– Kas atvedė jus į aktorės vaikams-animatorės profesiją? Kodėl pasirinkote būtent vaikų auditoriją?
– Vaikų aktorės profesiją pasirinkau atsitiktinai. Kai gimė sesės sūnus, aš jį labai labai pamilau ir su juo praleisdavau daug laiko. Tada man buvo 19 metų. Norėdama vaiką nustebinti gimtadienio ir krikštynų progomis, jam organizuodavau smagius vakarėlius su žaidimais ir linksmybėmis. Kažkas, pamenu, nesyk paminėjo, kad galėčiau organizuoti šventes vaikams. Tačiau imtis animatorės darbo, tuomet tikrai nesvarsčiau.
Sulaukusi 21-rių, pati susilaukiau pirmojo vaiko, po dviejų su puse metų ir antrojo. Motinystė, meilė vaikams bei noras papildomai užsidirbti priminė tą kažkieno pametėtą mintį, kad galėčiau dirbti su vaikais jų gražiausiose šventės. Tad savo veiklą pradėjau būdama 24 metų. Buvau viena iš pirmųjų vaikų aktorių - animatorių savo krašte. Pirmasis personažas buvo Pepė Ilgakojinė.
– Dar gajus stereotipas, kad animatoriais turi dirbti studentai/ės, o jūs esate suaugusi moteris, mama - ar nesulaukiate „kreivų“ žvilgsnių?
– Į šį klausimą kyla noras atsakyti ir teigiamai, ir neigiamai. Tačiau faktas yra tas, kad studentams labai dažnai trūksta patirties, drąsos, iškalbos, manierų ir kitų labai svarbių dalykų, kurie trukdo užsiimti šia veikla. Darbas su vaikais jų švenčių metu reikalauja aktorystės, pedagoginių bei psichologinių žinių. O viso to pasiekti galima tik per tam tikrą laiką ir patirtį.
Pasitaiko momentų, kad pagalvoju apie tai, kad gal jau laikas užbaigti šią savo karjerą, tačiau, kaip bebūtų keista, yra tokių animatorių, kurios dabar, būdamos tokio amžiaus kaip aš, ją tik pradeda.
– Kas yra geras animatorius?
– Mano manymu geras animatorius yra tas kuris, moka skirtingai įkūnyti skirtingus personažus, parinkdamas jam atitinkamą charakterį, yra energingas, užvedantis, prisitaikantis prie vaikų amžiaus ir naujausių vaikų mados tendencijų. Geras animatorius turi turėti gerą balso tembrą, garsiai, aiškiai ir taisyklingai kalbėti.
Geras animatorius turi mokėti prisitaikyti prie vietos, kurioje vyksta šventė, greitai reaguodamas į nepalankias jam sąlygas (šlapia žemė, mažai vietos, pašalinis triukšmas ir pan.) ir pakeisti aplinkybes visiems tinkama kryptimi. Reikia išmanyti vaikų charakterio savybes bei poreikius pagal amžių. Labai didelis privalumas, jeigu animatorius moka dainuoti, šokti ir, be abejo, piešti veidukus.
– Kokių personažų labiausiai laukia vaikai?
– Niekaip iš mados neišeina Elza. O ir man, ko gero, labiausiai patinka ją vaidinti. Jau kurį laiką mergaitės renkasi vienaragius. Pelytė Minė taip pat viena iš populiaresnių. Berniukams labiausiai patinka žmogus voras, kurio aš pati iki šiol nevaidinau, tačiau pagaliau pagaliau netrukus vorės kostiumas atsiras mano garderobe.
Vietoje žmogaus voro iki šiol siūliau Betmenę, Supermenę. Visai neseniai atsirado Šuniukų patrulių komandos narys Maršalas, kurį iš karto pamėgo keturmečiai-penkiamečiai.
– O gal už kostiumą svarbiau – užimtumas ir veiklos?
– O tai labai priklauso nuo užsakovų. Vieni renkasi kostiumą, kaip pagrindinį šventės akcentą, kiti personažą derina prie torto, dekoracijų, tretiems kostiumas visai nerūpi, svarbu, kad vaikams būtų smagu.
Man asmeniškai atrodo, kad veikla yra svarbiau už kostiumą. Nes kostiumas tik tas momentinis įspūdis, o štai veikla, užimtumas duoda naudos – kažką išmokstam, laimime prizus, judame, šokame...
– Kaip kuriate personažus - kiek tai užtrunka, kaip vyksta procesas?
– Personažų kostiumus kuriu įvairiai. Kartais nusiperku jau pagamintą kostiumą, o kai kada juos susikomplektuoju iš įvairių detalių. Keletą esu pati pasiuvusi, o paskutiniu metu mano naujausius kostiumus siuva nuostabi siuvėja Edita „Spygliuko siuviniai“.
Personažo charakterį kuriu žiūrėdama filmukus, įvairius video arba pagal savo nuojautą.
Personažai kuriami palaipsniui. Kartais užtrunka ilgiau, kartais užtenka tik specialaus pageidavimo ir tenka greitai susisukti.
– Esate profesionali balionų lankstytoja ir įgudusi veidukų piešėja – kaip išmokote viso to?
– Vaikai irgi dažnai to klausia - iš kur išmokai taip gražiai piešti? O aš jiems sakau: daug kartų piešiau, taip ir išmokau. Pradžioje nepavykdavo taip gerai, bet pamažu pamažu vis geriau ir geriau. Balionus lankstyti išmokau iš „YouTube“ – kur gi daugiau (juokiasi)!
– Turite ženklą „Nori šventės?“. Kuo dar galite prisidėti organizuojant puotą?
– Ne visi nori personažo, todėl aš dar organizuoju edukacijas. Galiu pasiūlyti vaikų mėgstamų „slaimų“ (liet.glitėsių) gamybos pamoką, grožio vakarėlį, spalvotų pyragėlių kepimo edukaciją, edukacijas pagal kalendorines šventes- tai margučių dažymo vašku arba Kalėdinių darbelių gamybos užsiėmimus. Būna, kad išpildau tam tikrus pageidavimus. Būna, nori, kad šventėje būtų ekperimentų, todėl imsiuosi šio reikalo, kad tik būtų įdomu ir smagu.
Nesvetimas man ir suaugusių švenčių vedimas. Oi, kiek daug vestuvių, jubiliejų, krikštynų yra mano pravestos. Turėjau susikūrusi personažus nustebinti ir pralinksminti jubiliatus. Šių veiklų atsisakiau, nes nebesinori dirbti iki vėlumos, o ir vaikų publika man mielesnė. Tiesa, krikštynų šventes dar pravedu, jei kas tik paprašo.
– Gyvenate Rietave – ar netrukdo darbui?
– Gyventi Rietave netgi labai patogu, nes iš čia man nesunkiai, beveik vienodais atstumais, pasiekiami visi aplinkiniai miestai. Darbuojuosi tik Žemaitijoje - vykstu į Plungę, Šilalę, Telšius, Gargždus, netgi Skuodą, Tauragę, Kretingą ir kitur. Visi šie miestai aplink Rietavą, todėl tikrai nėra bėdų.
– Ar dar vaidinate teatre?
– Aš dirbu Rietavo kultūros centre renginių organizatore. Čia režisuoju, vedu renginius, jei reikia vaidinu, kuriu edukacijas, spektaklius.
– Papasakokite apie savo vaikus - kaip jiems patinka mamos profesija?
– Mano vyresnysis sūnus vardu Gytis. Jam netrukus bus 13 metų. Matui - 10 metų. Kaip ir visi berniukai mėgsta kompiuterius, Gytis žaidžia stalo tenisą, o Matas lanko dramos būrelį.
Kol buvo mažesni prasiverždavo pavydo gaidelės, kad mama linksmina kitus vaikus. Bet aš visada jiems primenu, jog tai mano darbas, o kad pavydo nebūtų, tai sulaukia apdovanojimų be jokios progos: kokių staigmenėlių, skanumynų ir panašiai. Dar dabar atradę mano prizų fondą - saldainių ir kitokių skanėstų slėptuvę, būtinai ką nors išprašo, kad ir jiems duočiau.
– Kaip sekasi suderinti šį darbą ir motinystę - juk dažniausiai, mamos nėra savaitgaliais?
– Turime labai gerą tėtį. Mano vyras užsiima su vaikais, juos ir pamaitina, ir prižiūri, kad pamokos būtų paruoštos. Be to, visa šeima pripratus prie tokio gyvenimo būdo.
- Savo instagramo „Egle Fabijonavičienė“ paskyroje rašote, kad esate kūrybiškumo fanatikė. Gal galite papasakoti, kas jums yra kūrybiškumas ir kuo jis toks svarbus vaikams?
- Kūrybiškumas man yra viskas. Tai mano gyvenimo būdas. Aš nuolat kuriu. Pradedant maistu virtuvėje, baigiant šokiais, dainomis, spektakliais... Man kartais protas aptemsta nuo noro ką nors sukurti (juokiasi). Žinoma visada norisi sukurti kažką neįprasto, unikalaus - kartais nepavyksta arba tai būna kieno nors kito patobulinta idėja, o kartais būna viskas taip gerai, kad pati nesuprantu kaip taip sugalvojau.
Vaikams kūrybiškumas yra labai svarbus tam, kad jie jaustųsi išsilaisvinę, per kūrybos procesą patirtų džiaugsmą ir pasididžiavimą savimi, kurdami atsipalaiduotų, o kūrybiškumą įvaldę sugebėtų išspręsti tam tikras problemas ar išsisukti iš nepalankių situacijų.
- Kaip jį ugdyti ar kaip jūs ugdote jį savyje ir savo vaikuose?
- Jeigu paklaustumėte iš kur semiuosi kūrybiškumo, tai pagrindiniais jo šaltiniais išvardinčiau teatrą, kuriame labai mėgstu lankytis, knygas, kurias skaitau pačias įvairiausias, gamtą ir pasivaikščiojimus joje, bėgimą bei paieška naujų nematytų vietų. Na ir kaip be „Pinterest“ ir „Youtube“ (šypsosi).
Vaikus taip pat veduosi į spektaklius, skatinu skaityti. Išvykose stengiuosi skatinti pastabumą aplink esančiam grožiui, įvairioms detalėms. Įvairių diskusijų metu kalbame apie tam tikros situacijos suvaldymą ir kūrybišką išsisukimą iš nepageidaujamų problemų.
Mano berniukai nemėgsta kūrybinių darbelių - piešimo, popieriaus lankstymo ar, tuo labiau, rašymo, todėl namuose mes kuriame kitaip: darome eksperimentus ar gaminame kokius skanėstus.
