– Kas yra sąmoninga tėvystė?
Vienu žodžiu tai neapibūdinama, nes tai daugiau apie energiją, kuri yra suformuota per visą mūsų pačių vaikystės laikotarpį.
Tą energiją nešamės per gyvenimą santykiuose, šeimos dinamikoje, o stipriai išryškėja tuomet, kai patys tampame tėvais.
Sąmoningumas: su kokia energija einu į tą santykį, kokį ryšį kuriu su vaikais. Sąmoningumas pasireiškia, kad mes nenorime vaiko taisyti, nenorime kažkaip pakeisti jo paties ar jo elgesį. Juk dažnai gimsta vaikas vienoks, mes norime kitokio.
Svarbiausia, nerti į save, į savo vidų ir save transformuoti: auginant save, klestime patys ir klesti aplinka, automatiškai pradeda klestėti ir mūsų vaikai. Skleistis, tarsi gėlės žiedas.
Sąmoningas tėvystė, tai apie mus, ne apie išorę, bet apie mūsų pačių vidų. Ir kalbu apie tėvus, o ne vaikus.
– Kas yra tėvystės koučeriai?
– Sąmoningos tėvystės koučeris yra tas žmogus, kuris padeda tėvams eiti į savęs pažinimą, priartėjimą prie tikro autentiškumo, kuris padeda suprasti, kodėl tas ryšys su vaiku nesimezga, kas blokuoja santykį su vaiku, kas vyksta šeimos dinamikoje, už ką aš galėčiau būti atsakingas.
Kai aš išsinarpliosiu save, automatiškai pradės keistis ir mano vaikų elgesys. Mes padedame tėvams nerti į save ir atrasti tą raktą. Tėvai skambina ir prašo pakalbėti su jų vaikais, bet mes kalbame su tėvais, mes žiūrime, kaip jų emocinės žaizdos (sukauptos dar vaiksytėje) daro įtaką jos santykyje su vaiku. Tėvai patys pradeda įžvelgti, ką gali padaryti kitaip, kad tą ryšį atkurti ir puoselėti.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias?
– Mano kelias prasidėjo prieš šešerius metus, nes nuo pradžių, tik sužinojus, kad laukiuosi, pasakiau, kad noriu auginti vaikus kitaip. Dar tada nesupratau kaip, man tebuvo 21-eri metai, bet žinojau, kad nenoriu būti, kaip mano tėvai. Norėjau būti kitokia, bet nežinojau, kas tai yra. Atsiminusi save vaikystėje ir paauglystėje, kartais nesuprastą ir neišklausytą – padariau sprendimą, kad aš būsiu kitokia mama.
Tiesa ta, kad ir ką besakytume – nori ar nenori, bet karta iš kartos einančios programos persiduoda vaikams.
Aš supratau, kad negaliu kontroliuoti savo emocijų ir tampu lygiai tokia pati, kaip mano tėvai. Kas vyksta su manimi, klausiau savęs?
Tapau jogos mokytoja, baigiau meditacijos mokslus. Taip, iš tikrųjų, tapo lengviau suprasti save, kad pasielgiau per griežtai, ar per grubiai, tačiau, „pagauti save“ momente – užduotis atrodė vis sunkesnė. Aš nesuvaldydavau savęs ir pradėdavu kelti balsą.
Pradėjau galvoti, o kodėl tai vyksta? Atsirado natūralus noras tobulėti ir į mano gyvenimą atėjo mokytoja Dr. Shefali Tsabary, kuri yra sąmoningos tėvystės pradininkė pasaulyje.
Klausiau jos paskaitas internetu ir verkdavau suprasdama, ką aš darau savo vaikams ir jei neišsiaiškinsiu, neperprasiu tos išminties, nori nenori nesąmoningai perduosiu vaikams tą pačią emocinę naštą ir emocinius randus.
Norėjau pabaigti mokslus, bet tuomet neturėjau galimybės. Vizualizuodavau, kol galiausiai atsirado proga ir pabaigiau Dr.Shefali institutą.
Jos paskaitos ir žinios, kurias perdavė man – pakeitė mane iš esmės. Nagrinėdama save, savo pačios praeitį, supratau, kaip mano vaikystės šešėlis vis dar mane persekioja. Suvokdama, kai man daro įtaką praeities patirtys, kaip jos pasireiškia mano santykyje su vaiku – aš galėjau keisti savo reakciją, atradau galimybę rinktis, ko ištiesų noriu. Ar renkuosi keisti savo vaiką – ar koncentruotis į savo sąmoningumo auginimą ir ryšio kūrimą.
Tada supratau, kad turiu dalintis. Pradėjau dalintis su mamomis Londone, bet tada supratau, kad iš Lietuvos atimu dovaną.
Šiuo metu dirbu su mamomis individualiai, organizuoju seminarus ar grupinius užsiėmimus tiek angliškai, tiek lietuviškai.
– Dėl kokių problemų, iššūkių į jus kreipiasi mamos?
– Dažniausiai skundžiasi, kad neklauso jų vaikai ir klausia ką daryti, kad klausytų? Taip pat džiaugiuosi drąsiomis mamomis, kurios kreipiasi dėl savęs ir prisipažįsta, kad negali suvaldyti savo emocijų.
Pastebėjau, kad Lietuvoje labai daug pykčio, kuris plinta, kaip infekcija, nes daug jo nešiojamės iš praeities.
– O kaip pasireiškia geras ryšys su vaikais?
– Nėra geras ar blogas ryšys, nes kiekvienas mūsų tai suvokiame per vidinius filtrus ir mums tas pats elgesys gali atrodyti skirtingai. Mes siekiame autentiškumo. Autentiško ryšio.
Tai reiškia, kad vaikas auga laisvas išsakyti savo nuomonę (kartais tai reiškia ir nepritarti tėvams), toks ryšys grindžiamas pagarba ir šeimos nario priėmimu – toks, koks jis yra. Vaikas auga be baimės ir pasitikintis savimi, nes jis žino, kad su tėvais yra saugus.
Toks ryšys sukuriamas ne tada, kai tėvai kontroliuoja, o vaikai paklūsta, bet tada, kai visi priima šį procesą, kaip augimo kelionę, asmeninę pamoką. Jei tradicinėje tėvystėje jaučiama hierarchija – sąmoningoje tėvystėje tėvai nėra aukščiau vaikų, visi yra lygūs, yra vieni kitų mokytojai ir mokiniai. Tai lyg gražus šokis, simbiozė.
– Kas yra jūsų kuriamos „Pykčio dirbtuvės“?
– Mano kuruojamoje feisbuko grupėje yra 2000 mamų. Paklausiau. jų, ar jos laiko save piktomis mamomis? Nustebau, kokia didelė dalis prisipažino, kad mano jog esančios tokios.
Tai paskatino mane sukurti šį kursą, sąmoningos tėvystės pagrindais, suderintą su meditacijomis, atsipalaidavimo technikomis, užduotimis.
Juk pirmiausiai, reikia suvokti pyktį, jį atskirti ir pastebėti savo mintis, išmokti padaryti pauzę. Pagauti pykčio emocijos veikiame autopilotu. Mamos kartais tai vadina: išėjimu iš savo kūno. Todėl labai svarbu save nuraminti, sureguliuoti ir tik tada užmegzti ryšį su vaikais ir spręsti iškilusias problemas.
Mano intencija kurso metu, mamoms sukelti abejonę. Kai atsiranda abejonė – atsiveria durys į paieškas. Tai, kas vyksta su vaikais – nėra apie vaikus, o tik apie tai, kas slypi pačių mamų viduje.
– O jei vaikas jau paauglys – ar ne per vėlu keistis?
– Niekada nėra per vėlu. Su paaugliais yra sunkiau, „nes pagadinote“ juos labiau nei mažuosius. Tačiau ir šiuo atveju, tikrai įmanoma transformuoti ir atkurti sugriuvusį ryšį.
Jei žala padaryta, laiko neatsuksi atgal, bet gali kurti santykį iš naujo, stengtis ir parodyti iniciatyvą, iš naujo pažinti savo vaiką. Domėtis savo vaiku.
Jei mama pasakytų vaikui „aš tavęs negirdėjau, nemačiau ir nemylėjau, taip, kaip tau reikėjo, bet pabandome – aš stengsiuosi“ – tai iš mamos pusės nuostabi dovana paaugliui. Galima santykį keisti net su suaugusiais vaikais. Manau, kad sąmoningumo kelionei niekada negali būti per vėlu, tik kiekvienas skirtingu metu atsibundame.
– Kuriate turinį tiek lietuvių tiek anglų kalbomis – kur jūsų auditorija gyvena?
– Neplanavau lietuviškai nieko kurti, bet pabandžiau ir auditorija susirinko labai greitai, tad supratau, kad yra didžiulis poreikis. Ir toliau kuriu turinį abejomis kalbomis, tačiau daugiausia bendrauju su lietuvėmis mamomis. Tikiuosi, kad pavyks ką nors nuveikti ir gyvai Lietuvoje.
– Nežadate grįžti gyventi į Lietuvą?
– Jau septynerius metus gyvename čia ir grįžti nežadame. Planuojame tik palikti Londoną ir keltis arčiau gamtos.
– Papasakokite apie savo vaikus!
– Su vyru auginame šešerių metų Tėją ir ketverių Majų. Jie nelanko darželio, nes nusprendėme juos mokyti namuose, taikome vadinamą „homeschooling“. Mes galime derinti darbus ir jų ugdymą. Daugelį pamokų natūraliai integruojame, nes nemanau, kad būtina sėdėti prie vadovėlių. Vaikai anksti eina miegoti, tada laikas lieka mūsų mokslams ir darbams. Kartais tenka ir pavargti, bet ką pasirinkau, tą ir turiu (kvatoja).
– Atrodo, tėvystės koučerė tobulai sutaria su vaikais – ar tarp jūsų kyla konfliktų?
– Žinoma! Kai eini sąmoningumo keliu yra dar sunkiau, nes aiškiau viską matai, labiau pastebi savyje ir savo partneryje klaidas ir tas suteikia daugiau nemalonių jausmų, išgyvenimų, suvokimų ir atidengia praeities skaudulių.
Mes patys praeiname pro didžiulę transformaciją šeimoje, nes sūnus turi daug pykčio, todėl bandau išsiaiškinti, kas manyje yra, ką aš įnešiau į tą situaciją, kad vaikas toks tapo. Stengiuosi paaiškinti iš kur tai kyla ir patenkinti jo poreikius, kad tai keistųsi, nes jis labai mažas ir jam trūksta įrankių, kaip išlieti savo pyktį.
– Ko palinkėtumėte ar patartumėte tėvams, kurie norėtų eiti sąmoningos tėvystės link?
– Patarčiau nebijoti nerti į save ir nustoti kaltinti aplinką. Pastebiu, kad daugybė mamų gyvena aukos pozicijose. Todėl tik siūlau atsibusti, nebijoti lįsti į save ir ieškoti pagalbos. Nebijokite transformacijos, kuri dažnais atvejais skausminga.
Priimkite vaikų elgesį kaip dovaną, nes tas vaikas stovi šalia ir jums plekšnoja per veidą, tarsi sakydamas: „atsibusk mama, pamatyk mane“. Leiskitės į kelionę ir nebijokite. Visas šios ilgos kelionės sunkumas atsiperka tuo gerumu, autentiškumu ir besąlygine meile.
Daugiau apie Ronetos vedamus mokymus: www.facebook.com/ronetacoaching
