina.
Sistema – panaši, kaip Lietuvoje
J. Mikeliūnaitė pastebi, kad bulgarai jos aplinkoje yra šilti, mylintys, rūpestingi ir vis sąmoningesni žmonės. Aišku, yra visokių, kaip ir kiekvienoje šalyje. Lygiai taip pat ir tėvystės tipai skirtingi – vieni prieraišiau augina atžalas, kiti atsipalaidavę ar labiau kontroliuojantys.
„Tai, kad tėvai bando riboti saldumynus ir filmukus, o močiutės leidžia viską, išskyrus aktyvų judėjimą, kad tik nenukristų, neužsigautų – klasika visose šalyse“, – šypsosi mama.
Lopšelį mažieji bulgarai pradeda lankyti nuo dvejų ar šiek tiek anksčiau, jei tėvai nori. Į darželį eina nuo trejų, o į mokyklą – nuo septynerių.
„Darželiu esu patenkinta. Svarbiau už sistemą, man vis tik atrodo žmogiškasis faktorius. Dukros auklėtojos išties turi ir dirba iš pašaukimo. Bendrai sistemoje – pokyčiai lėti, nemažai stagnacijos, kaip privalomas pietų miegas darželiuose. Tobulėti tikrai yra kur, o mokyklų vertinti dar nesijaučiu turinti patirties ir pakankamai žinių“, – pasakoja Justina.
Gilinasi į emigrantų emocijas
Prieš pusmetį sūnaus susilaukusi lietuvė šypsosi, kad antro vaiko auginimu mėgaujasi labiau, leidžia daugiau laiko skirti motinystei, bet tuo pačiu neapleidžia ir nėštumo metu gimusios idėjos – projekto „Tarp 2 šalių“, kurį galima rasti intagrame hwww.instagram.com/tarp2saliu/ ar www.tarp2saliu.lt.
„Idėja gimė iš mano pačios poreikio erdvės gilesniems, atviresniems ir nuoširdiems pokalbiams apie emocijas emigracijoje. Aš pati pasigedau to viešoje erdvėje. Dažnai pasakojamos sėkmės ar nesėkmės istorijos, dalijamasi, kaip švenčiamos tradicinės šventės, bet per dešimtmetį Bulgarijoje pajutau, kad draugai Lietuvoje nelabai supranta mano, galima sakyti, bulgariškos gyvenimo pusės, iššūkių ir kasdienybės, o draugai Bulgarijoje nepažįsta mano lietuviškos pusės. Geriausiai tai gali suprasti žmonės, tokie kaip aš, emigrantai“, – apie pirminę projekto idėją pasakoja Justina.
Ji skyrė laiko norėdama išgryninti idėją, rasti temas, kurios artimiausios ir jai, ir kitiems.
„Supratau, kad galiu, noriu ir verta kalbėti apie emigraciją ir jos emocijas – ilgesį, nerimą, kaltę dėl artimųjų, baimę, ką reikės daryti, kai jie bus vyresni ir reikės pagalbos, net ir abejones grįžti ar ne. O susilaukus vaikų kyla dar daugiau papildomų iššūkių dėl dvikalbystės ir tradicijų perdavimo“, – įsitikinusi projekto iniciatorė.
Ji prisimena, kaip gimus pirmagimei užplūdo ne tik euforija ir meilė, bet ir suvokimas, kad turi jai „atstoti“ visą Lietuvą, nes visame mieste be dukros yra vienintelė lietuvė.
„Taip atsirado instagramo paskyra, kur norėjau parodyti emigraciją be mitų, be dėliojimų į lentynėles – meilės emigrantai, karjeros ar mokslo emigrantai. Kalbėdamasi su panašaus likimo žmonėmsi suprantu, kad istorjų yra labai daug ir jos skirtingos, bet emociniai išgyvenimai panašūs ir galima rasti daug bendro“, – šypsosi Justina.
Džiaugiasi pradėjusi
Netrukus veikli moteris savo įžvalgomis jau dalijosi ir internetiniame tinklapyje, o išaugus lankytojų srautui, sulaukė ir bendraminčių. Gintarė gyvena Juntinėje Karalystėje ir yra marketingo specialistė, studijuoja psichologijos magistro studijose, augina dvejų metų sūnų ir gyvena mišrioje šeimoje. Prie projekto prisijungusi Gabrielė yra edukatorė ir turi daug patirties švietimo sistemoje – jos šeima vienatautė, moteris augina dvi dukras, o dėl vyro darbo jau teko pakeisti keletą šalių. Dabartinė šeimos gyvenama vieta – Danija.
Bendramintės jau įrašė keletą seminarų apie adaptaciją, emocinę pussiausvyrą, surengė praktines dirbtuves apie kūrybinį kalbos lavinimą vaikams, gyvenantiems užsienykje.
Pastebėjus, kad žmonėms neužtenka tik skaityti ar žiūrėti, bet jie nori ir bendrauti – atsirado ir virtuali bendruomenė, kurioje emigrantai buriasi nuotoliniuose knygų ir filmų, palaikymo klubuose, taip pat vyksta susitikimai virtualioje erdvėje su įvairiais specialistais.
„Džiaugiuosi savo kolegėmis, savo mentore ir visomis pašnekovėmis, kurios pasidalijo savo istorijomis. Be šių žmonių nebūčiau nieko nepadariusi. Esu dėkinga, džiaugiuosi, kad pradėjau šią iniciatyvą, kad ji auga, įgauna naujų formų. Pati iš to gavau labai daug – ir draugysčių, ir bendrystės“, – neslepia dėkingumo Justina.
Širdies namai
Kalbėdama apie savo patirtį auginant vaikus svetur mama įsitikinusi, kad ne visada viskas yra dėl kultūros skirtumų. Žinoma, Japonijoje ar Kinijoje bei kitose nuo Europos nutolusiose šalyse auklėjimas labai skiriasi, bet daugybę dalykų sudaro asmeniniai nusistatymai.
„Vienas didžiausių iššūkių su kuriuo susiduria skirtingų kultūrų tėvai, tai vaiko vardo išrinkimas, kad jis tiktų abiems šalimes“, – kvatoja ji. Dukrai Teodorai vardą pora rado lengva, o štai dėl sūnaus Simeono teko pasukti galvą.
Kitas klausimas, kurį Justina siūlo aptarti dar iki nusprendžiant susilaukti vaikų yra dvikalbystė.
„Nutarkite, kokia kalba kalbėsite namuose, kaip bendrausite su vaikais. Dvikalbystės savo šeimoje nelaikyčiau problema, o labiau tai dovana, kurią norisi vaikams suteikti ir perduoti. Žinoma, dovana su iššūkiais“, – kvatoja ji.
Su vyru Ivanu lietuvė buvo nusprendusi, kad kiekvienas tėvas su vaikais kalbės savo gimtąja kalba.
„Taip ir dariau, net ir tuomet, kai jie dar buvo pilvelyje. Dukra, kai yra su manimi, net su broliu kalba lietuviškai, o prie tėčio ir jo giminaičių – bulgariškai. Mano pirmieji dukros žodžiai buvo lietuviški, paskui bulgariški. Emociškai sunkiausias buvo laikas, kai ji dvejų praėjo lankyti lopšelį ir tada tada, visai neprastai kalbėjusi lietuviškai, prabildavo tik bulgariškai. Net man atsakydavo bulgariškai, aš tada išversdavau lietuviškai ir jai lietuviškai atsakydavau. Persilaužimas buvo tada, kai po karantino nuvykome į Lietuvą keliems mėnesiams ir po jų ji labai lengvai skiria kalbą bei laisvai kalba abejomis“, – džiaugiasi Justina.
Lietuva visada buvo ir bus moters širdyje ir ji prisipažįsta, kad turi slaptą norą, kol dar vaikai nepradėjo lankyti mokyklos „pasimatuoti“ Lietuvą gyvenimui su visa šeima.
„O tie namai, tai sąlyginis dalykas, labiau būsena. Lietuvių kalboje jaučiuosi namuose, bendraudama su lietuviais jaučiuosi namuose, net kažkada svarsčiau, kad jei mirsiu, norėčiau, jog mano pelenai būtų parvežti į Lietuvą. Lietuva – mano širdies namai. Bulgarija – buities“, – šypsodamasi baigia pokalbį „Tarp 2 šalių“ autorė J. Mikeliūnaitė.
