– Pirmiausiai, papasakokite apie save – sakote, kad esate kūno kalbos ir žmonių tipologijos mentorė. Kas tai per profesija?
– Tokios, kaip profesijos nelabai yra – universitetuose nemoko, bakalauro laipsnio neįgysi ir dėstomi nebent pavienės kūno kalbos, tipologijos paskaitos teisės ar psichologijos fakultetuose. Paradoksas, kad kad mano mokymais labai džiaugiasi būtent advokatai ar teisininkai, kurie skundžiasi, kad šiomis temomis turi per mažai žinių.
Savo patirtį įgijau per daugiametę praktiką ir savarankišką mokymąsi. Prieš 17 metų, dar dirbdama įmonėje pardavimų srityje, pirmą kartą išgirdau apie kūno kalbą. Mane sužavėjo lektorius, nes pirmą kartą susimąsčiau, kad kažkas matydamas kaip aš elgiuosi gali pasakyti ką galvoju. Pradėjau gilintis – mokiausi, skaičiau, praktikavausi.
Žmonių tipologija susidomėjau lygiai tas pas – sužavėjo, kad ne tik kūno kalba išduoda žmogaus elgesį, bet gali įvertinęs tipą pritaikyti derybų taktiką. Man, tuomet dirbant pardavimuose, šios žinios buvo kažkas nepaprasto, o rezultatai džiuginantys – kolegos klausdavo, kur mano paslaptis, kaip taip sužaviu klientus? O iš tiesų, aš tiesiog atėjusi identifikuodavau žmogaus tipą, pasirinkdavau su juo bendravimo būdą pagal tą tipą ir pagal kūno kalbą laukdavau ženklų, kada jis pasiruošęs pirkti.
Žmonės pradėjo prašyti pamokyti ir juos tad prieš penkerius metus pradėjau dalintis žiniomis ir tai yra vienas iš mano pajamų šaltinių.
– Esate jaunimo karjeros konsultantė – kodėl tuo susidomėjote?
– Kai buvau paauglė svarsčiau būti mokytoja arba psichologe. Na, bet laikai tokie, kad aplinkiniai man sakė, jog psichologai tik gydo psichus, o būdama mokytoja po dešimt metų nukvaksiu. Taip tos svajonės ir baigėsi – įstojau į inžineriją, dirbau pardavimuose, kilau karjeros laiptais, užėmiau vadovaujančias pareigas didelėse įmonėse su dar didesnėmis atsakomybėmis, bet vis tiek grįžau prie to, apie ką svajojau. Esu mentorė, tai irgi mokytojas ir visiems mano dabartiniams gebėjimams būtinos psichologijos žinios. Tai supratus atsirado noras padėti jaunimui, kuris nebūtų taip veikiamas aplinkinių kaip aš.
Pradėjusi dirbti, kaip jaunimo karjeros konsultantė papildomai mokiausi veidotyros ir dabar patardama susiorientuoti jaunam žmogui, kas jam duota iš prigimties galiu apjungti visas savo žinias. Taip pat naudoju daugybe testų, kurie padeda tiek renkantis mokamuosius dalykus vyresnėse klasėse, tiek abiturientus, kurie svarsto kur stoti.
Pastaruoju metu į mane kreipiasi vis daugiau suaugusių, iš kurių daugelis yra moterys, norinčios keisti savo profesiją – vienos ne tai pabaigė ką norėjo, kitos jaučiasi ne savo rogėse.
– Žmonių tipologijoje taikote DISC metodiką – kas tai yra?
– Pagal šią sistemą žmonės skirstomi į keturias grupes pagal jų mąstymo priėmimo tipus – D, I, S ir C, tuomet į aštuonius pogrupius. Identifikavus žmogaus tipą, gali įsigilinti į jo mąstymo logiką.
Kiekvieną dieną mes kritikuojame žmones, nes esame įpratę juos vertinti pagal savo suvokimą – oi, jis elgiasi ne taip, atrodo netinkamai, kalba keistai, vien todėl, kad mums tai atrodo nepriimtina.
DISC padeda perprasti, kaip mąsto žmonės jų nevertinanti ir tada užmegzti ryšį. Kalbu ne tik apie darbinius santykius, bet ir namus – žinant, koks tipas, lengviau suprasti sutuoktinį, savo vaiką, nes supranti, kad jis yra toks ir jo nereikia pakeisti.
– Ar tėvai dažnai turi lūkesčių, kad vaikas priklauso kažkokiam tipui. Kodėl?
– D tipo žmogus yra lyderis, organizatorius ir tada atrodo, kad jis bus vadovas, uždirbs daug pinigų ir bus kietas rinkos dalyvis. Mūsų „post sovietiniame“ auklėjime dar jaučiasi vertinamas, kad tai geros savybės, nors galiu pasakyti, kad nėra nei gerų, nei „blogų“ raidžių.
Pavyzdžiui, S tipo žmogus vadinamas taikos balandžiu, nes jis nori mažiausiai veltis į konfliktus, net geriau pamins savo principus. Skandinavijoj būtent šio tipo yra daugelis vadovų. Dabar įsivaizduokime, kad ryžtinga D tipo mama augina švelnų S tipo vaiką ir vertindama per savo supratimą, ji vaiką vadina lepšiu, nemokančiu už save kovoti net nesusimąstydama, kad vaiko prigimtis visai kita.
Tipo nustatymas padeda suvokti, kad reikia priimti vaiką toks, koks jis yra.
– O ar galima pakeisti vaikus, stumtelėti tinkama linkme?
– Po daugybės metų dariausi sau DISC testą ir didžiai nuostabai nė viena raidė nėra iškilusi aukščiau kitos. Tai reiškia, kad išmokau priimti visus žmones ir tapau ypatingai lanksti. Tad vaiko ugdyme taip pat verta pasistengti, kad būtų įvairiapusė asmenybė ir nejaustų streso bendraudami su skirtingo tipo žmonėmis.
– Dar viena jūsų veikla – „Muster academy“. Ko joje mokomi vaikai?
– Vaikams stengiamės duoti įgūdžių kurių negauna mokykloje. Čia su vaikais bendraujame kaip su lygiais, jie skatinami klysti ir už tai yra giriami, gerbiama jų nuomonė.
O čia suteikiami įgūdžiai yra tie, kuriais dalinuosi ir su suaugusiais – mokau apie žmogaus tipologiją, veidotyrą, gilinamės į profesinius dalykus, vaikai supažindinami su įvairiomis veiklomis. Kita dalis yra finansinio raštingumo ugdymas – jie žino kas yra aktyvai, pasyvai, barteriniai mainai.
Jūsų dukra Fausta išgarsėjo dalyvaudama „Lietuvos talentuose“, kaip itin talentinga mažoji būgnininkė. Kokie jūsų santykiai su ja?
Jai dabar 14 metų ir esame labai artimos. Turbūt mano domėjimasis apie vaikų vystymąsi ir psichologiją davė rezultatų. Būgnais ji dar groja, bet svajoja gyvenimą susieti su medicina ir, nepatikėsite, bet instrumento įvaldymas yra puikus įgūdis mokantis išlaikyti dėmesį ir formuojantis motoriką.
– Kaip tėvai galėtų prisidėti ugdant asmenybę?
– Svarbiausia, nepraraskite ryšio su savo vaiku. Dabar dažnai vaikai anksti bręsta ir tėvams pasirodo, kad jei mergaitė 12-kos metų atrodo beveik moteris, ji jau suaugo, bet taip nėra – galvelė liko kaip dvylikamečio! Tik nuo 16 metų galima skinti brandžios asmenybės vaisius, todėl labai svarbus tėvų ryšys su vaiku, domėjimasis jų gyvenimu, kasdienybe.
Aš su dukra nuo pat jos mažumės bendrauju akių lygyje, o nuo 6–7 metų, kaip suaugusiu žmogumi įvairiausiomis temomis. Tėvai dažnai bėga nuo sudėtingų temų, bet reikia suprasti, kad jei atsakymų negaus iš tėvų, ieškos pas draugus ar socialiniuose tinkluose.
– Pasidalinkite praktiniais patarimais, kaip suprasti vaikų kūno kalbą, kai, pavyzdžiui, meluoja?
– Pirma, reikėtų atskirti – vaikai yra iki 12 metų, o paskui jau vadinu juos paaugliais. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau slepia ir jo kūno kalba yra labai atvira – jei jam nepatinka ką girdi, jis užsikemša ausis ir dainuoja „lalala“. Vėliau paaugus išmokstama slėpti gestus.
Patariu labai stebėti paauglių kūno kalbos pokyčius – ar nepradėjo rečiau žiūrėti į akis, ar nevaikšto sugniaužtais kumščiais, ar nekalba pasisukęs šonu, pasislėpęs už durų staktos. Net staiga pamėgti juodi drabužiai ar sunertos rankos gali rodyti neigiamus pokyčius vaiko gyvenime, virsmą ir kažkurią pusę, bet nebūtinai gerą.
Visi šie ženklai rodo melavimą, slėpimą tiesos – burnos, akių, ausų slėpimas, žvilgsnio vengimas. Kiek gavai už lietuvių? Jei žiūri į akis ir sako – penkis, viskas aišku, bet jei užverčia akis į lubas, pradeda sukti „dar tiksliai nežinau“, tai nėra tiesa.
