– Neseniai tapote dula – kaip atėjote link šio tikslo? Kodėl pasirinkote šį kelią?
– Gimus pirmajai dukrai ir susidūrus su pirmaisiais motinystės iššūkiais supratau, koks svarbus yra emocinis palaikymas moteriai ruošiantis gimdymui, gimdymo metu ir laikotarpyje po gimdymo.
Mano vyras greitai įsitraukė į vaikelio priežiūrą, mes daug kalbėdavomės, palaikymo iš jo pusės buvo tikrai daug. Tačiau vis tiek norėdavosi moteriškos draugijos, norėjosi atliepimo į jausmus, kuriuos jaučiu iš moterų, kurios per visa tai praėjo.
Man labai pasisekė, nes tuo metu gyvenome kaime, bendruomenėje, kurioje gyveno nemažai moterų, kurios turėjo gimdymo patirtį ir mes daug bendravome. Tuo metu mane aplankydavo mintys, kad kada nors norėčiau tapti dula ir palaikyti kitas moteris tapsmo mama kelionėje.
Gimė antroji dukra, ją jau gimdžiau su dula, po kelių metų susilaukėme trečiosios ir vis daugiau pažįstamų moterų į mane kreipdavosi įvairiais klausimais susijusiais su motinyste, gimdymu. Tai buvo tokie maži dulos „batų“ pasibandymai.
Pajaučiau, kad noriu tame tobulėti, tad kreipiausi į Lietuvos dulų asociaciją dėl mokymų. Gavau atsakymą, kad 2022-ųjų metų pavasarį organizuojami pirmieji Lietuvoje postpartum (pogimdyminio laikotarpio) dulų kursai. Tuo metu nusivyliau, nes norėjau tapti dula, kuri ruošia ir lydi moteris į gimdymus. Bet sulaukusi kito laiško, kuriame buvo išvardintos kurso temos ir lektoriai – iš karto supratau, kad aš ten būsiu. Noriu pasitarnauti moterims ir šeimoms, kurios patiria sunkumų gimus vaikeliui. Jaučiu didžiulę svarbą moterų palaikymui vaiko atėjimo kelionėje ir tik ką jam gimus. Tai yra itin jautrus metas visai šeimai (vyrui taip pat), tačiau procesai, kurie vyksta moters smegenyse ir kūne, neprilygsta vyro pokyčiams. O pokyčių laikas ne visada yra vien džiuginantis, tokiu metu moteriai, o kartais visai šeimai, yra reikalingas palaikymas.
– Kokią veiklų patirtį turite iki šiol ir ką jos dovanoja dabartyje?
– Paauglystėje domėjausi psichologija, asmeniniu tobulėjimu. Šios sritys mane visada traukė. Dulos darbas taip pat labai susijęs su psichologija, o asmeninis tobulėjimas, savianalizė yra neatsiejama nuo dulavimo.
Esu baigusi Šiaulių S. Sondeckio menų gimnaziją, dainavimo specialybę. Muzika mūsų šeimos kasdienybėje užima tam tikrą vietą. Dažnai giedame Kirtaną (tai muzikinė meditacija, kurios metu giedama Mantra, tai bhakti jogos praktikos dalis), taip pat muzika siejasi ir su dulavimu. Ruošiantis gimdymui atliekant prausynų, o praėjus 40 dienų po gimdymo vytulavimo ritualus moterims panaudoju savo muzikines žinias dainuojant dulų dainas.
Taip pat studijavau komunikacijos vadybą, tad šios žinios naudingos man dabar, tapus dula ir organizuojant įvairius renginius (susijusius su dvasine ir dulos veiklomis), skleidžiant žinią visuomenei apie dulas.
Bet labiausiai mane augina motinystė. Patirtis, kurią dabar patiriu yra visapusiška. Motinystė augina mane dvasiškai, kaip sielą, kaip asmenybę ir žinoma – kaip dulą.
– Auginate šešerių Yamuną, ketverių Lalitą ir pusantrų Mają – kokie sudėtingiausi iššūkiai auginant tris vaikus?
– Man sudėtingiausia paskirstyti dėmesį visoms trims dukroms. Vis tik, dirbant kartu su vyru išvien, tai ne taip sudėtinga. Būna etapai, kai vienai kažkuriai dėmesio reikia labiausiai, automatiškai, kitos dvi jo gauna mažiau. Tada skirstomės su vyru – vienas kažkuris perima tą vieną, kuriai labiausiai reikia dėmesio tuo metu, o kitas perima kitas dvi dukras. Taip sukamės su vyru dviese, nes senelių pagalba mums – reta prabanga, jie gyvena kitame mieste.
– Trys vaikai – tai trys skirtingos asmenybės su savo skirtingais pomėgiais, polinkiais ir iššūkiais. Kaip sekasi tvarkytis su ta dinamika?
– Mūsų vaikai – visiškai skirtingos asmenybės. Net iš išvaizdos jos nelabai panašios, charakteriais – tuo labiau. Pavyzdžiui, mūsų vyresnėlės meilės kalba yra laikas kartu, dovanos. Jaunesniųjų, kol kas atrodo, kad panašūs būdai kaip pajausti tėvų meilę – kuo daugiau išdaigų leidžiant laiką kartu, tuo geresnis ryšys su jomis kuriasi.
Bet manau, kad didieji iššūkiai šiuo klausimu – dar ateityje. Vaikai dar maži, tad juos sieja daug bendrų veiklų. Kol kas didelių iššūkių nepatiriame organizuojant šeimos veiklą, palyginus su tomis šeimomis, kurios augina daugiau ir skirtingų amžių vaikus.
– Esate Bhakti jogos praktikė – kuo ši jogos rūšis jus patraukė?
– Bhakti kelias mane patraukė gilia filosofija apie gyvos būtybės ryšį su Dievu. Bhakti reiškia meilę, joga – ryšį su Aukščiausiuoju visatos kūrėju. Tai jogos rūšis, kuri iš tiesų neturi nieko bendra su fiziniais pratimais. Tai dvasinė praktika, kurios pagrindinis tikslas yra atkurti prarastą ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu – Krišna. Ryšys atkuriamas tarnystės būdu. Nuo mažumės mane domino mirties tema, kas vyksta po to.
Bhakti jogos filosofija moko, kad kiekviena gyva būtybė yra dvasinė siela, kuri po mirties pereina į naują kūną, kurį suformuoja praėjusio gyvenimo troškimai. Šios žinios mane nuramino, nes supratau, kad gyvenimas nesibaigia ties mirtimi, supratau, kad „ruošti guolį“ sekančiam gyvenimui pradedu nuo šiandien ir mano veiksmai, kuriuos atlieku šiandien – įtakos mano sekantį gimimą.
Pradėjus praktiką dirbtinai nieko nereikėjo keisti. Visi nuostabūs dalykai, tokie kaip vegetarizmas, kvaišalų atsisakymas ir kt. į mūsų šeimos gyvenimą atėjo natūraliai, gavus žinių. O Dievas visada buvo mano gyvenime. Vaikystėje eidavau su močiute į bažnyčią, giedodavau joje. Per giesmes labiausiai jausdavau Dievo buvimą šalia. Dabar Dievas man yra Krišna – visų patraukliausias. Aš dainuoju jam ir tokiu būdu, po truputį atkuriu ryšį su juo.
Dievas turi nesuskaičiuojamus vardus. Kiekviena tauta kreipiasi į jį vis kitaip. Bet juos visus Dievas traukia, todėl vedos jį vadina Krišna – visų patraukliausiu. Apibendrinus, noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus gali pasinaudoti šia galimybe ir atkurti ryšį su Dievu (nesvarbu kokiu vardu jį vadinsite).
Mano dvasinis mokytojas sako, kad sielai gauti žmogaus gyvybės formą yra ypatinga dovana, nes žmogus turi pakankamai didelį intelektą kelti klausimams apie Dievą ir savo būties prasmę Žemėje. Priešingai, negu kitos gyvybės formos.
– Šeimoje praktikuojate Vaišnavų tradicijas – gal galite visuomenei pristatyti pagrindinius principus, kuriais vadovaujatės?
– Vaišnavų tradicijos pasekėjai vadovaujasi ahimsa principu. Tai prievartos nenaudojimas prieš kitą būtybę. Tai reiškia, kad mes nevalgome mėsos, žuvies ir kiaušinių. Nevartojame jokių intoksikantų, tokių kaip alkoholis. Nelošiame azartinių žaidimų, nes šie žaidimai žmogų daro nesąžiningą ir kietina širdį. Taip pat, lytiniai santykiai galimi tik su sutuoktiniu. Tai paprasti principai, kurių laikantis žmogus tampa švarus. O švara ir jos palaikymas yra neatskiriama dvasinės praktikos dalis.
– Kodėl jūs tapote vaišnave?
– Vaišnave aš dar netapau. Tai yra labai išaukštinta padėtis – būti tyra Viešpaties tarnaite. Tai reikalauja ypatingų savybių, tokių kaip meilė visoms gyvoms būtybėms, neskirstymas ir nevertinimas, visapusiška švara, neturėjimas savanaudiškų tikslų, atsižadėjimas materialių dalykų ir t. t. Teisingiau būtų sakyti, kad aš praktikuoju vaišnavizmą, o tapti vaišnave – mano gyvenimo tikslas.
Priežastis, kodėl pasirinkau būtent šį kelią – turbūt įvardinčiau tai malone. Atradau tai, kas taip artima širdžiai. Mane sužavėjo A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupados knygos, kuris yra Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos įkūrėjas vakaruose). Jo išverstos ir komentuotos knygos labai praktiškos, jose visos instrukcijos, kaip praktikuoti dvasinį gyvenimą daugiau nieko nekeičiant, tik pridedant tarnystę Dievui. Jo knygos skatina analizuoti save.
– Kuo ypatinga tėvystė pagal vaišnavizmą?
– Tėvystė vaišnavizme lyginama su tarnyste Dievui. Kaip ir minėjau anksčiau, pagal Vaišnavų filosofiją, sielai gauti žmogaus kūną yra didžiulė dovana, o mes, tėvai, esame lyg įrankis sieloms gimti žmogaus kūne. Bet gauti žmogaus kūną dar ne viskas. Svarbu ir tai, kaip nugyvensime šį gyvenimą.
Vertybes, kuriomis vadovaujamės, natūraliai perima ir vaikai. Namuose turime altoriuką, kuriame stovi Viešpaties ir šventų asmenybių atvaizdai. Vaikai neša gėlytes ant altoriaus, visa šeima giedame Kirtaną, grojame vaišnaviškais instrumentais – mrdanga (indiškas būgnas), karatalais (cimbolai), harmonija, skaitome dvasinę literatūrą.
Bet visų svarbiausia, ir sunkiausia, būti pavyzdžiais savo vaikams. Gyventi tuo ką skaitome dvasinėse knygose, ką išgirstame paskaitose, nes vis tik, turbūt tai labiausiai įtakoja vertybių formavimąsi vaikams. Ties tuo dirbame su vyru, domimės santykių psichologija, stengiamės būti dėmesingi vienas kitam, dirbti kiekvienas asmeniškai su savo savybėmis psichoterapijos pagalba.
– Ką ypatingo tai duoda vaikams?
– Kauno Vaišnavų bendruomenėje gausu šeimų, kurios augina panašaus amžiaus vaikus. Kelios šeimos esame sukūrę vaikų programų organizatorių komandą ir kartą per mėnesį organizuojame susibūrimus, šventes, išvykas šeimoms, kurių centre – vaikai. Visos šeimos susitinkame dėl vaikų, tėveliai ir mamos įsitraukia į veiklas, žaidimus ir kartu praleidžiame tikrai gerą laiką.
Manau, kad vaikams, kurie susipažįsta su išaukštintomis Vaišnavų vertybėmis dar vaikystėje, labai pasisekė. Net jeigu užaugę jie pasirinktų kitokį kelią. Vaikystėje žmogus stato „pamatus“, ant kurių statys savo gyvenimo „sienas“, o po to „stogą“, tad suręsti tvirtą vertybinį pamatą vaikystėje yra labai svarbu.
Tikiu, kad žinios ir vertybės, kurias puoselėjame šeimoje vaikams padės išlikti tvirtiems savo gyvenimo kelyje. O bendravimas su kitomis šeimomis, kurios gyvena pagal tokius pačius principus labai įkvepia ne tik tėvelius, bet ir pačius vaikus. Jie susibičiuliauja, dažnai ir užaugę palaiko artimus santykius, ką matau iš vyresnių Vaišnavų šeimų patirties.
– Ar dažnai sulaukiate neigiamų komentarų dėl tikėjimo?
– Geras klausimas. Kas keisčiausia, kad niekaip neįstengiu prisiminti situacijų, kuriose būtume sulaukę kažkokių negatyvių komentarų. Galbūt mums pasisekė, kad sutinkame labai šviesių ir empatiškų žmonių, kurie geba gerbti kitokius įsitikinimus…
Mūsų artimieji pakankamai teigiamai priėmė šį mūsų pasirinkimą. Kai pradėjome praktikuoti vaišnavizmą, o to pradžią laikome nuo 2014 metų, nors su filosofija pradėjome susipažinti keliais metais anksčiau, buvome labai jauni, dar net nebuvome susituokę. Artimieji matė, kad šios filosofijos vertybės iš esmės atitinka jų vertybes.
Na, tik Dievo vardas kitoks negu jiems įprasta, bet kai tėvai pamatė, kad šis kelias daro mus laimingus, darnius, kad mes netampame kažkokie fanatiški ar atsižadėję, kad kuriame šeimą ir toliau, gimsta vaikai, tėvai mus laimino ir tebelaimina iki šiol. O kai juos aplankome, pagamina vegetariškų patiekalų (šypteli).
– Tenka bendrauti su būsimomis ir jau ką tik tapusiomis mamomis – kokias tėvystės ir motinystės tendencijas matote?
– Sutinku vis daugiau šeimų, kurios į tėvystę žiūri labai atsakingai. Sąmoningai ruošiasi nėštumui, vaikelio atėjimui, laikotarpiui po gimdymo. Tėčiai vis labiau mato prasmę aktyviai dalyvauti vaiko atėjimo į šeimą kelionėje. Frazė „vyras padeda“ vis rečiau naudojama moterų, aktyvus vyro dalyvavimas ne tik gimdyme, bet ir vaiko auginime, vis labiau suprantama kaip natūralus dalykas. Ši tendencija išties džiugina.
Bent mano socialiniame burbule, žmonės labai aktyviai domisi saviugda, taiko įvairias savianalizės praktikas, mokosi atpažinti savo poreikius, puoselėja empatiškumą. Galbūt, prie tendencijos siekiant atsigręžti į savo poreikius, kyla rizika tapti pernelyg egocentriškiems, bet tai turbūt jau kiekvieno žmogaus atsakomybė asmeniškai, atrasti balansą tarp savo poreikių tenkinimo ir tarnystės nuotaikos, kurios tėvystėje labai prireikia.
