– Kaip jus pačią pakeitė motinystė?
– Stipriai. Aš manau, kai gimsta vaikas, kartu ir mes gauname progą gimti iš naujo, tik ne visada tai suvokiame tą pirmąją akimirką, o jeigu ir suvokiame, kartais viską priimame taip rimtai, kad paniškai bijome suklysti. Ypač tie, kurie patys nešasi daug trauminių patirčių iš vaikystės. Taip buvo ir man.
Nors planavome nėštumą, pamenu, man buvo tikras šokas, kai dukra gimė. Aš pati esu iš didelės šeimos, vidurinis vaikas, teko daug rūpintis mažesniaisiais, esu ne kartą praleidusi mokyklą, kad mama galėtų išeiti sutvarkyti reikalus, o aš pabūčiau su sese ir broliais. Yra ne kartą tekę išsivesti kur nors juos namuose vykstant konfliktams. Todėl, visada maniau, kad žinau, kas yra mamystė, kad jau daug ką moku, kad manęs jau niekas nebenustebins, kad esu tam pasiruošusi. Bet iš tikro išgyvenau pogimdyminę depresiją. Prireikė daugiau nei metų, kol pavyko išbristi iš to. Tikrai buvo labai sunku. Sunku išbūti savyje, o tuo metu esi visiškai atsakingas už mažą žmogutį. Tapimas mama mane pribloškė.
Į mamystę žiūrėjau ir dar tikrai dažnai žiūriu lyg per padidinimo stiklą. Manau prie to stipriai prisidėjo ir tai, jog į šeimą atkeliavo itin jautrus vaikas. Nors sunku pasakyti, kas pirmas – višta ar kiaušinis. Nėštumas buvo labai sunkus, nuo ketvirto mėnesio jaučiau stiprius paruošiamuosius sąrėmius, kurie neleisdavo miegoti, dėl to patyriau daug nerimo. Bet kas pasakys, kas čia nuo ko? Tenka tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji yra.
Apskritai, pirmuosius tris mėnesius prisimenu ,kaip per miglą. Dukra tiek daug verkdavo, kad visada galvodavau, kokia esu netikusi mama, kad negebu atliepti jos poreikių. Iš nevilties ir į neurogolus kreipėmės.
Vėliau pradėjom pastebėti, kad ji visiškai nepakelia garso, kuris mums atrodydavo visiškai normalus. Stipriausiai tai pasimatė būnant lauke. Mes vargiai galėdavome praeiti pro gatvę, kuria važiuodavo automobiliai. Atrodydavo, kad jai fiziškai skauda nuo garso. Tai tęsėsi iki maždaug 1,5 metukų amžiau. Vėliau, po truputį situacija gerėjo, galėjome bent iki parko ne ant rankų nešini verkiančią nueiti. Nors iki dabar namie elektrinį maišytuvą ar dulkių siurblį galime jungti tik kai ji išeina į kitą patalpą. Nors ką aš čia šneku... Dar šiandien pūčiau savo varvančią nosį stipriau ir dukra užsidengusi ausis prašė nustoti.
Be jautrumo garsui ji yra jautri prisilietimams (pavyzdžiui, visos etiketės turi būti nukarpytos), buvo ir yra socialiai jautri, perima kitų emocijas. Anksčiau galėdavo artimai bendrauti tik su manim ir vyru. Iki šiol su seneliais bendrauja per jai patogų atstumą, tad pagalba iš artimos aplinkos buvo beveik neįmanoma. Buvo tikrai sunku paaiškinti jiems, kodėl dukra verkia, kai šie bando ją kalbinti ar tuo labiau neatsiklausę liesti, nes kažkaip vyresnei kartai atrodo normalu liesti vaikus neklausus.
Prireikė nemažai laiko, kol ji ėmė nepanikuoti nuo svetimų žmonių, ypač vaikų. Ji nuo mažų dienų laikėsi atstumo nuo jų, ypač mažiukų, nes šie neturi dar išvystyto gebėjimo gerbti kito fizinių ribų. Tai apie darželį pradėjome galvoti tik suėjus 4 metams, nes iki tol atrodė neįmanoma misija adaptuotis ne tik atsiskiriant nuo mamos, bet ir visai sensorikai.
– Kada susidomėjote emociniu intelektu – kodėl ir kaip vyko ta pažintis?
– Turbūt jau galit numanyti, jog mano postūmis į emocinį pasaulį buvo gimusi dukra. Nors iki tol dešimtmetį domėjausi psichologija, lankiau individualią terapiją, traukė sąmoningumo terapija (mindfulness), buvau išvykusi ir į 10 dienų tylos (vipassana) stovyklą, mano silpnoji pusė buvo emocijų atpažinimas.
Buvo ir vis dar nėra lengva atpažinti, kokie poreikiai manyje yra nepatenkinti, kokią žinutę man emocijos nori perduoti. Kai gimė itin jautri dukra aš savaime nėriau į straipsnius, knygas ir seminarus apie emocinį intelektą. Ėmiau ieškoti būdų, kaip atpažinti, kas vyksta mano ir dukros viduje, ieškoti būdų, kaip padėti jai iškomunikuoti ir mums ją tinkamiausiai atliepti. Ko tik mes nesam išbandę! Juokas per ašaras, bet man atrodo pirmasis vaikas nenorom dažnai tampa tėvų eksperimentu.
– Ar galima sakyti, kad dabar ši tema „ant bangos“ – mūsų tėvai nekalbėjo apie jausmus, o mes, dabartiniai tėvai, tik mokomės kas tai yra. Kiek ši tema dabar aktuali ir įdomi visuomenei?
– Aš manau, kad aktuali mūsų kartai. Vyresnei kartai dabar vis sunkiau yra mus suprasti ir atkurti su suaugusiais vaikais ryšį. Jau vien dėl to, kad daugeliui tai primena apie neatlieptus jų vaikų poreikius, kas paskatina automatines reakcijas – kovoti/pulti, bėgti/nukreipti dėmesį, sustingti/pasimesti. Tą matau ant savo mamos ir draugų tėvų.
Dabar kaip niekad suprantu, kaip sunku priimti faktą, jog nesuteikei vaikui to, ko jam tuo metu reikėjo, kad tai formavo jo pasaulį. Kas kad logiškai supranti, jog tuo metu tiesiog neturėjai tų įrankių. Mamiška ar tėtiška kaltė yra retai racionali.
Bet aš džiaugiuosi, kad bent jau šiuo metu nebėra tiek gėda pasakyti, kad lankai terapiją ar medituoji. Pamenu, kai pradėjau tuo domėtis prieš 15 metų, pasakiau tik artimiausiai draugei ir dabartiniam vyrui, o mama apie tai sužinojo paskutinė. Apie jos reakciją daug nepasakosiu, bet tikrai nebuvau suprasta.
– Pradėjote veiklą „EQhub“ – kas tai yra ir kaip kilo mintis?
– Teko daug bendrauti įvairiose grupėse su mamomis ir tėčiais apie jautrių vaikų auginimą. Ten supratau, kad nėra jokios mokyklos, kad visi mokosi iš savo individualių klaidų. Tuo metu neradau nei vieno seminaro LT kalba, kaip auginti itin jautrų vaiką, o užsienio seminaruose buvo daug kalbama apie emocinio intelekto svarbą, emocinių poreikių atliepimą. Be to, buvome jau daug įrankių išbandę, davę išbandyti draugams, kas paskatino sukurti „EQhub“ projektą, kur dalinuosi žiniomis apie emocinį intelektą, trumpinamą EQ, savo motinystės iššūkiais socialinėje erdvėje bei priemonėmis, kurios mums padeda kasdienybėje.
Tai jeigu matuojant mano EQ žinias ir gebėjimus iki dukros atėjimo, manau pažanga labai didelė, bet dar tikrai yra ką veikti. Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu atidai (arba dėmesingumu) bei atjautai sau, esu sukūrusi dėmesingumo dienoraštį. Manau šie du komponentai – tai raktas į vidinę harmoniją.
– Kaip sukūrėte visas dabar siūlomas priemones?
– Labai organiškai. Pirmoji – „Emocijų pažinimo ir nusiraminimo kampelis“ buvo man tarsi emocijų žemėlapis pokalbiui su dukra. Ji kur kas stipriau išgyvena emocijas, su jomis susilieja, todėl nuo mažų dienų ramiu laiku ėmėme kalbėtis apie jas, bandyti atpažinti. Jai buvo lengviau suvokti, kas darosi, mums su vyru irgi.
Vėliau kampelis pagelbėjo ir išgyvenant stiprias emocijas tiek man, tiek dukrai. Jo pagalba atradome mums kiekvienam labiausiai tinkamus būdus įveikti emocines iškrovas. Tada užmatė draugė, tada dar kita, paprašė atspausdinti panašų. Taip gimė pati priemonė. Džiaugiuosi, kad ja gali prasmingai naudotis jau apie 20 mokyklų klasių Lietuvoje.
Antroji priemonė gimė iš bandymo giliau pažinti save ir įsikvėpti pasitikėjimo savimi. Kalbu apie terapinį stalo kortų žaidimą „Pasitikiu savimi“. Be to, ieškojau būdo turiningai praleisti laiką šeimoje ir su bičiuliais. Kai tapom tėvais, automatiškai ėmė keisti ir draugų ratas. Vis daugiau atsirado tame rate žmonių su vaikais. Norėjosi kažkaip praturtinti pokalbius, atsirado poreikis užmegzti gilesnį ryšį su vyresniai-paaugliais. Stalo žaidimai daugeliui patinka, įskaitant vaikams. Žinojau, kad „Alias“ beveik visi mėgsta, taigi, panaudojau gana panašias taisykles, bet kartu įterpiau atvirus klausimus. Taip žaidžiant su draugais ar vaikais ne tik smagu, bet ir tenka pasigilinti į save, pažinti vienas kitą. Žaidimas padeda kurti stipresnį tarpusavio ryšį, įsikvėpti pasitikėjimo savimi.
Trečioji priemonė yra „Dėmesingumo ir savirefleksijos dienoraštis“. Kaip minėjau, senokai domiuosi atida ir žinau, kokią nauda ji turi kiekvienam. Iki sukuriant šią priemonę, dienoraštį pildžiau susikūrusi sau norimą šabloną, nes lietuviško atitikmens neradau. Juo galiausiai pasidalinau socialinėje erdvėje nemokamai ir žmonėms labai patiko. Tik nutiko taip, jog daugelis ėmė prašyti spausdintos versijos, bet pritaikytos ir vaikams. Taip ir gimė unikalus dienoraštis, tinkantis tiek paaugliams, tiek suaugusiems, norintiems pradėti reflektuoti ir ugdyti savo emocinį intelektą.
Netrukus pasirodys ir ketvirta priemonė. Jums pirmiems išsiduodu! Tai bus „55 dėkingumo dienos“ – dėkingumo dienoraštis. Dėmesingumo dienoraštyje, kuriuo ir pati mėgaujuosi, esu išskyrusi dėkingumui eilutę, ir žmonės man rašo (ypač savo vaikų vardu), kad šiems kartais sunku rasti dalykų, už kuriuos būtų dėkingi kasdien. Supranta dėkingumo praktikavimo naudą, bet turi vos vieną kitą priežastį, kurią nuolat rotuoja. Tai ir kilo mintis duoti žmonėms net 55 skirtingas priežastis būti dėkingiems. Taigi, dėkingumo dienoraštyje bus sufleris!
Tiesa, labai smagu, kad mano kuriamos priemonės patiko ir specialistams. Labai nemažai psichologų, edukologų ir mokytojų ėmė jas naudoti savo darbe su vaikais. Taip galiu pasiekti dar daugiau šeimų, tų, kurie galbūt negali sau leisti įsigyti priemonių asmeniškai. Visas šias priemones galima rasti elektroninėje parduotuvėje https://www.eqhub.lt.
– Kuo žmonės labiausiai domisi?
– Pirmaisiais vaiko ar vaikų gyvenimo metais mes paskęstame mamystėje ir tėvystėje, pametame save. Jau ir šiaip nedaugelis iki vaikų žinome, kas esame ar kaip norime pasaulyje gyventi.
Gavę visišką atsakomybę už kitą žmogų dar labiau nutolstame nuo savęs. Nebelieka laiko nei kada norime pavalgyti ar išgerti kavos, tai koks čia dar gilinimasis į save! Bet ta pati atsakomybė vėliau paskatina atsigręžti, paskatina augti. Imame ieškoti, kas pagelbėtų kasdienybėje, pagelbėtų joje nepaskęsti. To žmonės ir ieško.
– Kokį pokytį galite pasiūlyti ir ko siekiate?
– Banalu turbūt, bet noriu padėti žmonėms augti. Noriu savo turiniu ir priemonėm prisidėti prie jų lengvesnės, bet kartu auginančios kasdienybės.
– Kokio amžiaus vaikai ar ir suaugę gali dar pakeisti savo emocinį intelektą?
– Nėra tam amžiaus cenzo. Nors pagrindinis žmogaus, pavadinkim, charakteris vystosi iki 3 metų, neuromokslas jau įrodė, kad naujos neuronų jungtys gali formuotis bet kokiame amžiuje, todėl pokyčiams niekada nėra vėlu. Nuo amžiaus ir įsitikinimų gali nebent priklausyti, kiek pastangų mums reikės įdėti.
– Įvardinkite praktiškai – kur pastebite, kad tėvystėje mums pritrūksta emocinio intelekto ir kaip galėtume elgtis?
– Manau, vienas iš didžiausių sunkumų, kur susiduriame, yra savireguliacija. Retas kuris mūsų kartoje turime puikius savireguliacijos įgūdžius. Tai ateina iš bazinio emocinio poreikio kaip laisvė reikšti emocijas ir poreikius neatliepimo.
Vaikams yra svarbu suprasti, kad emocijas jausti yra normalu ir kad jos tarnauja tam, kad būtų atlieptas kažkoks mūsų poreikis. Tačiau, tam reikia, kad tėvai domėtųsi mūsų vidiniu pasaulius, mūsų jausmais, padėtų mums atpažinti emocijas, jas įvardintų bei atlieptų. Jeigu tėvai mus baudžia už emocijas rėkdami, ignoruodami, mes dažnai jas „užkasame“ giliai, kol jos anksčiau ar vėliau pasireiškia neadekvačiais sprogimai ir kitais netinkamais, žalojančiais būdais.
Gimus pačių vaikams, deja, mūsų savireguliacijos įgūdžiai išbandomi pirmieji. Paklaustumėt mamų, ko jos labiausiai gailisi, tai dažniausiai atsakymas, kad neadekvačiai sureagavo, be reikalo apšaukė vaiką, kartais – papurtė. Kai negebame atliepti savo emocinių poreikių ir susireguliuoti, įtemptoje situacijoje itin sunku atliepti ir vaiko poreikius. Tik patys susireguliavę galime padėti susireguliuoti ir vaikams. Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori dėmesio, šilumos ir besąlygiško priėmimo.
