Visgi, iki šiol yra vis dar įprasta, kad visa vaikų priežiūros bei auklėjimo našta tenka mamoms. Jos perka ir gamina maistą, drabužius, rūpinasi vaikų užklasine veikla, dalyvauja klasės susirinkimuose, tad tėčiai, sąmoningai ar ne, yra nustumiami į šoną. Dažnas, žinoma, iš pradžių bando užsiimti su vaikais, tačiau kaip taisyklė mamos tokią jų iniciatyvą supeikia – tai vaikas aprengtas per daug, tai per mažai, tai tėčio pagamintas maistas neskanus arba netinkamas vaikui. Ką tokiais atvejais daro tėčiai? Taip, atsitraukia ir visą auklėjimo procesą atiduoda žmonai, ir tai yra labai didelė klaida.
Pamoką išmoko
Kodėl? Pasikartosiu – psichologai aiškiai tarė savo žodį: berniukai kalbasi, žaidžia vyriškus žaidimus su tėčiais, mergaitės ima pavyzdį iš mamų. Taip, žinau, kad tą padaryti labai sunku. Aš pati, dviejų puikių berniukų mama, ganėtinai ilgai maniau, kad jais rūpintis galiu tik aš. Nes aš juk esu mama ir viską žinau geriausiai! Viską. Nesąmonė. Iš tiesų, dabar suprantu, kad taip galvodama aš labai smarkiai klydau. O mano klaidų kaina vos netapo prarastas vyro ryšys su abiem sūnumis.
Laimei savo pamoką aš išmokau ir pradėjau nebesikišti į tai ką daro arba ko nedaro mano sūnūs. Labai, iš tiesų tai net labai, labai sunku nesikišti, bet matau, kad mano sutuoktinis puikiai susitvarko, tad pavyksta save sustabdyti ir... dažniausiai likti nuošalyje. Bet toje labai geroje nuošalyje, kurioje aš, nebesukdama galvos dėl namų darbų, prausimosi ir kitų reikalų atradau, kad mažiau stresuoju, turiu daugiau laiko sau. O kai vyresnėlio kambaryje pamatau kuokštą šuns plaukų, mano kairysis vokas nebetrūkčioja. Man dzin, nes tas plaukų kuokštas yra mano sūnaus ir jo tėčio problema, o ne mano. Aleliuja!
Suvokimas apie sūnaus auklėjimą pasikeitė iš esmės
Mano sutuoktinis jau seniai kartoja kad būtina gyvenime kažką keisti, nes namuose dar prieš metus ar dvejus buvo daug diskusijų, neatliktų darbų, pareigų bei atsakomybių nesuvokimo. Man atrodė, kad vaikai turi tiesiog džiaugtis vaikyste ir jokiomis pareigomis savo mažų galvų neužsikrauti. Bet, dievaži, kaip labai aš klydau. O mano vyras buvo teisus ir man negėda viešai tą pripažinti, nes tikiu, kad tik išmoktos pamokos tampa pamokomis, o ne klaidomis.
Lūžis mano trijų šeimos vyrų gyvenime įvyko kai aš nusprendžiau – taip, taip, aš, kas gi daugiau, jei ne aš – kad vyresnėlis (dvylikametis paaugliukas) kartu su vyru važiuoja į „Vyrų kalvės“ tėčio ir sūnaus stovyklą. Jos aprašyme buvo žadama, kad tėtis su vaiku atras, sustiprins ryšį, tad mama galės ilgai ir laimingai gyventi. Na, gerai... Pastarųjų žodžių nebuvo, bet juk to tikėtis galima?
Penkias dienas jiedu gyveno be jokių komunikacijos priemonių, kartu ėjo į žygius per pelkes, vandenį, žarijas, kaklais laužė strėles, statė bunkerį, gyveno palapinėse ir grįžo visiškai pavargę, bet laimingi. Stovykloje, priešingai nei namuose, jie negalėjo niekur vienas nuo kito pabėgti. Na, kad ir į internetą. Tad sūnus su tėčiu patirdamas įvairiausius iššūkius – ir smagius, ir nelabai patogius apie tai tiesiog kalbėjosi. Kalbėjosi atsipalaidavę, ramūs, žinantys, kad turi visą pasaulio laiką ir gali aptarti viską. Sūnus tėtį pamatė visokį – pavargusį, laimingą, laimintį arba susimaunantį ir suprato, kad gali šalia jo būtent toks, koks yra iš tikrųjų ir jaustis dėl to saugus. Tuomet judviejų ryšis labai sustiprėjo ir bendrystės auginimo procesas nesiliaujamai tęsiasi toliau.
Leiskite tėčiui leisti laiką su sūnumi
Mano vyrai iš stovyklos atsivežė labai vertingų pamokų, pradėjo kurti savus ritualus. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną ryte ir vakare sutartu laiku jiedu sportuoja. Jei yra galimybė – gyvai, o kai vyras būna išvykęs į komandiruotę, porelė skambinasi internetu ir vis tiek sportuoja. Tai yra tik jų valanda (o jei tiksliau – dvi valandos kiekvieną dieną), jie sportuodami aptaria tvarką, discipliną, sutaria, kad eis kapoti malkų ir sūnus mokysis kurti laužą.
Nerealiai smagu, nes jie daro būtent tai, ką ir vėl pataria viską žinantys specialistai – jie moko savo vaikams skirti bent dešimt minučių kasdien be jokių išimčių. Griežtai. Į šį laiką niekas negali kištis – sūnus turi ilgainiui suprasti, kad tai – tik jo ir tėčio laikas, suprasti, kad dabar vaikas yra pats svarbiausias ir įdomiausias visame pasaulyje.
Svarbu, kad kartu leidžiamas laikas būtų planuojamas ne pagal tai, ko nori tėvas, o sūnus. Dažnas tėtis daro klaidą norėdamas priversti sūnų daryti tai, kas, jo manymu, bus naudinga sūnui, bet yra įdomu tik jam. Tačiau norint, kad sūnus perliptų per save ir darytų tai, ko norite jūs, pirmiausia jis turi pamatyti pavyzdį, kaip tėtis perlipa per save darydamas tai, kas patinka jo sūnui. Mano vyrai daug vienas dėl kito padarė ir galiausiai šiandien aš labai ramiai patikiu savo berniukų auklėjimą vyrui, nes... Žinote, jis iš tiesų geriau su tuo tvarkosi nei aš. Gal todėl, kad kiekvienas tėtis, ne tik mano šeimos tėtis sūnui yra auklėtojas, mokytojas, patarėjas, jo autoritetas, asmeninis herojus ir galiausiai – vyro pavyzdys.
Sūnūs iš jo mokosi kiekvieną dieną ir šis mokymasis, tai – jauno vaikino ėjimas vyriškumo link. Matydamas tėtį sūnus susidaro pirmąją nuomonę apie tai, kaip vyras turėtų elgtis pergalės ar pralaimėjimo akivaizdoje, kaip vyras turėtų elgtis patirdamas džiaugsmą ir nusivylimą, kaip jis myli, rūpinasi, atjaučia ar bendrauja. O aš stebiu ir man ramu, gera. Nejaučiu jokio pavydo, kad jiedu nepasiėmė manęs į žygį, iš kurio prieš kelias dienas grįžo mažumėlę sušalę, šiek tiek sušlapę ir truputį alkani – degtukai sušlapo ir laužo maistui gaminti nepavyko sukurti. Bet jie laimingi, nes nuotykį patyrė kartu.
