Druskininkietę į uostamiestį atviliojo studijų galimybės LCC tarptautiniame universitete. Vėliau ji čia sukūrė šeimą ir liko gyventi. Nors pasaulis jai visada buvo atviras – bet kada galėtų išvykti dirbti svetur, jos nuomone, gyvenimo kokybę lemia ne tik materialinė gerovė.
Dvejojo, ar išgyvens žiemą
Gimus pirmajam sūnui Dovilė sugalvojo surengti vaikų vasaros stovyklą. Beieškant idėjų internete žvilgsnis užkliuvo už miško darželių. Jau po kelių dienų atspausdino plakatus ir išnešiojo po visą miestą. Juose buvo nurodytas tik jos telefono numeris ir pažadas, kad toks darželis bus.
Paskelbta idėja greitai pradėjo materializuotis – pamačiusi skelbimą su Dovile susisiekė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė ir paragino darželį atidaryti Smiltynėje. Čia Dovilė išsinuomojo 30-ies kvadratų patalpas susidėti daiktams, kieme ištempė tentą. Tuo metu daugiau neturėjo nieko. Pirmaisiais, 2014 metais darželį lankė septyni vaikai, su kuriais Dovilė kasdien keldavosi keltu, lydėdavo išplaukiančius laivus.
Darželį ji kūrė remdamasi ne tik intuicija, bet ir škotų bei norvegų gerosiomis praktikomis.
„Taip ir gyvenome iki pavasario, nežinodami, kas bus toliau – prisimena Dovilė. – Būdavo dienų, kai neateidavo nė vienas vaikas. Tėveliai žiūrėjo, kas čia bus, ar išgyvensime žiemą“.
Žiemą jie išgyveno, o rudenį darželį lankė jau 36 vaikai. 2018 metais darželis išaugo į Miško pradinę mokyklą, o 2019 metų rudenį persikėlė į Girulius – miškų apsuptyje pagal panaudos sutartį sklypą gavo 99-riems metams. Įrengti naują erdvę padėjo vaikų tėvai – kartu tvarkė sklypą, tempė tentus, lipdė karstynes, statė pavėsines.
„Po šios talkos supratau, kad už pinigus tokio darželio nepadaryčiau. Viskas sukurta mūsų pačių, mūsų bendruomenės rankomis.“, – prisimena Dovilė.
2021 metų rugsėjį atidaryta dar viena mokykla Karklėje, kurioje veikia dvi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės. Tuo tarpu mokykla Giruliuose dar labiau išsiplėtė – įrengtos visos keturios pradinio ugdymo klasės, kuriose mokosi 40 moksleivių, o ikimokyklinėse ir priešmokyklinėse grupėse – daugiau kaip 80 vaikų.
Šiandien neįprasta ugdymo įstaiga skaičiuoja jau devintus metus. „Iš manęs tėveliai jau juokiasi: kai atsirado darželis, jie klausdavo, ar bus pradinė mokykla, aš tvirtai atsakydavau – ne. Dabar tą patį sakau apie pagrindinę mokyklą.“
Daugiausia laiko praleidžia lauke
Darželinukai į vidų eina tik pietų miego, likusį laiką leidžia lauke – pastogėse, specialiai įrengtose pereinamosiose erdvėse. Greitai sušilti ir pavalgyti galima pavėsinėse – čia įrengtos krosnys nuolat palaiko teigiamą temperatūrą. Vaikai čia ateina su šiltais drabužiais, tuomet nusimauna pirštines, nusiima kepures, prasisega striukes. Tuo tarpu pradinukai lauke praleidžia daugiau nei pusę laiko, o kitu metu mokosi vidaus erdvėse.
Diena mokykloje prasideda nuo „ryto rato“ veiklų: dainuojamas himnas, aptariama dienos programa, daroma mankšta arba žaidžiami judrūs žaidimai, pusryčiaujama. O tada prasideda įvairūs užsiėmimai, žygiai į mišką, prie jūros. Taip pat vaikai įtraukiami į kasdieninius ruošos darbus – renka malkas, grėbia lapus, nusivalo stalus, nusineša indus, sodina daržus, nuima derlių, renka ir džiovina sėklas, kepa ant laužo daržo gėrybes.
Vaikai priimami nuo trejų, o jei mokosi vyresnis brolis ar sesuo – nuo dvejų metų. Šeimos nariai, nepaisant skirtingo amžiaus, kurį laiką būna vienoje grupėje – kol visi apsipranta, susipažįsta. Dovilės nuomone, penkiamečiui svarbiau lavinti socialinius emocinius įgūdžius, gebėti užsirišti batų raištelius, spręsti konfliktus ar pagelbėti mažesniam draugui, o ne išmokti rašyti raides. Štai Dovilės jaunėlis būdamas vos ketverių jau mokėsi naudotis kompasu ir atpažinti pasaulio kryptis. Vakare mamai rodė, kur leidžiasi saulė, o kur ji kils.
„Žinoma, labai svarbu, kad vaikas neatsiliktų nuo bendrosios programos, bet juk socialinės kompetencijos yra ne mažiau svarbios. Jei vaikai skirstomi pagal metus, socialinių kompetencijų vystymasis labai sumažėja, – įsitikinusi ji. – Štai man yra 39-eri. Įsivaizduokite, koks liūdnas būtų mano gyvenimas, jei aš bendraučiau tik su bendraamžiais“.
Lauko pedagogika
Iš pradžių rasti pedagogus darbui miške buvo nemenkas iššūkis – Klaipėdoje toks darželis buvo pirmas. Štai mokytojas Mindaugas vaikščiojo Smiltynėje, užsuko pažiūrėti ir liko iki šiol. Šiandien rasti darbuotojų lengviau, mokykla jau žinoma, o ir sąlygos geresnės. Pedagogus darbui lauko sąlygomis ruošia ne tik patys, bet ir siunčia į mokymus kitose šalyse.
„Norėčiau, kad Lietuvos mokytojai daugiau sužinotų apie lauko pedagogiką, – sako Dovilė. – Kad taptų laisvesni, išdrįstų vaikus dažniau leisti į lauką kuo įvairesnėmis lauko sąlygomis. Man atrodo, labai prasminga misija yra ugdyti, šviesti pačius pedagogus“.
Vienas mokytojas dirba su šešiais-septyniais vaikais.
„Ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme atsisakėme plastmasinių žaislų, virtualių lentų, išmaniųjų ekranų. Nemanau, kad jie būtini, mes skaičiuojame kankorėžiais ir akmenukais. Ikimokykliniame ugdyme itin svarbūs yra gyvenimiški dalykai. Žinoma, turime ir visas būtinąsias mokymo priemones“, – pasakoja ji.
Pasak Dovilės, svarbu vaikams duoti laiko apmąstyti per dieną nuveiktus darbus. Tam po pietų miego jie turi pusantros valandos. Pirmoje dienos pusėje gautas žinias jie pritaiko vakaro žaidimuose.
Pradiniame ugdyme taip pat taikomi išmaniųjų įrenginių ribojimai – informacinės technologijos pasitelkiamos tik ugdymo tikslais, o žaidžiama su aplinkoje randamais daiktais, pavyzdžiui, akmenimis, virvėmis, rąstais. Ankstyvojo ugdymo psichologų nuomone, tokie konkrečios paskirties neturintys žaislai skatina vaiką įsitraukti, lavina jo vaizduotę ir kūrybiškumą.
Miško pradinėje mokykloje dirbama pagal bendrojo ugdymo programą, tačiau nepamirštamas ir kritinis mąstymas – kaip teigia Dovilė: „Nekuriame taisyklių dėl taisyklių.“ Į įprastas edukacines veiklas integruojami žaidimai, grupiniai projektai, į programą įtraukta refleksijos pamoka. Be to prisideda ir bendruomenė – pavyzdžiui, kai vaikai susidomėjo programavimu, šioje srityje dirbantis tėtis surengė keletą pamokų.
Mokykloje jie atsisakė skambučio.
„Kokia prasmė laikyti vaikus visas 45-ias minutes, jei jie šiandien išsiblaškę? Gal geriau leisti išsidūkti, išsikalbėti? O gal padaryti žaidimų dieną, kad vėl visi taptų darni komanda?“, – svarstė Dovilė.
Mokytojai vengia bet kokios prievartos, stengiasi, kad vaikai išmoktų mokytis ir baigę keturias klases išeitų dar labiau žingeidūs, nei atėjo.
Šilumos ir jaukumo pakanka
„Mums atrodo, kad jei žvarbu, lyja – sušalsiu, sušlapsiu. Suaugę turi daug baimių. Juk ir sniege nebesivoliojame, ne kiekvienas ir po žolę basas bevaikšto. Vaikai baimių neturi – jiems nėra tabu maudytis lietuje, pliuškentis baloje. Visada yra ką veikti. Visiškai pritariu, kad jei turi gerą aprangą, netinkamo oro nėra“.
Dovilės nuomone, orai grėsmingesni mieste, kur tarp namų siaučia skersvėjai. Miške viskas ramiau, be to, yra pastogės, tentai, laužavietės – šilumos ir jaukumo pakanka.
Dovilė mokykloje atsakinga už ugdymo ir mokymo turinį, nacionalinius ir tarptautinius projektus bei darnos užtikrinimą kolektyve, o su vaikais būna kai reikia ką pavaduoti. Į darbą dažnai važiuoja dviračiu, kelionė miestu ir mišku trunka apie keturiasdešimt minučių – uostamiestyje puikiai sutvarkyti dviračių takai.
Dovilei Klaipėda labiau patinka ne sezono metu – smagiau, kai išvyksta poilsiautojai, tuomet jūra dvelkia ramybe, ritmas kitoks, lėtesnis. Vienu iš miesto privalumų ji įvardija jo kompaktiškumą – viskas greitai pasiekiama, jokių kamščių, gaišaties.
„Klaipėda yra mažas miestas, kur viskas sukasi draugų rate. Vieni kuria spektaklius, kiti turi šokių būrelį, treti – kavinę. Man patinka čia gyventi. Visko užtenka. Būrelių vaikams pilna, ypatingai geros kokybės – juos dažnai rengia profesionalūs menininkai ir sportininkai. Kur dar taip rasi!“.
