Moko ir vaikus, ir tėvus
Dešimtmečio Motiejaus ir jau suaugusių dvynių Justinos ir Gabijos mama Kristina ankstyvojo ugdymo teatrą „Šilkaus pupa“ atvėrė prieš šešerius metus.
„Su Motiejumi įvyko stiprus užfiksavimas, kad ne tik daug moku, nes daug atsinešiau ir iš savo vaikystės, ir iš profesijos, bet dar galiu čia ir dabar spontaniškai kažkokių dalykų prikurti – žodžių, frazių, pavadinimų, veiklų. Esu žmogus, kuriam sunku viską savyje nulaikyti ir daug kuo dalinuosi – net ir skaudžiais savo patyrimais kalbant apie smurtą šeimoje, nes tikiu, kad tai gali prisidėti prie visuomenės gerovės, taip pradėjau ir edukacinėmis žiniomis dalintis su savo draugėmis, atsirado „Šilkaus pupa“, – lrytas.lt pasakoja K. Savickytė.
Žinoma mama savo užsiėmimuose vienu iš prioritetų laiko sukuriamą ryšį tarp vaiko ir tėvų, o tai, pasirodo, galima daryti ir nesudėtingomis priemonėmis.
„Po užsiėmimų tėvai džiaugiasi supratę, kad ir jie tai gali daryti, kad tai pakankamai paprasta. Tai nuostabiausias man komplimentas. Aišku, tas paprastumas yra pasiekiamas per patirtį ir profesionalumą, kai atrandi paprasčiausią būdą ir gali juo dalintis“, – šypsosi moteris.
Nuo rugsėjo 7 dienos K. Savickytė kviečia jungtis į atnaujintą mokymų programą – užsiėmimai pasipildė nauja literatūrine medžiaga, naujomis dainelėmis ir pirštukų žaidimais.
Lavina įvairius įgūdžius
Aišku, dar atsiranda kritikuojančių, kad „ką tokie maži vaikai gali suprasti“, bet Kristina atremia – išgyventi kūrybos keliamą džiaugsmą galime nuo pirmų mėnesių, o tai išgyvenat su tėvais, pasitenkimas dar labiau auga.
Teatro edukaciniuose užsiėmimuose vaikai lavina ir kitus įgūdžius – pirštukų žaidimai lavina smulkiąją motoriką, nuo kurios priklauso net ir kalba, dirba ir pats kalbinis aparatas, o kur dar muzika ir stambiosios motorikos judesiai.
„Noriu išplėsti teatro sąvoką, nes namuose mes taip pat kuriame teatrą, kai žaidžiame su vaikais – įsijungia mūsų kūrybiškumas ir vaizduotė. Tad kai kurie tėvai ir ateina į užsiėmimus su ta intencija, kad jie patys išmoktų, kaip užsiimti su vaikais namuose. Man atrodo, daugelis tėvų aštuntą vaiko mėnesį išgyvena krizę, kai jau išbaigia visas „viru viru košes“ ir pritrūksta repertuaro, o čia jie atranda, ką daryti namuose“, – vardija Kristina.
Daineles, pirštų žaidimus ir kitą edukacinę medžiagą aktorė kuria pasitelkdama literatūrą ir lietuvių liaudies folkloro lobyną – viena jau yra sukurta, kita galima panaudoti, taip viskas susijungia į teatrinę edukaciją.
Leidžia būti sau netobula mama
Nors teatro edukacijas vesti Kristina pradėjo vesti tik susilaukusi Motiejaus, bet tikina, kad iš tiesų daug darė dar ir tuomet, kai 22-ejų dabar sulaukusios dvynės dar buvo mažos.
„Kai augini pirmą vaiką, kažko bijai, nepadarai ir vėliau galvoji, kad būtum žinojusi, būtum buvusi tobula mama. Aš dabar galvoju, kad daug intuityviai dariau ir leidau tai kūrybai atsiskleisti, todėl nesigailiu, kad nežinojau to, ką dabar žinau. O ko nepadariau dėl jų, atiduosiu skolą anūkams, jei jos kada nors turės vaikų – ką visi seneliai daro, grąžina savo skolas per anūkus“, – kvatoja Kristina.
Pagrandukui Motiejui, juokiasi aktorė, pasisekė labiau – jis jau gavo brandžius tėvus, kurie suprato, kad suaugę žmonės gali laikinai atsisakyti daugybės dalykų dėl savo vaiko gerovės.
„Nevadinu to auka – tai pasirinkimas. Su sūnumi vakare vis dar skaitome knygą, atsigulę vakarais kalbame, būname. Jis net gavo šunį, nors sakiau, kad niekada gyvenime pas mus namuose nebus šuns. Tai mus labai praturtino – su Motiejumi susitaikiau, kad galiu būti netobula mama. Su sesėmis kai tokia jausdavausi, kirbėdavo kaltė, o dabar susitaikiau. Motiejui pasisekė, kaip ir visiems vaikams – visada tai primenu kitiems tėvams, kad jų vaikai turi sau geriausią mamą ir tėtį“, – šypteli K. Savickytė.
Bilietas į kūrybiškumą
Kristinos vedamos pamokos naudos duoda ne tik vaikams, tėvų ir vaikų santykiams, bet ir patiems suaugusiems – visi užsiėmimai leidžia sugrįžti į vaikystę ir atsiverti kūrybiškumui, kurį dažnai būname „nurašę“.
„Nemanau, kad kūrybiškumas yra tik pateptųjų privilegija. Visi jį turime, bet dažnai pamirštame arba kažkas, kaip mokykla, priverčia mus tai padaryti, nes nubraukia mūsų bandymus, neleidžia klysti“, – įsitikinusi moteris.
Puoselėti kūrybiškumą svarbu ir mažiems, ir suaugusiems, o, pasak Kristinos, vaikai duoda mums bilietą būti keistu.
„Todėl mano kalbėjimas su ką tik iškeptais arba dar kartą tapusiais tėvais labai svarbus – kaip jie reaguos į tai, kad darželyje liepė piešti tik geltoną saulę? Labai svarbu, kad tėvai parodytų impresionistų kūrybą su įvairiomis saulės spalvomis. Galvojant apie sistemą – mes galime stiprinti kūrybinį raumenį patys nuvesdami vaiką į parodą, muzikos koncertą ar tiesiog namuose supažindindami su skirtingais kūriniais“, – pataria aktorė Kristina.
Apie tai, kaip ugdyti mažuosius, ji pataria ir savo kurse tėvams bei pedagogams „Auginu kūrybiškai“, kuriame sudėjo visą per penkerius darbo su šeimomis metus.
Pabaigai Kristina sutiko pasidalinti lietuvių liaudies būrimu, kad greičiau įsikurtų ugnis – kartu su rankų judesių aprašymu:
Kuriu kuriu pečiukų, (sudedam delniukus drauge ties pagrindu ir judinam pirštus lyg degtų ugnis)
Laukiu laukiu svečiukų. (tęsiam tą patį)
Atvažiuoja saulala (darom saulytes – sukiojam delniukus atskirai, kaip „Saulė virė“)
Variniais rateliais, (padarom kumštukus ir sukam vieną šalia kito lyg du ratukus)
Ugniniais arkleliais. (kumštukais imituojam arklio vadeliojimą ir galime pridėti arklio jojimo garsą liežuviu, kai baigiame tekstą)
