– Nuo praėjusio birželio savo instagramo paskyroje atvėrėte naują puslapį – pradėjote kalbėti apie savo savijautą. Kodėl?
– Visada buvau labai aktyvus žmogus. Iki savo ligos turėjau kitą instagramo puslapį su daug sekėjų, kuriame dalinausi madomis, drabužių deriniais. Po truputį viskas pradėjo rodytis taip tuščia ir beprasmiška, kad net ištryniau tą paskyrą.
Po kurio laiko sugrįžau, dalinausi jau įvairesniu turiniu iki kol užklupo depresija. Pusantrų metų nieko nerašiau, nes buvo begalo sunku. Pagerėjus būsenai nusprendžiau atnaujinti savo dalyvavimą instagrame, nes atvirumas išlaisvina. Pavargau slėpti nuo visų, oir mano draugams bei pažįstamiems buvo idomu – kas nutiko tai moteriai, kuri tryško gyvenimo džiaugsmu, energija, motyvaciją gyventi ir veikti? Taip pat pagalvojau, kad mano patirtis gali kažkam padėti.
Taip daugėjo sekėjų, tarp kurių atsirado ir tokių, kurie patys serga depresija ir jiems mano turinys ir dalinimasis savo patirtimi suteikia bendrystės jausmą. O man patinka jaustis reikalingai.
– Dar įprasta, kad pas mus žmonės dažnai slepia bet kokias diagnozes – jūs kalbate atvirai? Nebaisu?
– Aš visą gyvenimą buvau atvira, toks jau mano būdas. Gal net per daug atvira (šypteli). Man patinka dalintis ir gerais, ir blogais dalykais, aš nevynioju visko į gražų popierėlį,
Įkeliu istorijas (angl. stories) ir su ašaromis, ir su apatija ar neplauta galva, nes neturėjau psichologiškai jėgų ją išsiplauti. Nežinau, kodėl turėtų būti baisu? Kas tokio gali nutikti? Pasmerks kažkas? Na, ir tegu. Be to tas dalinimasis įpareigoja mane, prieš šimtus sekančių mane žmonių, kurie taip pat serga depresija, parodyti, kad reikia eiti į priekį ir nepasiduoti.
– Kokia jūsų diagnozė?
– Turėjau penkis psichiatrus nei vienas neįvardino konkrečios diagnozės – bendrai įvardijo, kad tai depresija ir nerimas.
– Kaip sekasi tai įveikti ar susigyventi? Ką darote?
– Oi, kelias buvo labai sunkus. Man nepriimtinas terminas „susigyventi“. Nenoriu pasiduoti, o susigyventi man reikštų pralaimėjimą. Aš turiu vilties ir motyvacijos eiti į priekį, ieškoti būdų, kaip iš viso to išeičiau.
Ką darau? Geriu trijų rūšių psichiatro paskirtus vaistus. Buvau ir gydžiausi net pas 6 energetikus, pas dvejus šamanus, išbandžiau meditacijas, kvėpavimo pratimus, šaltą dušą, egzistencinę psichoterapiją, hipnoterapiją, regresinę terapiją, kognityvinio elgesio terapija, baigiau sąmoningumo (angl.„mindfulness“) kursus, gulėjau Ąžuolyno psichiatrijos ligoninėje, baigiau Mayros Grey du kursus, gyvenimo transformacinė programa pas koučerę, net religinius kursus, o kur dar kasdieninis bėgimas, sveika mityba, apie 30 skirtingų papildų atrinkų pagal mokslinius straipsnius kas galėtų padėti nuo depresijos, masažai, neuro grįžtamojo ryšio terapija, pilates sportas ir endobiogenika.
– Kiek įtakos savijautai turi sveikas gyvenimo būdas, kurį dabar propaguojate?
– Pradėjus sveiką gyvenimo būdą pirmiausia pastebėjau tokius dalykus: šaltas dušas padeda dėl nerimo, taip pat pakrauna dienai. Sveika mityba padėjo susitvarkyti kitas sveikatos problemas, kurių ankščiau nepavyko išgydyti, pavyzdžiui, sumažinti iki normos ribų cholesterolį, padidinti geležies ir feritino kiekius, sutvarkyti estradiolio, progesterono ir testosterono hormonų balansą.
Pačiai depresijai taip pat turi įtakos ką darau, nes 2021 metais buvau ties suicido riba, o dabar yra daug dienų kada vėl jaučiu džiaugsmą ir laimę.
– Tuo pačiu esate ir mama – esate viename įraše prisipažinusi, kad nutolote nuo dukrų. Kas atsitiko?
– Taip, nuo 2021 balandžio iki 2022 balandžio buvau nutolusi. Galima sakyti, kad jos gyveno sau, aš sau. Man visiškai nerūpėjo jų mokslai, kaip joms sekasi – man paprasčiausiai buvo labai sunku ir tas jausmas buvo nuolatinė kančia. Tai jausmas, kad tu negali išbūti savo kūne, apima bejėgystė, apatiją, nenoras gyventi. Aš negalėjau net indų suplauti ar paruošti pietų – viską darė vyras, nes pati vos galėjau pasirūpinti savimi. Mano užduotis visad būdavo, kaip išgyventi dieną ir greičiau sulaukti vakaro kad galėčiau eiti miegoti ir nieko nejausti. Tačiau šis periodas jas labai išmokė – jos tapo labai savarankiškos, išmoko gaminti, pasirūpinti savimi.
Aš nuo jų nieko neslėpiau, jos matė viską.
– Kaip sekasi dabar susigrąžinti ryšį?
– Dabar, pagerėjus mano savijautai, mes daug bendraujame, kalbamės, turime bendrų veiklų, kuriame naujas savaitgalio tradicijas. Jaučiau kaltę, kad negaliu būti tikra mama savo mergaitėms, kad negaliu pagaminti maisto, kad negaliu jomis pasirūpinti, kad neturiu jėgų patarti ar paguosti.
Mergaitės ir pačios kasdien manes klausia, kaip jaučiuosi, per tą laikotarpį išmoko suprasti mano būsenas, ką reiškia kai mama jaučias gerai gerai, gerai neutraliai, pakylėtai, laimingai, blogai, labai blogai ir panašiai.
– O vyras? Kaip ištvėrė jis?
– Vyras mano gyvenime užima labai didelę vietą. Tuo metu jis ruošė maistą, užsakinėjo produktus lankė kasdien mane ligoninėje, rūpinosi mergaitėmis, buvo man tarsi antras psichologas. Jis visad rasdavo ir randa ką atrašyti ką pasakyti, motyvuoja mane eiti į priekį ir nepasiduoti.
Nededu jo nuotraukų viešai, nes mano vyras nemėgsta viešumo – jis sutinka, kad jį paminiu istorijose, bet tik tiek. Jis mano atrama ir graudu, kai skaitai moterų pasakojimus, kurių antros pusės nesupranta depresijos, liepia susiimti arba išsiskiria.
– Tikiu, kad mūsų tekstą skaitys ne viena mama, moteris, kuri irgi įtaria sau depresiją ar net nesupranta kas darosi ... Į ką pirmiausiai atkreipti dėmesį? Kas jau tokios raudonos vėliavėlės, kad reikėtų susirūpinti savo emocine sveikata?
– Kiekvienas atvejis yra unikalus, nes mes visi esame skirtingi. Galiu prisiminti, kaip viskas prasidėjo man, o aš nekreipiau dėmesio arba, dar blogiau, malšindavau viską vyne.
Pirmiausiai ateidavo liūdesys be jokios priežasties. Tiesiog liūdna, bet kodėl – nežinau. Esu nelaiminga, bet ką daryti, kad būčiau laiminga irgi nežinau. Tada pradėjo nebedžiuginti dalykai, kurie visad teikė džiaugsmą – kelionės. Buvau užkietėjusi keliautoja, bet tuo laikotarpiu išvažiavus trumpam pagerėdavo, bet vėl užplūsdavo liūdesys ir nuotaikos neuvimas. Na, viską paaštrino karantinas, kai mus visus uždarė namuose ir jau nebebuvo galimybės išeiti į restoraną vakarienės su draugais, nebeliko gyvo bendravimo. Pašlijo fizinė sveikata, nes kūnas rodė ženklus, kad jam blogai. Prasidėjo panikos priepuoliai. Po jų – sunki depresija.
– Ką daryti? Suprantu, kad receptas unikalus kiekvienam, bet nuo ko pradėti?
– Mano pradžia buvo vaistai. Taikė jų daug skirtingų, kol pagaliau vieni iš dalies tiko. Jie ir ištraukė mane iš duobės. O gavusi impulsą aš sau pasakiau – kas stipresnė aš ar depresija? Supratau, kad taip gyventi prie televizoriaus, telefono ir lovos ir tik egzistuoti aš nebegaliu. Atėjo rugsėjis, prasidėjo vaikų mokykla, aš pradėjau ryte keltis iš lovos ir gaminti vaikams pusryčius, pradėjau medituoti, užsirašiau į kursus, pradėjome su vyru vėl eiti į kino teatrą ar kitur.
Šiuo metu vėl turiu daug veiklų ir planų kaip išeiti iš depresijos. Subūriau 10 moterų grupę ir bandome 12 savaičių programa pagal S. Ilardi knygą „The Depression Cure“ išeiti iš depresijos. Einu sportuoti 4 kartus per savaitę, lendu į šaltą dušą, įsidarbinau barista terapiniais tikslais, kad galėčiau būti tarp žmonių, bendrauti su klientais ir kolektyvu, užsirašiau į bažnyčios bendruomenę, lankau toliau kognityvino elgesio terapiją, geriu vaistus, psichoterapeutas Julius Nevarauskas sudarė man dviejų mėnesių planą, kurio laikaus, taip pat prisijungiau prie „Iron Mama“ moterų bendruomenės, su kuriomis sportuoju, lendu į eketę.
– Gal yra kažkas, kas padeda visiems?
– Vieno recepto nėra, visi mes esame unikalus ir skirtingi, taip pat labai priklauso kokio lygio ta depresija. Vienam jau tikrai reikės vaistų, kad pakiltų iš duobės, kitam gali užtekti aktyvaus sporto bent tris kartus per savaitę po pusvalandį.
Knygos, psichoterapeutai ir depresijos įveikimo centras siūlo bendrus dalykus, kurie tinka visiems: sportas, sveika mityba, relaksacijos, malonumų sau suteikimo, intymus santykiai (tas labai svarbu dėl fizinės ir psichologinės sveikatos), gamta ir buvimas joje, alkoholio atsisakymas, meditacija, Omega 3 vitaminai, kurie labai svarbūs smegenų veiklai ir neuromediatoriam), santykių stiprinimas su artimaisiais, bendravimas – neužsidaryti savyje, eiti burtis į bendruomenes, susitikti su draugais. Taip pat padeda šviesos terapija – pati įsigyjau šviesos terapijos akinius ir man labai padėjo sureguliuoti miegą ir pagerino nuotaiką.
Eglę sekti galite https://www.instagram.com/egle_juozaitiene/
