Psichologinės pagalbos negaunančios gimdyvės pasirenka ir labai žiaurų gyvenimo scenarijų

Išskiriamos trys pogimdyvinės moters psichologinės būklės, kurioms didžiausią įtaką daro sparčiai besikeičiantys hormonai. Projekte „Mama mums rūpi“ aprašoma, kad pogimdyvinė melancholija vadinama per pirmąsias dienas pasireiškiantys nuotaikos pokyčiai, kurie gali tęstis iki dviejų savaičių. Padidėja jautrumas, irzlumas, verksmingumas, bet tai nesitęsia ilgai. Ši būklė pasireiškia 60–80 proc. gimdyvių ir sulaukus pagalbos, palaikymo ar dėmesio ji lengvai praeina.

Pogimdyvinė depresija – plačiausiai Lietuvoje žinoma būklė, kuri gali pasireikšti net ir metai po gimdymo. Šia liga suserga 10–15 proc. gimdyvių, o 20–30 proc. niekada nesikreipia pagalbos. Sergant pogimdyvine depresija užplūsta daug stipresni liūdesio, tuštumos jausmai, kaltė, nemiga, padidėjęs mieguistumas ir stipri apatija.

Trečia, rečiausia ir sudėtingiausia diagnozė – pogimdyvinė psichozė, kuri pasireiškia 1–2 moterims iš 1000 gimdyvių. Moteris dažniausiai pradeda elgtis neadekvačiai, ją kankina paranoja, poelgiams trūksta logikos, kliedi ir nesupranta realybės.

„Tam tikri tyrimai rodo tendencingumą, kurias moteris gali dažniau ištikti šie sutrikimai, bet išvada ta pati – bet kuri moteris nepaisant socialinio sluoksnio, partnerio pagalbos ar pinigų turėjimo gali susirgti po gimdymo depresija“, – pabrėžia psichologė, projekto „Mama mums rūpi“ lektorė ir knygos „Motinystės kelias“ autorė Sigita Valevičienė.

Pasak jos, net 40 proc. iš sergančių pogimdyvine depresija tam tikrus požymius turėjo dar iki gimdymo.

„Tik mes šitą dažnai pražiopsome! Juk atrodo normalu besilaukiant paverkti ar blogai jaustis – sakome, kad susilauks kūdikio ir viskas bus gerai. Labai reta moteris, kuri dar nėštumo metu kreipiasi pagalbos, nors jas kankina nerimas ar panikos atakos“, – apgailestauja Sigita.

Gimdymas yra emociškai sudėtinga patirtis galinti iššaukti net vaikystės traumas, kurias dažnai ignoruojame – patirtą fizinį ar seksualinį smurtą, ir tai tampa trigeriu paskatinančiu pogimdyvinę depresiją.

Kas nutiko praėjusį šeštadienį Kaune, psichologė nesiima spėlioti, bet primena, kad tiek pogimdyvinės depresijos, tiek pogimdyvinės psichozės pasekmė gali būti noras pakelti prieš save ir vaikelį ranką.

„Tai smogia labai smarkiai, o moteris po gimdymo yra labai jautri. Emocinis lūžis įvyksta grįžus namo, kai mama pasijunta lyg duobėje, o bet koks dirgiklis, kuris anksčiau nieko nereiškė, dabar gali ją išmesti iš realybės. Čia ne apie norą gyventi – su tokiomis diagnozėmis žmogui yra labai baisu, kas vyksta realybėje ir nori, kad greičiau tai baigtųsi. Didžioji dalis žmonių, kurie žudosi, daro tai ne dėl to, kad nori mirti, bet jie nebegali išbūti realybėje ir nemato būdų, kaip tai išspręsti“, – bando paaiškinti S.Valevičienė.

Todėl itin svarbu laiku suteikti pagalbą – tai gali būti psichologų, artimųjų ar draugų palaikymas.

Portalas mamamumsrupi.lt yra paskelbęs klausimyną (jį rasite paspaudę ČIA), kuris padeda pačiai įvertinti savo būklę. Jį atlikti mamoms specialistai rekomenduoja kas keletą savaičių stebint ar nesikeičia emocinė sveikata ir pagal tai nuspręsti ar neverta kreiptis pagalbos.

Jei mama ignoruoja požymius, juos pastebėti turi šalia esantys žmonės. Pogimdyvinės depresijos požymiai, kuriuos galima pamatyti iš šalies pasak S.Valevičienės yra:

Su pogimdyvinėmis būklėmis susidūrė ir žinoma akušerė, trijų dukrų mama Ieva Girdvainienė.

„Atrodo, turiu žinių, ruošiu kitas moteris, bet kai tau tai nutinka – nesupranti, kas vyksta. Gimus pirmai dukrai oksitocinas per ausis tekėjo, o susilaukus antros – išgyvenau netektį šeimoje ir spėju, kad iš duobės išlipau vien dėl to, kad turėjau nuolatinį psichologo palaikymą. Susilaukusi trečios dukros po pirmų kelių savaičių supratau, kad į mane smūgiuoja buitis. Visi mane pažįsta, kaip visur suspėjančią, greitai besisukančią mamą, bet vienu momentu supratau, kad aplinkiniai mato taip, kokį toną užduodu aš pati. Suvokiau, kad reikia sustoti ir pasakyti, kad man silpna ir liūdna, todėl vėl kreipiausi į psichologą“, – pirmą kartą viešai apie tai kalba Ieva. Dabar dukrai du mėnesiai ir moteris jaučiasi gerai.

Ji apgailestauja, kad Lietuvoje moteris vis dar pati turi susivokti ir kreiptis pagalbos – jau kai kuriuose gimdymo ligoninių yra budintis psichologas, bet jo vizitas pas gimdyvę nėra privalomas.

„Dažnai konsultuodama žindymo klausimais moteris namuose pastebiu, kad jai labiau reikia psichologinio palaikymo, nei patarimų, kaip žindyti kūdikį. Vienoje laidoje išgirdau, kaip moteris pasakojo apie tai, kad viena akušerė įkalbėjo ją užpildyti emocinės sveikatos klausimyną. Ji jį pasiėmė į namus pasipiktinusi, kam to reikia, bet vakare, visiems sugulus ir jį atlikus suprato, kad jai reikia pagalbos. Ta akušerė buvau aš – žinau, kad moteris gali jaustis neblogai, atrodyti laiminga, bet būti duobėje“, – įsitikinusi I.Girdvainienė.

Ji šypteli, kad kol moteris laukiasi, visi klausinėja, kaip ji jaučiasi, o atsiradus kūdikiui – aplinkiniams rūpi tik naujagimis ir jo gerovė. O kur mama?

„Mes privalome eiti valstybiniu mastu ir tokį emocinės sveikatos klausimyną turėtų užpildyti kiekviena mama akušerei ją išleidžiant į namus. Dabar medikai to nevertina – gimdyvės namo išvažiuoja pakilios nuotaikos su brangiausiu turtu ant rankų, bet grįžusios namo papuola į savo rutiną ir nusprendžia, kad kažko nesugeba“, – pastebi medikė.

Trečią motinystę ji pirmą kartą išgyvena kitaip – neatsisako pagalbos ne tik iš artimųjų, bet ir tolimesnių draugų ar kolegų.

„Pasaulinė praktika rodo, kad jei specialistai atkreipia dėmesį, kaip moteris jaučiasi tai depresija po gimdymo mažėja. Pagal statistiką 50 proc. mamų, kurioms diagnozuota depresija, negalvoja, kad joms reikalinga pagalba. Moteriai labai sunku pačiai fiksuoti, vyrai šioje situacijoje irgi pasimetę, ne visada gali pastebėti, tai atsakomybė lieka specialistams“, – teigia S.Valevičienė.

Šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuri būtų įpareigota sekti moters emocinę būklę ir psichinę sveikatą. Nors šeimos gydytojai aplanko pirmą savaitę kūdikį – dėmesys skiriamas tik mažylio būklei apžiūrėti, įvertinti aplinką, kurioje jis gyvena.

Mamos emocinė sveikata turi įtakos ir vaiko vystymuisi.

„Pirmaisiais metais kūdikiui reikia ne žaisliukų, o santykio su žmogumi, kad jis opimaliai vystytųsi. Kai mamai depresija po gimdymo, ji neturi galimybės sukurti jo empatiškai, todėl šių kūdikių raida trinka. Taip pat šie vaikai užaugę turi didesnį polinkį į depresyvumą“, – pabrėžia svarbą psichologė Sigita.

Mamos, patyrusios lengvesnę pogimdyvinės depresijos formą, dažnai mano, kad tai ėjo ir praėjo be gydymo ar kitos pagalbos, bet psichologė S. Valevičienė pastebi, kad moters gyvenimas pakinta visam laikui.

„Tyrimai rodo, kad net ir vėliau atsiradę gyvenimo stresiniai faktoriai paskatina depresiją. Šios moterys linkusios į autoimunines ligas ir joms sustiprėja priklausomybės pavojus, nekalbant apie santykių problemas, kurios labai mažai tyrinėtos“, – vardija S. Valevičienė.

Daugelis moterų ne tik nemano, kad joms galėtų būti pogimdyvinė depresija, bet net ir įtardamos tai bijo diagnozės. Kas jų laukia – vaistai? Ligoninė?

„Tik labai sunkios depresijos atvejais skiriamos šios priemonės, o visais kitais atvejais situacija sprendžiama individualiai, o vienas iš būdų yra psichoterapija“, – teigia S.Valevičienė.

Ji pabrėžia, kad net jei trumpą akimirką moteriai kyla klausimas – gal man depresija, bet paskui ramina save „ką čia išsigalvoju“, vis tiek verta pasikalbėti su psichologu, kurio pagalbą kiekviena gali gauti nemokamai.

„Kuo anksčiau kreipiamasi, tuo sveikimo procesas lengvesnis ir greitesnis. Nereikia ieškoti psichologo, kai jau visai blogai ir iš lovos sunku pasikelti. Tikrai visi supras, jei kreipsitės todėl, kad jaučiatės įsitempusi, jums atrodo, kad nesusitvarkote, sunku atlikti rutininius darbus jaučiate kaltę ar prasidėjo pykčio priepuoliai“, – ramina psichologė.

Ji pastebi, kad Lietuvoje itin stiprus mitas, kad motinystė yra vien tik džiaugsmas, o jei to nejauti – reiškia nemyli savo vaiko.

„Jei vaikystėje sirgau tuberkulioze ir man sunkiau bėgti suaugus, niekas nieko nesako. Jei vaikystėje turėjau įvairių patirčių ir tapus mama man yra sudėtingiau – tai nenormalu? – ironizuoja Sigita. – Psichologai padeda suvokti žmogui, kas su juo vyksta – kol jis nešioja emociją ir nesupranta, negali sau padėti.“

Apie tai, kad Lietuvoje per mažai skiriama dėmesio ir prevencijos mamos emocinei sveikatai patvirtina ir projekto, pogimdyvinės depresijos prevencija ir pagalba, bendraautorė „Mama mums rūpi“.

„Kūdikis auga. O kaip gi tu? Ar dažnai girdime tokį klausimą? Ar pačios ir patys sau jį užduodame? Ar esame girdėję tokį klausimą iš medikų – žmonių, kurie rūpinasi moterų sveikata nėštumo metu ir po gimdymo? Greičiausia ne, nes sveikatos priežiūros tvarkos apraše tai nenumatyta. O patys specialistai, jei ir pastebi ir jaučia moterį, dažnas neturi laiko ir nedrįsta pakalbinti apie savijautą, nes nežino, ką su tuo daryti – išklausyti negali, kur nukreipti – nėra žinoma“, – teigia Nida.

Tad 9 mėnesius itin kruopščiai prižiūrima nėštumo metu, po gimdymo moteris staiga lieka be jokios tęstinės priežiūros. Klausimų tik daugėja, nerimo apstu, pagalbos trūksta, o ji lieka viena.

„Laiminga ta, kuri turi stiprius palaikančius santykius partnerystėje, supratingą, padedančią artimąją aplinką, yra įsitraukusi į bendruomenes, susitinka ir turi su kuo pasikalbėti, jaučia palaikymą. Tėvų emocinė savijauta yra taip pat labai svarbi ir, galvojant apie sisteminius pokyčius, būtina įtraukti ir partnerius“, – įsitikinusi aktyvistė.

Pasak Nidos mūsų valstybė vis daugiau skiria dėmesio asmens psichikos sveikatai, tačiau iki mamų ir vyrų / partnerių emocinės gerovės dar neprieita. Kas iš tiesų padėtų?

„Pradedant universitetų ir kolegijų studijų programų papildymu, galimybe medikams nuolat kelti kvalifikaciją motinystės psichologijos, priežiūros ir ligų prevencijos klausimais, baigiant pačia moters sveikatos priežiūros tvarkos pogimdyvinės depresijos rizikos vertinimu ir pagalbos įvairove bei jos prieinamumu. Pavyzdžiui paramos grupės tėvams, sprendžiant įvairius su tėvyste susijusius klausimus“, – siūlo N.Vildžiūnaitė.

„Mama mums rūpi“ turi surinkusi medžiagą, kaip užsienio šalys rūpinasi moterimis pogimdyviniu laikotarpiu ir kai kurie kitų šalių sveikatos priežiūros aspektai bei jų kompleksiškumas skamba labai įkvepiančiai:

„Kai girdime, kaip sudėtinga moterims gauti tinkamos paramos ar pagalbos, net jei kreipiasi tikslingai, suprantame, kad čia toli gražu nepakaks visuomeninių projektų, kad ir kokie jie gražūs būtų. Labai norėtųsi kuo greičiau sulaukti moters priežiūros, kai jos emocinė savijauta būtų tokia pat svarbi, kaip ir kiti nėštumo arba kūdikio augimo rodikliai“, – sako „Mama mums rūpi“ vystytoja N.Vildžiūnaitė.