– Pirmiausiai, sveikinu su debiutu – dabar jau esate išleidusi knygą! Koks jausmas?
– Manau, kad geriausiai šį jausmą apibūdinantis žodis yra – fundamentalus. Niekada negalvojau, kad tai padarysiu, o kai padarai supranti, kad tai rimčiau už bet kokį anksčiau rašytą mokslinį darbą, nors esu visai rimtų rašiusi. Vienas dalykas, kad pati tema man yra labai įdomi, kitas dalykas – visa tai dariau besilaukdama, tad buvo sunkiau nei įprastai. Bet, pasikartosiu, jausmas labai geras ir fundamentalus, kad kažkas liks po manęs.
– Kaip kilo pati knygos idėja?
– Idėja kilo ne man. Aš visą laiką esu kamuojama angliškai vadinamo „imposter syndrome“, galima jį versti, kaip „apsimetėlio sindromas“. Aš pati nebūčiau drįsusi pagalvoti, kad tokia tema galiu rašyti knygą, bet atėjo paskata iš išorės. Virtuali asistentė Valda Kairiūnienė paskatino pasiūliusi išleisti elektroninę knygą. O kai ją jau sukūrėme, supratome, kad nesutelpu, nes turiu dar labai daug ką pasakyti. Žinoma, dar labai padėjo ir tai, kad daugybė instagramo sekėjos sakė, jog tai labai aktuali tema, vis klausė receptų ir patarimų primaitinimo klausimais.
– Papasakokite, kuo primaitinimo knyga „Nuo pirmo kąsnio“ skiriasi nuo kitų mažylių receptų knygų.
– Pats pirmas dalykas – informacijos naujumas. Pasirodo, Lietuvoje visos išleistos šia temo knygos yra ganėtinai senos – išleistos gal prieš dešimt metų. Antra, nėra nė vieno atitikmens, kur būtų kalbama apie vaikų primaitinimą nuo pasiruošimo iki pačio primaitinimo receptų.
Į „Nuo pirmo kąsnio“ surinkau pačią naujausią mokslinę informaciją, aktualiausias rekomendacijas. Prisipažinsiu, šiuo klausimu aš šiek tiek moksliukė ir tikrai daug laiko praleidžiu skaitydama ne forumiukus, o mokslinę literatūrą, kurią taip pat vertinu kritiškai. Analizuoju, ar tai neskirta trečiojo pasaulio šalims, lyginu su kitais tyrimais. Tai ši knyga tuo ir skiriasi, kad čia yra pateikta pati pati naujausia mokslinė informacija esanti šiuo metu – aš ne tik skaičiau, bet konsultavausi su daugybe specialistų. Patikėkite, per tą dešimtmetį rekomendacijos tikrai pasikeitė.
Antra, knygą norėjau padaryti maksimaliai liberalią – šiuolaikiniai tėvai yra spaudžiami į kampą ir dažnai nauji tėvai girdi tik draudimus „to negalima“, „tas atsargiai“. Visa tai kelia daug nerimo ir streso. Tad vienas iš knygos tikslų buvo pasakyti, kad reikėtų labiau atsipalaiduoti su tuo primaitinimu – čia ne raketų mokslas, yra baziniai principai, kuriais, jei atsisuksime atgal, šimtus metų primaitinami vaikai. Pažvelkime į mitybos rekomencijas suaugusiems ir pritaikykime kiek įmanoma jas mažiesiems. Viskas. O tas liberalumas pasireiškia tame, kad tėvus skatinu nebijoti šildyti maisto, nebijoti pasigaminti didesnio kiekio ir šaldyti. Patariu, kaip paprasčiau galima viską padaryti ir dalinuosi patarimais, kaip pasilengvinti buitį.
Tėvus turėtų išlaisvinti tas pasakymas, kad viskas yra gerai, nėra vieno teisingo būdo primaitinti vaiką ir nėra taip svarbu ar jūs pradėsite nuo pastarnoko, ar nuo jautienos šmoto. Galima daryti viską, tiesiog laikytis bazinių saugumo principų, o toliau yra jūsų pasirinkimas, kur jūs galite naviguoti ir improvizuoti šituose rėmuose.
Na, o trečias knygos tikslas – skatinu auginti maistą mylinčius ir valgius vaikus. Tai pasiekiama, kai tėvai per daug nesijaudina, o prie stalo vyrauja džiugi emocija, tad knygoje daug kalbu apie tai, kaip tą emociją susikurti ir kokių dalykų vengti. Pavyzdžiui, emociškai neteisingų dalykų prie stalo, kurie po to gali prisidėti prie prastų valgymo įpročių formavimo, kaip vertimas suvalgyti dar šaukštelį „už mamytę ir tėvelį“ ar draudimas vaikui, kaip sakoma, terliotis su maistu. Visi šie principai pasenę ir manoma, kad kuo daugiau vaikui leisi liesti ir džiaugtis tuo maistu, tuo jis ateityje, kaip suaugęs žmogus, turės sveikesnį požiūrį į mitybą.
– Kiek laiko rašėte?
– Pats knygos rašymas užtruko pusę metų, bet knygos kūrimo procesas užtruko ilgiau. Kalbant apie receptų knygas, daugelis turbūt nepagalvoja, kad parašyti yra viena, bet visus receptus pagaminti ir nufotografuoti užima daug papildomo laiko.
Turėjau nuostabią fotografę Dovilę Rozmanaitę - Bružienę, bet vis tiek net ir su tokia nuostabia kompanija buvo sunku, o kur dar paskutinis nėštumo mėnuo. Iš vakaro supirkdavau visus produktus, pasidarydavau patiekalų paruoštukus – užtrukdavau 4–5 valandas. Tuomet fotosesijos dieną ruošdavausi prieš atvažiuojant fotografei 2–3 valandas, jau atvažiavus gamindavau pilnai patiekalus ir serviruodavau dar kokias 6 valandas, o paskui tvarkydavausi didžiulę mūsų padarytą kūrybinę betvarkę. Kartais juokiuosi, jog tikiuosi, kad knyga bent atsipirks tiek, kiek išleidau pinigų produktams (šypsosi). Pabaigoje jau klausiau savęs, koks velnias mane nešė į šitą galerą, bet dabar labai džiaugiuosi. Garantuoju, kad visi receptai išbandyti ir patikrinti ne kartą.
– Viršelyje – jūsų vyresnėlė Ana, tiesa?
– Ne, viršelyje pasiskolintas vaikas, nes Anai tuo metu buvo dveji su puse. Pasitarę su leidykla nusprendėme, kad jei viršelyje bus tokio amžiaus vaikas, klaidinsime skaitytoją. Aš nesu tokia atpažįstama, kad pirktų dėl manęs, dar turiu auginti savo prekinį ženklą ir tik tada galėsiu dėti šeimos nuotraukas bet kuria tema (kvatoja). Dabar pasirinkome, kad jei kalbame apie primaitinimą, tai ant viršelio primaitinamo amžiaus vaikutis – esu labai dėkinga mamai, kuri „paskolino“ vaiką, o jam bus šaunus atsiminimas visam gyvenimui.
– Kokia buvo Anos primaitinimo kelionė?
– Artėjant pusmečiui iš tikrųjų labai gilinausi, nes norėjau sudėti teisingus mitybos pagrindus. Man atrodo, kad tai labai svarbus dalykas gyvenime – tai ką sudėsi per tuos kelis primaitinimo mėnesius, duoda bazę tolimesniame gyvenime. Aišku, galima vėliau tuos įpročius keisti, bet patys žinome, kaip tai sunku.
Anos primaitinimas buvo sąmoningas, dėliojausi tikslus ir jis tikrai puikiai pavyko – ji drąsus valgytojas, nebijo keisčiausio maisto. Aišku, dabar jos toks amžius, kai valgus vaikas tampa nevalgus ar išrankus, bet tai normalu, nes 1,5–2 metų vaikai pradeda atrasti savąjį aš ir sprendžia, kas patinka, kas ne. O kol Ana sprendžia šiuos dalykus, prie stalo grįžtam su gera emocija, ji gali rinktis ką valgyti, aš jos nespaudžiu. Mes stengiamės nevartoti „blogo“ maisto, deserto sąvokų, nes visas maistas lygus ir geras, stengiamės ugdyti sveikesnį santykį su maistu ir, manau, kad neblogai sekasi.
– Kokie dažniausiai mitai vis dar sklando ore?
– Knygoje yra atskiras skyrius apie mitus, nenoriu visko išduoti, bet pavyzdžiui, vis dar yra mitas, kad negalima naudoti prieskonių vaikų mityboje ar negalima šildyti vaikams maisto mikrobangų krosnelėje. Tai atgyvenę mitai, kuriais neverta tikėti, o visus kitus aš atskleidžiu knygoje ir labai kviečiu įsigyti ir paskaityti.
– Knygoje aptariate ir skirtingus primaitinimo būdus. Vienas populiarėjančių yra kūdikio vadovaujamas primaitinimas arba angliškas terminas „baby led weaning“ (BLW) – kaip vertinate jį?
– Kaip ir su visais madingais dalykais aš tai laikau mada, nes iš tiesų apie tą patį metodą kalba ir mūsų mamos, ir močiutės, tiesiog niekas to nevadindavo įmantriais pavadinimais. Tai buvo lygiai taip pat įprasta daugelyje šeimų – duodavo ir trinto maisto, ir maisto gabaliukais, leisdavo vaikui pačiam tyrinėti. Tad vaiko vadovaujamas primaitinimas yra labai senas konceptas, tiesiog nereikia kategoriškai į viską žiūrėti – nuo šiol vaikus galima primaitinti tik šiuo būdu, o jei taip nemaitinsi, vaikas bus dešimt IQ punktų kvailesnis (ironizuoja).
Tikrai ne – knygoje aptariu šį metodą iš mokslinės pusės, kaip kalorijų ir geležies įsisavinimas, springimo rizika, bet aš esu šalininkė derinamo metodo, kai duodame vaikui valgyti ir gabaliukais, ir trinto maisto, o vaikas sprendžia kiek ko suvalgo.
Tėvų pareiga išmokyti vaiką valgyti ir maitintis, todėl labai vadovaujuosi tuo princpu, kad tėvai turi nustatyti ką vaikas valgo ir kada valgo. Vaikas sprendžia kaip ir kiek valgo. Esminis principas išmokyti vaiką valgyti kuo įvairesnį maistą, jausti sotumo jausmą, valgyti su gera emocija, nepersivalgyti, nebijoti ragauti ir tiek.
– Koks didžiausias skirtumas buvo tarp žinių ir realybės primaitinant dukrą?
– Geras klausimas, bet nors su labai daug aspektų susidūriau augindama vaiką, primaitinime tokio skirtumo nebuvo. Mane labiau nustebino dabartinis jos amžius – pavyzdžiui, ji 8 mėnesių amžiaus puikiai valgė sriubas su šaukštu gražiausiai prisinešdama šaukštelį nuo lėkštės iki burnos. Dabar jai dveji su puse ir ji nusprendė maištauti prieš tvarkingą valgymą. Ana kartais nenaudoja įrankių net jei tai sriuba – geria iš lėkštės, atrado maisto mėtymą ir kitokius „velniavimus“ prie stalo.
Šiuo atveju man svarbiausia išlaikyti šaltus nervus, nes tai eksperimentavimo laikotarpis. Aš jai leidžiu nubrėždama saugias ribas, kaip pavyzdžiui, maisto mūsų namuose negalima mėtyti. Aš nerėkiu tik įspėju vieną kartą, kad jei toliau mėtys – patrauksiu maistą. Jei mėto – patraukiu maistą ir paklausiu, ar ji pasiruošusi ramiai valgyti. Jei vėl mėto – iškeliu iš kėdutės ir ramiai pasakau, kad bet kada galės ateiti pavalgyti, kai bus nusiteiktusi tą daryti.
– Primaitinimas iš „stiklainiukų“ – sulaukia daugybės super mamų pasmerkimo. Kaip jį vertinate jūs?
– Apie tai kalbu ir knygoje. Vienas iš mitų yra tų tyrelių pasmerkimas, nes dažnai tyrelės praėusios daugiau patikrinimų nei namie virta morka iš parduotuvės.
Kūdikių maistas griežtai prižiūrimas, todėl nieko blogo. Aišku, aš rekomenduoju visai vaiko „nepasodinti“ ant tų tyrelių vien dėl įvairovės, nes jose neatsispindi nei tekstūra, nei forma, o vaikui labai sveika matyti maistą tikrąja forma, todėl labai rekomenduoju miksuoti metodus. Rekomenduoju dozuotai naudoti, o kelionių metu tie stiklainiukai išvis nepamainomi.
– Na, ir pabaigai, pasidalinkite bent vienu receptu iš knygos!
– Kiaušininiai keksiukai – tai nuostabus patiekalas, nes galima valgyti ir kaip šaltą užkandį namie, ir pasiimti jo kur nors vykstant. Maistinga ir kartu patogu vaikučiui valgyti. Pateikiu savo mėgstamiausią receptą.
Kiaušininiai keksiukai su grūdėta varške
12-kai keksiukų reikės:
- 8 nedideli arba 6 dideli kiaušiniai
- Apie 150 ml grūdėtosios varškės
- Mėgstamų daržovių tiek, kiek norite
- Ką renkuosi aš: visuomet pakepinu pusę smulkinto svogūno ir skiltelę česnako, tada įmaišau, pavyzdžiui, virtų žirnelių ir brokolinių kopūstų žiedynų arba nuplikytų, nuluptų ir smulkiai supjaustytų pomidorų. Puikiai tiks ir sauja špinatų (šviežius sutrinkite elektriniu trintuvu su kiaušinių mišiniu; šaldytus atšildykite ir supilkite į plakinį).
- Žiupsnis bazilikų arba krapų, laiškinių česnakų ar svogūnų laiškų arba kitų mėgstamų prieskonių
- Apie 50 g tarkuoto fermentinio sūrio arba parmezano (nebūtinai)
Įkaitiname orkaitę iki 180 °C. Kiaušinius išplakame, sudedame į juos grūdėtąją varškę (skysčio galite specialiai nenukošti, bet semkite iš indelio šaukštu, kad nesubėgtų vien skystis), jau apdorotas daržoves, sūrį ir norimų žolelių. Ištepame keksiukų formos įdubas sviestu, supilame kiaušinių ir varškės mišinį ir kepame apie 30 min. arba kol keksiukų viršus švelniai paruduos.
