Braziliška virtuvė Lietuvoje
Lietuviška M.Melo istorija prasidėjo nuo santuokos su lietuviu. Pora iš Brazilijos pirmiausiai persikėlė į Nyderlandus, o po poros mėnesių nusprendė patraukti į Lietuvą, arčiau vyro tėvų.
„Brazilijoje mano vyrui būtų sunkiau susirasti darbą ir prisitaikyti, nes jis nemoka portugalų kalbos. O man Lietuvoje tai lengviau padaryti, nes labai daug žmonių kalba angliškai“, – pasakoja brazilė, kuri turi idėjų, ką nori nuveikti Lietuvoje.
Lapkričio mėnesį Madu vedė nuotolinius kursus beveik šimtui lietuvių, kuriuos mokė, kaip pasigaminti brazilišką gardžią vakarienę.
M. Melo ieško gražių vietų ir profesionalių virtuvių, kur galėtų reklamuoti brazilišką virtuvę Lietuvoje.
„Tikiuosi, kad netrukus lietuviai galės paragauti braziliškos kultūros per autentišką brazilišką meniu. Taip pat planuoju dirbti su vakarienės prenumeratos meniu, orientuotis į šeimas“, – prasitaria brazilė.
Šiuo metu Lietuvoje nėra tikro braziliško restorano ar virėjo, todėl ji džiaugiasi būdama pirmoji, kuri galės pasidalinti savo šalies tradicijomis. Jei kam nors įdomu, M.Melo kviečia su ja susisiekti instagramo paskyroje mm.madumelo arba elektroniniu paštu chef.madumelo@gmail.com
Paklausta, kuo ypatinga braziliška virtuvė Madu pasakoja, kad ši didžiulė šalis suskirstyta į penkis pagrindinius regionus, kurie skiriasi vienas nuo kito ir turi skirtingas maisto tradicijas, todėl apibendrinti populiariausią maistą šioje šalyje yra sunku.
„Galėčiau išvardinti nebent pupeles, troškinius, maistą, pagamintą iš kukurūzų, Portugalijos įtaką susijusią su desertais, Afrikos paveldą ir manijokus bei jo produktus“, – trumpai supažindina virtuvės šefė.
Restoraną atidarė iš savo santaupų
Ne daug kas patikėtų, kad savimi pasitikinti ir profesionaliai kalbanti virtuvės šefė iš tiesų į restoranų verslą nėrė tik prieš ketverius metus!
„15 metų dirbau rinkodaros vadove ir startuolių verslo vystytoja. Po darbo šioje srityje nusprendžiau siekti savo aistros – išklausiau kursą apie svetingumo vadybą, du trumpus kursus apie virtuvės techniką ir vieną apie kavos, vyno, stipriųjų gėrimų bei cigarų derinimą. Investavau visas savo santaupas ir viena, be jokių partnerių, atidariau restoraną „Mandioca Cozinha“. Mano restoranas veikė beveik trejus metus – nuo 2018 metų liepos iki 2021 metų vasario – ir, kaip teigė vietinė žiniasklaida, buvo vienas geriausių San Paulo restoranų“, – pasakoja M.Melo.
Šis darbas moteriai patiko tuo, kad jame gali suteikti žmonėms laimės, malonumo ir džiaugsmo akimirkų.
„Kai su kuo nors daliniesi stalu, valgiu, taure – švenčiate gyvenimą. Net būdami vieni ir mėgaudamiesi maistu, išgyvenate džiaugsmo bei atsipalaidavimo akimirką. Mes, dirbantys užkulisiuose, esame atsakingi už tai, kad suteiktume jums patirtį, atitinkančią jūsų lūkesčius ir taip pat nudžiugintume jus blogą dieną. Virėjo darbas taip pat yra asmeninis kompromisas, siekiant pasiūlyti gerą maistą, pagamintą iš šviežių ir kokybiškų ingredientų už prieinamą kainą. O supažindinant žmones su Brazilijos virtuve svečioje šalyje yra mano būdas parodyti savo kultūrą per maistą ir sukurti sąmoningumą apie savo šalį“, – šypsosi Madu.
Gydytojai nepaisė prašymų
Lietuvoje M.Melu su vyru susilaukė ir pirmagimės Eleonoros, kurios atėjimas į pasaulį buvo pakankamai sudėtingas ir kupinas nerimo.
„Kai pastojau, jau gyvenome Nyderlanduose, kur buvo griežtas karantinas be draugų ir šeimos narių. Kai nusprendėme kraustytis į Lietuvą, buvau 8 mėnesį nėščia, turėjau įveikti visą biurokratiją dėl vizos, susirasti medikų komandą ir kitas mamas, kurios galėtų pasidalinti savo gimdymo patirtimi čia“, – prisimena Madu.
Moters nerimas nebuvo perdėtas – ji iki šiol sapnuoja košmarus prisimindama gimdymą Lietuvoje. Didžiausia kliūtis buvo kalbos problema – planiniams patikrinimams lankantis pas gydytoją, ją visuomet lydėjo vyras, nes gydytoja nekalbėjo angliškai, o Madu lietuviškai.
„Per visus susitikimus buvau raminama, kad vyras galės likti gimdymo metu šalia manęs dėl kalbos, bet atsitiko visai priešingai, – prisimena jauna mama. – Turėjau suplanuotą cezario pjūvio operaciją, nes mažylė gimdoje sėdėjo. Atlikome visus COVID-19 testus, kurių prašė ligoninė ir kai atvykome nurodytą valandą, pasakė, kad vyras net negali patekti į pastatą. Ir tai buvo tėkšta be jokio supratingumo. Po ginčų ir daugybės skambučių ligoninės vadovui, iškovojome, kad jis galėtų būti operacinėje su manimi. Atsipalaidavau, atliko visas procedūras ir kai jau buvome pasiruošę eiti į operacinę, jo nebeįleido! Aš neturėjau nė minutės susitaikyti su ta mintimi, kai jis liko koridoriuje, o mane išsivežė. Suvokiau, kad gimdysiu savo pirmąjį vaiką visiškai viena.
Gydytojas, daręs operaciją buvo visai kitas nei patikrų metu ir niekas iš buvusių ten nekalbėjo angliškai. Anestezijos metu paprašiau, kad jei viskas gerai, paguldytų man kūdikį ant krūtinės, leistų žindyti ir užuosti mane, bet į tai nebuvo atižvelgta. Po gimdymo jie iškart paėmė mano dukrą, o aš visą laiką klausiau – „Ar jai viskas gerai?“ Neturėjau jokio atsakymo ir pamenu, kaip kalbėjausi su savimi „lik rami, viskas bus gerai, ji tuoj bus su tavimi“. Tos minutės buvo tarsi amžinybė, kurią trikdė tik mano dukros verksmas.
Medikų komanda visiškai nesistengė su manimi bendrauti ar nuraminti. Po patikrinimo jie atvežė dukrą šalia manęs ir nors aš turėjau vieną ranką laisvą, bet net negalėjau jos liesti, nes man neleido. Jie taip jos ir nepadėjo man ant krūtinės, neleido žindyti ar užuosti manęs. Taip gimė mano pirmas vaikas. Vienišas, šaltoje ir grubioje aplinkoje, apsuptas žmonių, kurių gyvenime nemačiau. Apie tai sapnuoju košmarus iki šiol“, – pasakoja Madu, nenorėjusi atskleisti nei gydymo įstaigos, nei medikų vardų.
Pakerėta Lietuvos
Braziliškas temperamentas neleidžia moteriai liūdėti – Eleonora auga stipri ir sveika, o M.Melo jaučiasi energinga ir tiki, kad šie metai atneš šeimai naują pradžią.
Ji juokiasi, kad buvimas mama tai beprotiškiausias iššūkis, kurį ji kada nors buvo bandžiusi.
„Tai meilė, kurios neįmanoma apibūdinti ir kuri yra beprotiškai didelė. Manau, kad dabartinis pasaulis nėra draugiškas mamoms ir, deja, mes turime už tai kovoti. Stengiuosi dalytis pareigomis su savo vyru, kad abu lygiavertiškai prisidėtume prie jos priežiūros“, – šypsosi jauna mama.
Nors didžiają laiko dalį ji skiria keturių mėnesių dukros priežiūrai, kartkartėmis Madu veda įvairius maisto gaminimo kursus tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje.
Nepaisant nesklandžios gimdymo istorijos, brazilei Lietuvoje patinka ir kraustytis kitur šeima neplanuoja.
„Aš įsimylėjau Lietuvą! Tiksliau, Vilnių, nes dar neturėjome laiko pakeliauti po šalį, bet tai padarysime netrukus. Vilnius – puiki vieta. Miestas darosi modernesnis, čia daug tarptautinių kompanijų ir puiki verslo aplinka startuoliams. Man patinka nuostabūs restoranai, barai ir kavinės“, – šypsosi moteris.
Brazilijoje Madu gyveno San Paule – itin kosmopolitiškame mieste, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje, todėl jai priprasti prie kitos kultūros nėra sunku. O ir skirtumų ji daug nemato. Na, nebent, kad brazilus vadina didesniais vartotojais.
„Pavyzdžiui, dauguma mūsų nesutiktų auginti vaikų su naudotais daiktais, dėvėtais drabužiais, o Europoje tai yra įprasta praktika ir man ji patinka, tad neturiu jokių iššūkių“, – šypsosi ji.
Na, o pokalbio pabaigoje, paklausta, ko jai labiausiai trūksta Lietuvoje, Madu prisipažįsta – paplūdimio su šiltu vandeniu.
