„13 metų kaip pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Prieš 13 metų miriau, todėl šis Velykinis atgimimas man vyksta visomis spalvomis, prisiminimais, išgyvenimais ir patirtimis.
13 metų reikėjo gyti, nes tik šiandien galiu dalintis tuo, kas labai jautru. Pirmosios vaikų nuotraukos liko tik man, bet jaučiu, kad gal šita kelionė gali pagelbėti ir kažkam kitam ir tebūnie pavyzdys tiems, kas netiki stebuklais ir Dievu.
2009-ųjų balandžio 17 dieną intuicija buvo kaip niekada aštri – jaučiau kad kažkas negerai, bet buvau iš šono patikinta, kad tai tik susikūriau savo galvoje. Ar pasimokiau iš šios istorijos? Ko gero dažnai pasimaunu vėl ir vėl, kai veikiu ne širdimi ir nuojauta, o protu. Tai buvo paskutinė mano „normalaus“ gyvenimo diena, kai ėjau į „paprastą darbą“. Reikėjo daug laiko priimti, suprasti ir dėkoti viskam, kas įvyko.
Balandžio 18 dieną nuvažiavus pas gydytoją išgirstu – „jei būtumėt atvažiavus vakar, šiandien dar galėtumėme kažką pakeisti, deja, belieka tik melstis, o dabar skubiai važiuojate į ligoninę“. Viskas vyko žaibo greitumu – vaistai, vaikams brandinantys plaučius, ir malda, kad jie nors kiek ilgau išbūtų mano gimdoje.
Balandžio 19 – gimdos kaklelis pilnai atsivėręs, bet deja, pirmasis dvynys guli skersai. Skubiai į operacinę, o ten tik prisimenu kaip prasidėjus operacijai pradėjau vemti, gydytojas skubiai suleido vaistų ir atsikeliu tik išgirdus „ačiū visiems už gerą darbą“. Suprantu kad viskas. Lieku viena su valytoja, kurios klausiu, kas gimė (prieš tai žinoti nenorėjom). Ji sako, kad viskas įvyko taip greitai, kad nespėjo sužiūrėti. Vaikai renimacijoje, ačiū Dievui, kad turėjau labai gerą akušerę ir priežiūrą.
760 gramų ir 920 gramų – tiek svėrė ne cukraus pakelis, o mano vaikai, rodos, tilpę į delną..
Buvome išrinkę vieną vardą – kas pirmas gims, bus Vakaris arba Vakarė – tai bene vienintelis vardas, dėl kurio abu su Tomu buvome vieningi. O kitą vardą dukra atsinešė pati. Kokie bus vardai, paklausiau Tomo, kai mane parvežė į palatą? Tai gal Vakaris ir Vasarė, atsargiai paklausė jis, o mano širdis nušvito meile.
Deja, mano gyvenimas buvo tuomet baigtas ir nuo tada gyvenau tik malda „jei jiems nebuvo lemta gimti, pasiimk juos Dieve, kaip įmanoma anksčiau ir greičiau, kad nesikankintų, o jei jiems lemta gyventi, padėk pasveikti greitai ir užaugti stipriems ir protingiems“. Ši malda mano gyvenimą gydė dar ne kartą.
Toliau sekė dienos, kai skaičiavau pieno lašus, nors paskui juo maitinau pusę skyriaus ir ploviau Antakalnio ligoninės kanalizaciją, kai skaičiavau gramus, kai vos nueidavau iki savo vaikų reanimacijoje, kai ašaros bėgo kaip upės. Ačiū gydytojams, kurie nieko nežadėjo, bet visada žinojau, kad daro geriausia, ką gali padaryti, todėl visiškai atsidaviau į Dievo rankas.
Atviras arterinis latakas, atvira ovalioji anga, vienam vaikui 3 laipsnio smegenų kraujosruvos dėl kurių gali būti cerebrinis paralyžius, protinis atsilikimas, epilepsija ir pan. Kitam gresiantis aklumas ir dar nežinau kiek diagnozių vos per kelias dienas. Žinojau, kad bet kurią akimirką galiu juos prarasti, todėl balandžio 27 dieną juos pakrikštijo brolis Pijus. Vasarė Bernadeta (vardas reiškia – stipri) ir Vakaris Salvijus (reikšmė – sveikas). Tokie vaikai ir liko. Stiprūs ir sveiki. Bet ne iš karto.
Kodėl man? Atsakymas buvo tik vienas – kiekvienas gauname tiek, kiek galime pakelti, o aš, matyt, galėjau daug. Kaip tik vakar vienas jogos bičiulis pasakė, kad mes augame tik diskomforte, o ne tada, kai esame komforte.
Jau tiksliai nebepamenu kiek buvo kraujo perpylimų, kiek suleista vaistų, laidų, pypsėjimų, pamiršimų kvėpuoti, o aš tik galėjau melstis ir slankioti lyg balta drobulė. Laiminga aš, mano buitis buvo lengva – galėjau bent jau likti ligoninėje visus du su puse mėnesio. Žinau, kad ne visiems taip pasiseka, bet sėkme, žinoma, šiandien nebetikiu.
O tada prasidėjo stebuklų laikas – sužinau, kad smegenų operacijos nebereiks, nes situacija gerėja. Išvežys abu į operacinę operuoti akis, kad neliktų akli abu buvo parvežti po pusvalandžio ir pasakyta, kad, stebuklas, bet abiems situacija sparčiai taisosi. Dukra laukė ir širdies operacijos, bet svoris buvo per mažas operuoti, o situacija nekritine. Paskui išgirdome, kad operacijos ko gero nereiks, nes, viskas gerėja.
Atsipūsti galėjau tik po pusantrų metų, kai neurologė pasakė „jūsų vaikai pasivijo savo bendraamžius, daugiau pas mane jums nėra reikalo vaikščioti“. Tą dieną man nukrito didelis akmuo nuo krūtinės. Na, o toliau nelabai yra ir ką pasakoti, gal tik tai, kad gydytojai juos vadino stebuklais. Daugybę kartų girdėjau, kad taip nebūna, bet tik ne mano gyvenime, nes mano, turėjau galimybę įsitikinti, būna visaip, o kartais taip, kad per filmus ne visada rodo.
Nuo istorijos pradžios iki šiandienos skiria 13 metų. Ši istorija mane augino, stiprino ir davė be galo daug. Vaikai pakeitė, apvertė pasaulį ir vertybes. Šitie vaikai atnešė ne tik daug pamokų man, kaip mamai, bet ir verslą („Medinis arkliukas“), gyvenimo būdą (atsirado sąmoningumas, tvarumas, ekologija), gyvenimo kelią (dėka jų atsiradome Tailande), stiprybę, kai atrodo pritrūksta jėgų būti.
Aš manau, kad vaikų gimimo dieną reikia sveikinti ne tiek vaikus, kiek jų mamas. Už tai, ką joms yra tekę išgyventi, bemieges naktis, už tai, kad esame visi gyvame pasaulyje, turime galimybę jausti, kovojame už vaikus, už šeimas, mokome mylėti ir kuriame.
Vyrai turėtų takus gėlėm barstyti ir kiekvieną dieną dėkoti savo moterims. Palaikyti, padėti, mylėti ir tiesiog būti tvirtu pečiu tada, kai joms labiausiai to reikia. nes mamos gali viską, o su jūsų stiprybe jos gali penkiagubai daugiau.
Tad vyrams ačiū už ramybę, kurią iš jų gauname, nes vyriška energija, be moteriškos yra negyva, o moteriška, be vyriškos, tai yra didelis chaosas. Ir tik balanse yra kūryba.
Tai su gimtadieniu mane! ir aišku su gimtadieniu mano vaikus. Jie man padėjo numirti ir tada prikėlė naujam gyvenimui.
O jeigu norite prisidėti prie mūsų gimtadienio – kviečiu paaukoti Lietuvos neišnešiotukų asociacijai „Ankstukai“ pervesdami paramą jums patogiu būdu www.ankstukai.lt/aukoti, atliekant pavedimą į sąskaitą SEB banke LT747044060007982933 ar skirdami 1,2 proc. nuo GPM “
