– Tokia pirma mintis, jei jau Lampickų šeimos moteris, tai – margučiai. Bet tokios veiklos ne tiek daug Jūsų kasdienybėje. Šiuo metu į kokią kūrybą esate įnikusi?
– Margučius marginu periodiškai – prieš Velykas arba tuomet, kai reikia pasiruošti parodoms, tačiau nedarau to dažnai. Šiuo metu didžiąją savo laiko dalį skiriu nertų žaisliukų kūrimui, nėrimo schemų rašymui.
– Unikalūs, žaismingi, estetiški žaislai – naujas posūkis. Turbūt kiekvienas Jūsų žaislas turi ir savo istoriją?
– Nepasakyčiau, kad ši veikla yra nauja. Žaisliukus pradėjau nerti maždaug prieš septynerius metus. Pradžioje nėriau pagal internete rastas schemas, o prieš kiek daugiau nei trejus metus pradėjau kurti juos pati.
Mano kuriami žaislai pirmiausia buvo skirti dukrytei, vėliau nusprendžiau rašyti schemas ir dalintis savo kūryba su pasauliu. Ne visi mano žaislai turi savo istoriją, tačiau nemažai ir tokių, kurie buvo įkvėpti konkrečių augintinių, žmonių, situacijų. Būtent šie žaislai turi savo atsiradimo istorijas.
– Kas pirmiau atsiranda – įkvėpimas ar idėja?
– Įkvėpimas ir idėjos visuomet eina greta. Visuomet sakau, kad turiu smarkiai per daug idėjų ir per mažai laiko jas visas įgyvendinti. Niekuomet nebūna sunku sugalvoti, ką pabaigus žaislą nerti toliau, tačiau dažnai būna sunku išsirinkti iš kelių variantų.
Kartais, pamačius kokį nors gyvūną, jo iliustraciją, užplūsta įkvėpimas sukurti nertą jo versiją, tuomet piešiu eskizus, galvoju, kaip gimusias idėjas galima būtų realizuoti. Tačiau dažniausiai įkvėpimas ateina jau pradėjus nerti, tuomet atsiranda idėjos naujoms formoms, konstrukcijoms ar pozoms.
– Kas Jums buvo lėlė vaikystėje?
– Pamenu, turėjau kelias lėles barbes, visai patiko. Tačiau ne tiek daug su jomis žaisdavau. Būdavo kur kas įdomiau joms siūti drabužėlius iš visokių audinių likučių. Apskritai lėlės nebuvo mano žaislas. Daug labiau mylėjau pliušinius žaislus, turėjau jų visą kalną, kurį kaskart susodindavau ant lovos. Net ir praėjus vaikystei ši meilė niekur nedingo, tad dabar mielai perku juos savo dukrytei.
– Ką Jūsų žaislai reiškia kitiems? Jūsų dukrelė su jais pažaidžia?
– Artimiesiems labai patinka mano kurti žaislai. Visuomet sukūrusi kažką naujo atnešu parodyti tėvams, močiutei, siunčiu nuotraukas brolio šeimai, draugams. Jaučiu susižavėjimą ir didžiulį palaikymą, taip pat dažnai sulaukiu klausimų, ką neriu šiuo metu.
Dukra Saulė mato visą kūrimo procesą ir paprastai labai laukia, kol žaislas bus pabaigtas. Labai džiaugiasi jais, pažaidžia, tačiau žino, kad reikia elgtis atsargiai, saugoti, nesutepti. Kai kuriuos žaislus skiriu specialiai jai – tuomet jau žaidžia su jais kaip tik nori.
– Gana anksti, 23-ejų, tapote Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Kiek svarbus Jums šis titulas?
– Tautodailė lydi mane visą gyvenimą – abu tėvai ir močiutė jau daugybę metų yra tautodailininkai, taigi įstoti į šią sąjungą ir tapti jos dalimi buvo labai smagu, taip tęsiu šeimos tradicijas.
Tradicinių amatų puoselėjimas, sklaida, mano nuomone, yra labai svarbu ne tik patiems amatininkams, tačiau ir apskritai mūsų tautai. Savo autentiškais amatais galime didžiuotis ir taip demonstruoti mūsų tautos išskirtinumą ir unikalumą kitų tautų fone.
– Medalis Jūsų širdžiai – kas tai būtų?
– Socialiniai tinklai leidžia pastebėti, kaip mano žaislai atgyja įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Didžiausias įvertinimas man, kaip žaislų kūrėjai, yra pamatyti, kad, įsigiję mano parašytas nėrimo schemas, žmonės sugeba nusinerti nepaprasto grožio žaislus.
Kartais pamatau žaislų, kurie man gražesni už mano sukurtus originalus. O kartais žmonės įkelia nuotraukų, kuriose kūdikėliai miega apsikabinę mano kurtus migdukus arba žaidžia su mano sukurtais barškučiais. Tai yra tiesiog nuostabu ir kaskart priverčia mano širdį džiaugtis.
– Mūsų mieste, o ir visoje šalyje rankdarbiaujančių daug. Vienų darbai, kaip ir Jūsų žaislai, tiesiog prirakina akis estetika, išskirtinumu, kruopščiu atlikimu, pro kitų mugėse išdėstytus darbus tiesiog skubi prabėgti, nes kūriniai neišbaigti, kaip dzūkai sako, atlikti šakar-makar principu. Kokia būtų Jūsų filosofija šiuo klausimu?
– Mano standartai estetikos ir kruopštumo klausimu yra nepaprastai dideli. Itin kritiškai žiūriu tiek į savo, tiek į kitų meistrų atliktus darbus. Dažnai negailiu kritikos ir savo tėčiui.
Vargu ar mano kolekcijoje yra žaislų, prie kurių aš negalėčiau prisikabinti, visuomet atrodo, kad kažką galėjau padaryti geriau. Yra nuostabių meistrų, prieš kuriuos norisi lenkti galvą dėl jų preciziškumo, genialių idėjų išbaigtumo ir sukurtos estetikos, tačiau tokių nėra daug. Būna nepaprastai džiugu mugėse atrasti kažką naujo, kas prikausto akis ir priverčia žavėtis.
– Apskritai, ar žmones, kurie nekuria, domina rankdarbiai?
– Manau, yra visokių. Tačiau rankų darbo gaminius atranda vis daugiau žmonių. Šiais laikais, kai lengvai galima nusipirkti bet ką, žmonės dažnai ieško kažko išskirtinio, nematyto savo interjerui, buičiai ar dovanoms. Rankų darbo gaminiai neretai išsiskiria ir geresne kokybe už masiškai gaminamus daiktus, taigi atranda savo gerbėjus.
– Augote kūrybingų žmonių apsuptyje. Ir pati esate sakiusi, kad vaikystėje turėjote visišką kūrybinę laisvę bei šeimos palaikymą. Kokiais kūrybiniais ieškojimų keliais teko pabraidžioti?
– Esu išbandžiusi aibę įvairiausių menų ir amatų. Vaikystėje lankiau Muzikos mokyklą, vėliau mokiausi dailės. Amatų stovyklose išbandžiau turbūt visus amatus, kuriuos tik buvo galima – lipdymą, žiedimą, pynimą, juvelyriką, juostų audimą, šiaudinių sodų rišimą…
Mėgau siuvinėti kryželiu, velti vilną, gaminti papuošalus, siūti drabužius. Kai kuriomis veiklomis užsiimdavau ilgai, kitos visai neprilipdavo, tačiau buvo nuostabu turėti galimybę išbandyti viską, kas sudomindavo.
– Jei taip atsitiktų, kad tektų pasirinkti vieną vienintelę veiklą, kas tai būtų?
– Vienareikšmiškai žaislų kūrimas. Šiuo metu tai yra mano hobis, darbas ir pagrindinis pajamų šaltinis. Jokia kita veikla nedžiugino ir nedavė tokios kūrybinės laisvės kiek ši, tad esu labai laiminga, kad ją atradau.
– O Jūsų vyras, jis – iš meno pasaulio?
– Mano vyras iš informacinių technologijų pasaulio, tačiau menas jam patinka. Džiaugiasi meno kūriniais, kurie atsiranda mūsų namuose, bei visuomet palaiko mano kūrybinius ieškojimus.
– Kiekvienam menininkui kurti reikia skirtingos aplinkos, sąlygų. Pavyzdžiui, mano kelyje buvo toks kolega, kuris puikiausias publikacijas rašė… pasirėmęs ant palangės. Kokios aplinkos Jums reikia kuriant?
– Aplinka man nėra labai svarbi. Įsirengiau namuose patogią ir jaukią darbo vietą, kurioje smagu kurti, tačiau, manau, kad galėčiau tai daryti bet kur. Vienintelis dalykas, kurio man reikia, yra vienatvė. Vienatvėje gimsta pačios gražiausios mintys.
– Vis dar patinka gyventi Alytuje?
– Taip. Abu su vyru sutinkame, kad grįžti gyventi į Alytų buvo pats geriausias mūsų sprendimas. Myliu šį miestą, šią ramybę, komfortą ir galimybę gyveni neskubant.
– Vienoje šeimyninėje parodoje esate sakiusi: „Kas tinka man, pasako širdis, todėl visada stengiuosi girdėti ją pasaulio triukšme.“ Ką dabar ji Jums sako?
– Kad šis laikotarpis, kai galiu kurti, mylėti, būti su savo šeima ir neaukoti savęs nemylimai veiklai, yra nuostabus ir kad reikia branginti kiekvieną akimirką. Tą ir stengiuosi daryti.
Bangos kuriamus žaislus galite rasti: www.facebook.com/YarnWave
