Vienišumo, pasimetimo, netgi panikos epizodai, kai jaunoms mamoms atrodo, kad tai, ką jos išgyvena, tai, kas su jomis vyksta, nėra normalu. Kai aplinkos, o gal ir pačių iškelti reikalavimai motinystei tokie aukšti, kad jų niekaip neįmanoma pasiekti. Vis dar per dažnai mamos pasirenka su niekuo apie tai nekalbėti, nes baiminasi būti nuteistos, palaikytos nepakankamai geromis. Kartais jos nerimauja net ir dėl pačių artimiausių žmonių reakcijų.
Apie motinystės ir tėvystės virsmus, apie tai, kodėl lengvėjančioje buityje nusėda vis sunkesnės emocijos ir kodėl tėvams reikia saugios erdvės bei palaikymo kalbamės su edukacinio portalo tėvams Mylu.lt kūrėjomis Dovile Šafranauske ir Migle Rimeike.
– Atrodo, kad gimus vaikeliui, mama niekada nebūna viena, tačiau daugybė mamų kalba apie vienišumą motinystėje. Iš kur jis kyla?
Dovilė: Vienišumas nėra fizinė būsena. Galime būti apsupti daugybės žmonių ir jaustis labai vienišais. Tai jausmas, kuris kalba apie nepatenkintą poreikį būti suprastiems, išgirstiems, priimtiems. Sulaukti palaikymo, išklausymo. Ką reiškia tapti mama? Pajusti, kad nuo tavęs priklauso mažas žmogus, kurį myli be proto, tačiau ne iki gal supranti. Daryti tai, ko niekada nesi dariusi ir netgi naujai susipažinti su savimi. Dabar jau mama. Tapusios mamomis, net nebūtinai pirmą kartą, moterys neretai nesupranta pačios savęs, jų viduje vykstančio virsmo, kuris gąsdina, skatina suabejoti savimi, suabejoti, ar esu gera mama savo kūdikiui.
Tikriausiai tai viena labiausiai gniuždančių minčių, aptemdanti ne tik motinystės džiaugsmą, bet ir galinti nuvesti į kitas tamsias mintis.
Miglė: O kaip dažnai mamos bando apie tai pasakyti artimiesiems, sulaukdamos standartinių frazių, bet ne tikro supratimo. Iš čia ir vienišumas, kai jautiesi, jog aplinka nesupranta, kuo tu gyveni. Vyresnės moterys tvirtina, kad nieko čia nevyksta, primena, kad visos pagimdo ir užaugina, papasakoja apie tai, kad jų laikais nebuvo skalbimo mašinos ar karšto vandens, tai dabar jau tikrai belieka tik džiaugtis. O ką daryt, kai džiaugtis nesinori? Natūraliai imame galvoti: „Tai kas su manim negerai..?“
Kaip dažnai tokiuose pokalbiuose visas dėmesys nukreipiamas į kūdikį – svarbiausia jam viskas gerai, svarbiausia sveikas, o tu susiimk. Ir mamos mėgina susiimti, nes juk jos viską padarytų dėl savo mažylio. Deja, dėl to susiėmimo, specialistų teigimu, net ir pogimdyvinė depresija diagnozuojama gerokai per vėlai.
– Ar jums pačioms teko patirti tokį vienišumo jausmą? Galbūt su tomis patirtimis susiję ir jūsų projektai tėvams?
Miglė: Tam tikra prasme, man „pasisekė“, dukrą gimdžiau karantino laikotarpiu ir didelę dalį pirmųjų metų leidome namuose kartu su vyru. Labai pasiilgau artimųjų, be proto trūko pagalbos, tačiau jaučiausi tarsi su vyru gyventume savo susikurtame palaikymo burbule, kur kartu ieškojome sprendimų, kartu išgyvenome rūpesčius ir džiaugsmus. Tuo metu išorinis pasaulis buvo gerokai sulėtėjęs, tad ir mes neturėjome niekur skubėti.
Pradėjusi dalintis motinystės patyrimais tinklaraštyje „Mažas didelis gyvenimas“, sulaukiau daugybės kitų mamų žinučių, tad mano palaikymo kaimas nuo pat pradžių buvo virtualus. O jame galėjau pati pasirinkti, su kuo bendrauti ir su kuo ne. Todėl sulaukiau minimaliaus kiekio man nepriimtinų patarimų, kritikos ar vertinimo. Ši patirtis ir leido suprasti, kiek svarbu yra būti rate, kuriame galiu drąsiai dalintis, išgirsti kitas nuomones ir pasiimti tik tai, kas tinka man.
Dovilė: Na, o mano patirtis visiškai kitokia. Prieš penkerius metus, kai gimė mano dukros, informacijos motinystės temomis buvo tikrai daug mažiau nei šiandien. Galbūt ir pateikiama ji buvo kiek painiau, didesnis akcentas dar vis buvo priežiūros, dienotvarkių ir panašioms temoms. Man teko labai ryškiai patirti tai, apie ką kalbėjome – vienišumą, kai jaučiausi nesuprasta, neišgirsta.
Jausmų, gimus dukroms, buvo be proto daug. Gimė jos gerokai anksčiau nei turėjo, tad patyriau nemažai nerimo dėl jų sveikatos. Kurį laiką netgi negalėjau paimti ant rankų. Kurį laiką atrodė, kad gyvenu, tačiau viskas vyksta ne su manimi, tarsi stebėjau save iš šono. O ir pačios mergaitės buvo jautrios, išgyvenome tikrai sunkų dieglių laikotarpį, kai verkdavome visos trys.
Man prakalbus apie savo jausmus VISADA dėmesys buvo į vaikus. Juk sveikos, apskritai, koks stebuklas, kad štai jos yra, tikrai nėra kuo skųstis. Ir aš nesiskundžiau, aš tiesiog norėjau būti pamatyta ir išgirsta.
Kiek vėliau, mūsų namuose pritapus Pagarbios tėvystės filosofijai, sulaukdavau daugybės komentarų, kad auginu kažkaip keistai. Klausimų: „Kam viso to reikia?“ ir panašių. Aš netgi sąmoningai ieškojau internete šeimų, besidominčių panašia auklėjimo filosofija, kad galėčiau būti bendrystėje. Deja, tuo metu tokios bendrystės Lietuvoje nesulaukiau, tad prisijungiau prie užsienio mamų grupių, kuriose sulaukiau tikro palaikymo supratimo, be pašaipų, be teisimo, be noro pasirodyti geresnėmis. Ši patirtis buvo visiška priešingybė tam laukiniam bendravimui, kuris tuo metu, o dažnai ir šiandien, buvo būdingas internetinėms mamų grupėms.
Tokia ir mūsų kuriamos bendrystės vizija – pirmiausia, čia turi būti saugu. Saugu bet kokiam klausimui, bet kokiems jausmams. Taip pat tai vieta teisingai informacijai, todėl visose bendrystės grupėse dalyvauja specialistai, kad išvengtume liaudiškų patarimų, kurie kartais gali būti ne tik nenaudingi, bet ir žalingi.
– Kuo dažniausiai domisi besilaukiančios ar mažylius auginančios šeimos? Kokių žinių jiems trūksta? Ką pastebite savo veikloje?
Dovilė: Žinios yra tikrai svarbios, ypač pirmą kartą tampant tėvais. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad šiandien tėvams trūksta žinių. Jos lengvai prieinamos esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Žinoma, svarbu atsirinkti specialistus, sutampančius požiūrius ir vertybes. Visgi, ko be galo trūksta, tai tikėjimo savimi, savo širdimi. Pajautimo, kaip žiniose pamatyti savo šeimos ir savo kūdikio poreikius. Drąsos atmesti tai, kas netinka.
Miglė: Paantrinsiu, kad žinios tikrai svarbu. Pati besilaukdama ir jau augindama dukrą, daug skaičiau, mokiausi. Skaitant knygas dažnai viskas atrodo aiškiau nei aišku, tačiau gimus kūdikiui, neretai pasimetame, jei jis neatitinka pateiktų rekomendacijų, nepavyksta auginti taip, kaip parašyta. Jei aklai sekame kažkur pateikta informacija, neatsižvelgiame į kūdikio ypatumus, poreikius, lengvai galime suabejoti savo tėvystės sugebėjimais, mat užkelti standartai gali visiškai netikti mūsų kūdikiui.
Todėl labai gera turėti galimybę pasitarti, išgirsti magišką: „Man irgi…“ pasidalinus kažkokia neraminančia istorija. Man atrodo, kad šalia žinių labai trūksta palaikymo, kai tos žinios „neveikia“, galimybės pasitarti ir atrasti būtent sau tinkamiausią kelią, padrąsinimo netikėti aklai tuo, kas rašoma knygose.
Dovilė: Požiūris į vaikų auginimą labai ženkliai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Jei anksčiau skurpulingai buvo sekamos raidos lentelės, specialistų nurodymai buvo griežti ir nelankstūs, šiandien vis labiau atsižvelgiama į kūdikio unikalumą ir individualius šeimos pasirinkimus. Kiekvienas kūdikis gyvena savo tempu ir būtent tas tempas yra jam pats tinkamiausias. To įkvėpti ir Mylu.lt atsisakėme amžiuje apibrėžtų edukacinių programų ir grupių, pakviesdami tėvus tiesiog prenumeruoti galimybę žiūrėti visus platformoje esančius seminarus ir pasirinkti tai, kas aktualu jų vaikelio ar net kelių mažylių raidos etapuose. Kad kiekviena šeima gautų tas žinias, kurios reikalingiausios tuo metu.
– Akcentuojate palaikymą, bendrystę. Gal ir pačios šeimos gali tai kažkaip sukurti? Kažką padaryti dėl savęs?
Dovilė: Man atrodo, kad pats svarbiausias palaikymas yra iš pačių artimiausių žmonių. Tyrimai vienareikšmiškai tvirtina, kad būsimo tėčio dalyvavimas pasiruošime, domėjimasis visa informacija ne tik stiprina poros tarpusavio ryšį, bet ir padeda tėčiui geriau suprasti mamos emocijas, jautriau į jas reaguoti bei palaikyti iškilus iššūkiams. Žinoma, vėliau šis įsitraukimas padės ir lengviau užmegzti ryšį su kūdikiu, kas tėčiams kartais nėra labai paprasta.
Beveik visi specialistai savo seminaruose besilaukiantiems pabrėžia tėčio ir artimiausios šeimos vaidmenį.
Todėl kaskart džiaugiamės, kai į „MYLU Tėvai“ grupes prisijungia dviese: ne tik besilaukianti mama, bet ir tėtis ar partneris. Kiek įmanoma, tai skatiname ir akcentuojame, kad užsiprenumeravus narystę, jungtis galima dviese!
Miglė: Ne kartą girdėtas posakis apie visą kaimą, reikalingą vaikeliui užauginti, labai taikliai apibūdina tai, apie ką svajoja kiekviena mama. Deja, ne kiekvienai pasiseka jį sukurti artimiausioje aplinkoje. Visgi svarbu suprasti, kad „kaimas“ yra tikrai reikalingas. Jei jo nėra, nereiškia, kad jo neįmanoma suburti. Tegul jis bus virtualus, tegul jame nebus tų žmonių, iš kurių tikėjotės supratimo, bet jis bus! Svarbiausia, kad mama visada žinotų, kur kreiptis pagalbos, kur jos klausimai bus atsakyti kompetentingai, o emocijos priimtos.
Dovilė: Dėl savęs šeimoms, o ypač mamoms, linkėčiau nepraleisti informacijos apie emocinius pokyčius po gimdymo. Gal ir neįmanoma iki galo jiems pasiruošti, tačiau žinoti tikrai pravartu. Seminarai šia tema yra ir mūsų platformoje, o „MYLU tėvai“ palaikymo grupėje dalyvauja psichologė Sigita Valevičienė, kuri visada nukreipia tinkamiausia linkme.
– Įkūrėte vieną didžiausių edukacinių platformų tėvams, o kaip jūs pačios susitikote? Nuo ko visa tai prasidėjo?
Dovilė: Mūsų su Migle pažinties istorija gana netikėta. Nors buvome pažįstamos ir anksčiau, susitikdavome bendrose draugų kompanijose, gimus vaikams, kurį laiką visai nebendravome. Tam tikra prasme, mus vėl suvedė socialinės medijos ir, žinoma, vaikų tema. Tiksliau – miego. Miglė parašė, kad norėtų pasikalbėti apie dukros miegelį. Tuo pokalbiu viskas ir prasidėjo. Nuo miego temos greitai nukeliavome į pokalbius apie tėvystės iššūkius, pagarbią tėvystę, palaikymo tėvams trūkumą ir jau pradėjome kurti bendrus planus.
Miglė: Juokingiausia, kad jau tame pokalbyje supratome, kaip panašiai mes matome, kas tėvams gali būti naudinga, kokio turinio norėtume sukurti, kokias programas ir specialistų palaikymą norime pasiūlyti. Mintys sluoksniavosi ir jau tada atsisveikinome sudėlioję pirmos programos besilaukiančioms šeimoms planą. Taip prasidėjo ir tolimesnė kelionė kartu.
Dovilė: Džiugu, kad mums abiems veikloje svarbūs kertiniai dalykai sutapo iškart. Norime kurti tai, kas atneštų realią naudą ir pagalbą tėvams: susistemintas žinias, specialistų įsitraukimą ir palaikymą, bei saugią erdvę visiems klausimams ir jausmams. O taip pat, ypatingai svarbi, viską apjungianti pagarbaus požiūrio į vaikus linija.
Miglė: Taip pat ne mažiau svarbu patogumas ir lengvumas. Todėl ir sukūrėme pasaulyje jau įprastą, bet vis dar naują Lietuvoje prenumeratos sistemą. Kad viskas tėvystėje būtų paprasčiau ir ramiau.
– Iš Mylu.lt dažnai sulaukiame naujovių. Pasidalinkite, kas jūsų planuose ateityje?
Miglė: Šiuo metu tikrai daug dėmesio skiriame „MYLU Tėvai“ bendruomenės prenumeratai – kuriame daug naujo turinio, plečiame specialistų, konsultuojančių šeimas, ratą. Tikime, kad toks pilnas palaikymo ratas, kai tėvai gali ne tik laisvai žiūrėti visus seminarus, bet ir sulaukti palaikymo iš specialistų ir bendruomenės tol, ko to jiems reikės, ypatingai svarbus ir naudingas šeimoms. Tačiau greta to, planuojame ir daugiau naujienų.
Ką tik startavo visiškai nemokama, bet moderuojama ir saugi Facebook grupė „MYLU Nėštukės“, kurioje gausu nemokamos informacijos, video įrašų, patarimų laukiantiems mažylio. Vasario mėnesį vyks nemokama „MYLU Tėvai“ konferencija besilaukiančioms šeimoms. Taip pat vietoje nestovi ir seminarų kūrimas Mylu.lt platformoje. Šiuo metu siūlome daugiau nei 50 seminarų įvairiomis temomis, nuolatos pildydami naujais seminarais ir prie komandos prisijungiančiais specialistais. Tad naujienų iš mūsų sualauksite nuolatos – auga vaikai, augame ir mes.
