Įsimylėjo Iraną
Šiuo metu Ragauskai sukasi kasdienybėje Lietuvoje, savo namuose Trakuose ir darbuose Vilniuje – ji kovo viduryje grįžo iš antrosios kelionės, kurioje praleido žiemos mėnesius. Praėjusiais metais šeima automobilyje atrasdami naujas vietas praleido penkis mėnesius ir „prasuko“ net 37 tūkst. kilometrų.
„Nuvažiavome iki pat Irano. Jei tiksliau, pasiekėme „beveik Dubajų“ ir tolimiausias taškas buvo Qeshm sala. Kadangi iki Irano keliavome ne tiesiausiu keliu, tai pakeliui dar užsukome į Gruziją bei Armėniją, pamatėme Kaukazo kalnus, kurie labai patiko ir tikrai ten dar ruošiames grįžti. O iš visos tos kelionės labiausiai patiko Iranas, su savo svetingumu, didybe, dykumomis, kalnais, nuoširdžiais žmonėmis. Tiesa, nors daugelis žmonių ten tikrai ypatingai draugiški, bet pasitaikė ir ne tokių – sutikome ir piktų pareigūnų, ir bandančių apgauti pardavėjų, bet tai, manau, įprasta“, – dalijasi įspūdžiais Oksana.\
Užpuolė ligos
Dar negrįžus ir pirmos kelionės šeima suprato, kad bus sunku būti vienoje vietoje ir keliauti norėsis toliau.
„Kryptį buvo nesunku išsirinkti. Pernai labai norėjome papulti į Dakaro lenktynes, tačiau dėl koronaviruso ribojimų, nepavyko. Todėl antros kelionė kryptis buvo Dakaras, kaip Senegalo sostinė – tą ir įvykdėme“, – šypteli ji.
Šįkart šeima keliavo keturis mėnesius ir nuvažiavo 30 tūkst. kilometrų. Kelionės metu aplankė Prancūziją, kur oficialiai startavo Paryžiuje, atkartojant senąją Dakaro lenktynių tradiciją. Vėliau maršrutas vinguriavo per Ispaniją, Portugaliją, Gibraltarą, Maroką, Vakarų Saharą, Mauritaniją iki paties Senegalo. Grįžtant šeima pasisvečiavo Monake, paslidinėjo Italijoje, apsipirko Austrijoje ir pasiekė namus.
„Labiausiai įstrigo beveik neįmanomas Saharos dykumos karštis – ją visą kirtome važiuodami pakrante. Nepamiršiu ir alkanų, pusnuogių Senegalo vaikų, kurių yra, atrodo, begalybė ir jie atsiranda lyg iš niekur. Buvo akimirka, kai užstrigome smėlyne, kur nieko aplink nebuvo. Su vyru susižvalgę pradėjome skaičiuoti po kiek laiko sulauksime pagalbos ir išties, netrukus pasirodė vyrai ir berniukas, kurie tempe palmės lapus ir kišo mums po ratais. Dar prisiminsiu ir mediciną, gatvės maistą musių apsuptyje, milijonus uodų ne uodų sezono metu“, – vardija Oksana.
Baisiausia šeimos patirtis, kai netoli Gambijos sienos, kur nebuvo jokios civilizacijos, pas mažąją Urtę tėvai pamatė spuogą, kuris jau buvo nukasytas ir beveik pūliavo.
„Nieko nelaukdami apsigręžėme atgal ir „šovėme“ beveik 600 kilometrų iki vietos, kur radome šiuolaikiškus gydytojus netoli Dakaro esančioje Britų klinikoje. Jie išvalė žaizdą ir paskyrė antibiotikų“, – prisimena mama.
Dar nerimo buvo, kai jau grįžtant namo Pauliui prasidėjo neaiškūs temperatūros šuoliai.
„Porą dienų nesupratome kas vyksta ir jokie mūsų turimi vaistai temperatūros neatstatė. Kreipėmės į medikus ir jam nustatė maliariją... Buvo šoko, bet šiaip ne taip vakarų Saharos karo ligoninėje gavus vaistų būtent nuo tos rūšies maliarijos, visi nurimome“, – atsidūsta O. Ragauskienė.
Šeima visad turi planą B – jei susirgimai būtų rimtesni, jie iškart skristų namo, bet pasak Oksanos, medicina Afrikoje stipriai pažengusi į priekį.
Vaikai auga kelionėse
Šeima tiek į pirmą, tiek į antrą kelionę leidosi su „Volswagen Caravelle“, kurią meiliai vadina Karamėle. Automobilis iš išorės išpuoštas lipdukais, o viduje telpa daugybė daiktų nuo technikos, aprangos iki indų, maisto produktų.
„Mūsų Karamėlė lekia kaip bitutė! Negenda! Lėtai ir užtikrintai. Sakome, jei taip ir toliau – nuvažiuotume iki Kinijos su ja, tik, man regis, mes ją jau išaugome ir greitu metu pardavinėsim“, – prisipažįsta mama.
Ji prisipažįsta, kad kelionės su vaikais, o ypač tokiais mažais, reikalauja nemažai pastangų.
„Praėjusią kelionę juokavome, kad mes tik patarnavome vaikams ir beveik neatsipalaidavome. Šioje jau matėsi pažanga – visi daug kalbėjomės, ne tik klausėmės audioknygų“, – juokiasi ji.
Oksana džiaugiasi, kad dukros lengviau pakelia tiek karštį ar šaltį, bet ir iššūkius. Vyresnėlei keliaujant labai trūko močiutės ir draugų.
„Visa kita buvo labiau smagu ir linksma! Juk visas veiksmas sukosi aplink jas ir jų poreikių patenkinimą. Ryte – pusryčiai ir žaidimai, pietų miego metu pavažiuojame tolėliau, tada stojame ir vėl žaidimai ar įdomios veiklos, o čia jau reikia ir nakvynės ieškoti, joje kurtis ir ten žaidimai. Turiu nuojautą, kad ne vaikams tokiose kelionėse sunku, bet mums, tėvams“, – kvatoja O. Ragauskienė.
Ji pritaria posakiui, kad vaikai kelionėse auga greičiau – Urtė neužsičiaupdama pradėjo tarškėti savo kalba, o Lėja kelionėje beveik išmoko skaityti, skaičiuoti ir rašyti.
Namai ten kur širdis
Apie kelionėje patirtus įspūdžius, kasdieninius nuotykius šeima dalijasi savo „Youtube“ kanale „Šeima ant ratų“ bei socialiniuose tinkluose. Tiek pirmos, tiek antros ekspedicijos metu pasiruošti padėjo ir įvairūs rėmėjai. Video įrašus galite rasti čia: www.youtube.com/@oxiuke.
„Žmonėms labai patinka egzotika ir juokingi vaizdai iš mūsų kelionių. O taip pat vietos, į kurias žmonės net be vaikų niekada nesusiruoštų“, – pastebi keliautoja.
Šeima sulaukia ir daug užklausų, kaip ruoštis ir ką pamatyti keliaujant ten, kur buvo Ragauskai arba patarimų, kaip keliauti savo automobiliu.
„Žinau mažiausiai tris poras, kurie po mūsų vaizdo įrašų nusipirko „Volswagen“ automobilį ir jį įsirenginėja arba jau net išvažavo keliauti“, – patikino ji.
Aišku, daugeliui kyla klausimas, kiek kainuoja tokios kelionės. Oksana atvira – pirmos kelionės metu paros išlaidoms jie buvo skyrę 100 eurų kurui, maistui, nakvynei ir pramogoms. Šįkart teko sumą padvigubinti, nes brangesnė kelionės kryptis.
„Pavyzdžiui, Senegale nakvynė kainuoja nuo 120 eurų jei nori kažkiek komforto turėti, bet ar pigiai, ar brangiai, vis tiek miegi su tarakonais. O šiaip niekada netaupau maistui – jokio gatvės maisto ar iš keistų pardavėjų, nebent tai, ką gali nuplauti“, – įsitikinusi ji.
O. Ragauskienė, kaip interneto ir grafikos dizainerė dirbo ir kelionės metu, o vyras Paulius tarp kelionių užsiima senų automobilių ralį – festivalį „Ratrace“. Lietuvoje išpopuliarėjusias lengtynes pora žada perkelti ir į užsienį – jau buvo suplanuotas renginys Armėnijoje, bet ten prasidėjo kariniai veiksmai su Azerbaidžanu, tad dabar svajoja jas perkelti į Afriką.
„Šeima ant ratų“ jau nusimatė kelias kryptis, kuriomis norėtų leistis prasidėjus žiemai – į Pietų Ameriką, vidurio Aziją ir į Šiaurę pas Kalėdų senelį.
Tai kokie svarbiausia dalykai ruošiantis tokiai kelionei?
„Santykis su savimi. Su antrąja puse. Jei nesijauti gerai ir ramiai buityje, kasdienybėje – nesitikėk kelionėje jaustis geriau. Bus tik blogiau, nes kelionės ne tik labai gerai pakrauna ir praturtina vaizduotę, bet ir stipriai vargina. Ką jau kalbėti, kai esi su vaikais.Dar reikėtų jausti, kad namai ten, kur širdis ir šeima. Visa kita detalės“, – šypsosi Oksana.
