– Gyvenote Vilniuje, išbandėte emigraciją Norvegijoje ir grįžę į Lietuvą persikraustėte į kelias trobas turintį kaimą Prienų rajone. Kodėl būtent kaimas? Juk turint tiek vaikų mieste būtų daug paprasčiau!
– Su daug vaikų mieste nėra paprasčiau. Būtent dėl vaikų mes atsidūrėme kaime. Pamenu, kai studijavau skandinavistiką, aptarinėjome mokslinį tyrimą, kuris buvo atliktas Suomijoje. Jame buvo rašoma, kad miestą renkasi jauni žmonės, nes jiems tai suteikia galimybę užsidirbti, įgyti daugiau pažinčių ir patirti daugiau pramogų. Subrendus ir susilaukus vaikų pasidaro patrauklus kaimas. Mes elgėmės lygiai taip pat.
Iš Vilniaus bėgome į priemiesčius, nes viliojo galimybė turėti bent menką žemės lopinėlį, iš ten į Norvegiją, o grįždami į Lietuvą jau žinojome, kad norime kaimo. Kadangi vyro tėvai gyvena Kazlų Rūdoje, rinkomės kryptį ir valandos atstumą iki oro uosto, nes vyras vis dar skraido darbo reikalais. Su šita vieta mūsų niekas nesieja.
– Ar nebuvo emociškai sunku persikraustyti iš užsienių į tokią glūdumą?
– Ne, tikrai nebuvo sunku emociškai – kai kūrėmės, net rinkomės kuo gūdesnį kaimą toliau nuo žmonių (juokiasi). Aš esu intravertė ir man malonumas yra tyla. Turiu sentensiją, kad „užmerkdama pasauliui, atsimerkiu į save“. Tam, kad atsiskleisčia, man reikia ramybės, atsitraukimo – net šeima kartais trukdo, kol neišsprogsta gimęs kūrybinis impulsas.
Mes atsikraustėme itin pozityviai nusiteikę – mūsų su vyru nuostata buvo ir yra, kad žmonėmis mes pasitikime ir jie bus geri tau tiek, kiek tu esi geras jiems. Kai tik atvykome, ėjome iškart pas kaimynus, prisistatėme, iškart užmezgėme gerus santykius. Buvo tų šnekų, bet jos nutilo.
– O kaip vaikai reagavo į šį šeimos pasirinkimą?
– Vaikai labai norėjo į Lietuvą, jiems nebuvo svarbu kur konkrečiai. Įkalbinėjome, rodėme pliusus, pasakojome, kad turės didesnius kambarius. Jovarui, kuriam tuomet buvo dvylika (dabar 20 metų) sunkiausia buvo mokykloje – tuo metu nebuvo jokių integracinių programų, jokios pagalbos, tad buvo ir patyčių, ir atmetimo. Džiugu, kad jis jau turėjo kitos patirties, galėjo palyginti, leido sau būti kitokiu ir neimti į širdį. Mokykla darė ką gali, kad integracija įvyktų.
– Vis dar gaji nuostata, kad kaime sunku, toli, nuobodu. Kokie gyvenimo kaime privalumai jūsų akimis?
– Tai mieste nuobodu! (Kvatoja). Juk grįžti iš darbo ir guli ant sofos prie televizoriaus, nes esi uždarytas narvelyje. Žinoma gali eiti kažkur, bet tam reikia pinigų ir turi daugiau dirbti, kad uždirbtum pramogoms. Kaime nėra problemos ką veikti. Mes jau dvyliką metų gyvename be televizijos, turime internetą ir kryptingai renkamės ką žiūrėti ir tai pavyksta padaryti tik žiemos sezonu kokį kartą per mėnesį.
Sodyba yra ne tik namai, bet ūkis, mes laikome paukščius, niurkosi katinas ir šuo, nuolat vyksta kažkokios statybos. Darbų ūkyje kiek nori. Su vyru iš lauko grįžtame devintą vakaro, nors mūsų niekas nevaro. Kaimas duoda buvimą gamtoje ir buvimą gamtos dalimi, ne tik nuvažiavimą „pabūti gamtoje“.
– Suaugusiems vienaip, jie vertina tą buvimą gamtoje, o vaikai – juk pakapstė pakapstė ir jau tingi, neįdomu...
– Niekas neklausia ar norėtum padėti – vaikai, atvažiuoja malkos ir tai reiškia kad dirbsim visi. Juk šiltuose namuose gyventi norim visi. Daržai gal labiau yra mano darbas, bet vaikai žino, kad jei tėtis ar mama prašo pagalbos, jie jau turi pagal savo jėgas padėti.
Vyresnėlis Jovaras mokosi Alytuje ir grįžta iš bendrabučio savaitgaliais. Vidurinysis 11-metis Vincentas – knygų žmogus, tik leisk skaityti. Mažiausias, šešerių Jonukas jau gimęs čia ir neina jo sulaikyti – jis arba su manimi arba su tėčiu zuja ir zuja.
Kitas dalykas, mūsų pavyzdys – mes einam, o jie ką, liks namie? Telefonai pas mus tik nuo 15 metų, laikas prie ekranų griežtai ribojamas pagal amžių porą kartų per savaitę.
– Šiais mokslo metais ryžotės dar vienam iššūkiui – sūnūs liko mokytis namuose. Kodėl priėmėte sprendimą ugdyti namuose?
– Nuo rugsėjo su manimi mokytis liko ketvirtokas ir priešmokyklinukas. Daug priežasčių – aš pati esu pedagogė, dirbu mokykloje ir manau, kad šiandieninė Lietuvos švietimo Sistema dažnai yra gniuždanti vaiką. Ji orientuota į masę, bet ne į individą. Kaimo mokyklose masės nėra, bet vis tiek viskas turi vykti pagal nelanksčią ar net trukdančią dirbti sistemą. Ypač daug orientavimo į rezultatą, neskiriant pakankamai laiko ir dėmesio procesui.
Džiugus pokytis, kad daug dirbame su specialių poreikių vaikais, bet gabieji paliekami savieigai. Mokytojams tenka didžiulis krūvis dirbti su skirtingų lygių ir gabumų moksleiviais. Tai iš principo norėjau išbandyti, kaip sektųsi mokytis namuose ir vaikams parodyti kas tai yra. Prisidėjo ir tai, kad per karantiną vaikai buvo prilipę prie ekranų, norėjosi tai pakeisti.
Jau aštuonis mėnesiai, kaip mokomės namuose – likome prisiregistravę prie savo valstybinės mokyklos ir supratome, kad šios ugdymo įstaigos paliktos be įrankių. Žinoma, jei ši ugdymo forma Lietuvoje plėtosis, tikrai gali kažkas išeiti, nes yra vaikų, kuriems mokymasis namuose labai tinka, bet dar reikia išdirbti sistemą, reikia laiko. Ateinančiais mokslo metais mūsų vaikai ruošiasi grįžti į mokyklą, bet neatmetu galimybės pereiti į namų ugdymą vėl, jeigu matysime tam poreikį.
Ugdymas namuose buvo didelis iššūkis man, kaip mamai – jaučiuosi, kaip dirbusi pilnu etatu ir lieka mažai laiko kitiems dalykams. Gal prisidėjo tai, jog mokiau du visiškai skirtingo amžiaus vaikus, o jie dar lanko būrelius į kuriuos reikia juos nuvežti.
– Kokių dar veiklų turite?
– Kai atsikraustėme, pradėjau rašyti tinklaraštį „Gyvenimas kaime“ apie mūsų gyvenimą čia. Tada atradau instagramą ir ten sukūriau paskyrą „Gyvas daržas“, kur yra visko: daržai, interjeras, receptai, tvarumas, dvasinės įžvalgos. Dabar sugalvojau sukurti socialinę erdvę „Arbatos klubas“moterims, kurios būna namuose su vaikais arba vaikai paaugę, o jos turi laisvesnio laiko. Ir tai skirta ne Vilniaus, Kauno ar Alytaus moterims, bet toms, kurios gyvena kaimuose e ir ilgisi moteriškos bendrystės. Dar nežinau kas iš to gausis, turėjome porą susitikimų, kiekviena išsakome lūkesčius ir dėliosime. Nekeliu tikslų suburti tam tikro kiekio moterų, o tik tas, kurioms to reikia.
– Kaip visoms savo veikloms paskirstote laiką?
– Planuoju. Ant popieriaus to nerašau, bet žinau, kiek kokia veikla užims laiko, kiek skirti. Šie metai sudėtingesni dėl mokymosi namuose, bet kai vaikai išeis į mokyklą bus lengviau. Iki tol pernai parašiau dvi knygas, tuo pačiu kūriau lėles ir mandalas makrame technika. Dabar liko tik makrame ir mezgimas. Na, ir rašymas, kurio neviešinu (šypteli).
– Esate išleidusi keturias knygas, o paskutinė yra dzūkiškai parašyta „Dabarcinės pasakos“ – ar planuojate kurti toliau?
– Čia buvo projektas, į kurį buvau pakviesta tik kaip pasakų kūrėja. Buvau kaip tik baigusi elektroninę knygą apie daržą, o sulaukusi kvietimo mielai ėmiausi pasakų. Penkta, šįkart poezijos knyga, jau guli stalčiuje, laukia, kol bus išleista.
Pasakos buvo nuostabi patirtis, kuri taip įtraukė, kad žinau, jog tikrai dar rašysiu vaikams. Turiu jiems ką pasakyti, jau net turiu pradžią istorijos, kurią papasakojau sūnui, o jis laukia tęsinio.
– Kokie ateities planai – kam dar norėtumėte rasti laiko, gal turite jau slaptą idėją?
– Idėja neužslėpta ir jos labai laukiu. Tai audimas. Dalyvavau audėjų savaitėje, pramokau austi, įsigijau senovines audimo stakles, bet per žiemą taip ir liko nesurinktos. Tikiuosi, šiai žiemai vyras surinks, nes vasarą austi nėra kada.
– Savo paskyroje „Gyvas daržas“ dalijatės įvairiais daržininkystės patarimais. Ar didelis jūsų daržas? Daug pastangų jam reikia ir kur įgijote žinių?
– Turiu 1 aro mandalos formos daržą ir greta – labiau tradicinės formos daržą, iš viso 3 arai ir šiltnamis. Vasarą – eini ir eini... O daržininkystės mokymasis nesustojamas procesas. Man daržas yra ne rezultatas, kad ką nors užauginti, bet pats procesas – aš ir gamta. Vadovaujuosi intuityvios daržininkystės principais – kiek aš gabi prisitaikyti prie mano žemėje esančio daržo. Kiekvienas daržas kitoks ir tikrai neįmanoma surašyti taisyklių, kurios tiktų visiems. Parašiau knygą apie intuityvią gamtinę daržininkystę, bet tuo pačiu ir įspėju skatytojus, kad galiu parodyti gaires, takelį, bet juo eiti turėsite patys.
– Karjera, didelis namas, prabangus automobilis – daugeliui tai yra laimė. Kaip išsigryninote savo gyvenimo prioritetus? Kas jums padėjo atrasti laimės receptą?
– Kai buvau mažytė ir manęs klausdavo kuo noriu būti, sakydavau, kad noriu būti mama. Norėjau būti mama ir būti rašytoja. Kai užaugau, tapau mama, bet šį norą prisiminiau tik kai išleidau pirmą knygą. 30 metų buvau tai pamiršusi! Nevadinu saves rašytoja, bet esu rašantis žmogus ir per žodį galiu daug pasakyti. Visi turi savo talentus ir gyvenimo pašaukimas yra atrasti talentą nesvarbu koks jis. Per tai galime padaryti daugiausia gero kitiems. Bandau daryti, ką galiu geriausio ir dėl to jaučiuosi laiminga, nes nelipu per save, bet realizuojuosi veiklose, augu ir nuolat mokausi.
Sekti Ievos gyvenimą kaime galima: www.instagram.com/gyvasdarzas/
