– IKEA atliktame tyrime 54 proc. Lietuvos gyventojų gera psichologinė savijauta neatsiejama nuo galimybės atsipalaiduoti namuose. Ar daug leidžiate laiko namuose?
– Ne. Man laikas namuose yra kaip išganymas. Visos dirbančios mamos pritars, nes irgi gyvena taip pat – mes vienu metu darome daug dalykų. Aš keliuosi penktą šeštą valandą ryto, kad turėčiau laiko pažiūrėti, kas vyksta pasaulyje. Septintą keliasi mano sūnus ir tai reiškia, kad prasideda kariuomenė: viskas suskaičiuota minutėmis, reikia padėti apsirengti, pažiūrėti ar dantukai išvalyti. Tada išleidi ir varai pati: išvažiuoji ir grįžti vakare. Tai ne veltui vartoju žodį „kariuomenė“, nes tavo laikas yra sustyguotas minutės tikslumu.
– Nuo kokių ritualų namuose jums neatsiejama gera psichologinė savijauta? Kas padeda ją palaikyti?
– Mano pirmasis ritualas yra kavos gėrimas – tai šventas reikalas. Svarbu, ne tiek pati kava, kiek savęs nuraminimas – pasklinda kvapas, įsijungia televizorius ir atsiranda saugumo burbulas.
Kai grįžtu namo po darbų, siekdama nusiraminti turiu būtinai įsijungti kompiuterį ir pamatyti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Kitiems turbūt tai yra košmaras ir prieštarauja visoms nusiraminimo nuostatoms (kvatoja). Priklausomybė nuo informacijos yra žurnalisto bėda.
Taip pat mes šeimoje turime susitarimą ir pavadinimą, kada mamytė eina pailsėti, kuris atsirado su pandemija. Šeimoje sakoma „Dabar mamytė išeina į karantiną“. Tikrąja ta žodžio prasme mama uždaro miegamojo duris, įsijungia televizorių ir ramiai ilsisi. Čia yra mano saugumo, poilsio laikas, kada man niekas netrukdo.
Net mano žiūrimi filmai, kurie vadinami detektyvais, bet iš tiesų tokie nėra, nes viskas aišku nuo pradžių. Mano muilo opera yra žavusis Erkiulis Puaro su savo nuostabiais kostiumais bei botais, tada „Midsomerio žmogžudystės“ ir „Įstatymas ir tvarka“. Ten, kur nereikia nieko galvoti, tu žinai, kas yra gera, kas yra bloga ir Erkiulis Puaro visada nugalės. Tai čia yra mano ramybės laikas, kai viskas yra aišku, smegenys nedirba ir nėra jokio trukdžio.
– Kas svarbu jūsų psichologinei savijautai?
– Poilsis, nes nepailsėjęs žmogus yra nedarbingas ir grubus santykiuose. Kai buvau labai jauna, tai šitie dalykai man buvo nesuprantami. Atrodė, kad gali varyti nuo ryto iki ryto, metų metus. Tu turi skirti laiko tik sau – ne darbui, ne informacijos rinkimui.
Žmonės turi didelę bėdą, kai darbas yra jų hobis. Manęs žmonės klausia, kuo tu dar užsiimi, ką veiki? Ir tada aš galvoju – nemėgstu nei kepti, nei auginti gėles. Ką mėgstu daryti? Dirbti. Čia iš tiesų yra bėda.
Antras dalykas – man be galo svarbu yra švara. Nesu pedantė, mūsų šeimoje yra trys šunys, du vaikai, kurių vienas užaugo. Mes leidžiame šunims ir ant sofutės pritūpti, ir vaikas žaidžia kur nori. Ir tas chaosas, kai grįžtu namo ar pabundu ryte... Nežinai nuo ko griebtis, nuo ko pradėti. Grįžti ir galvoji, norėčiau prisėsti, bet neturi kur.
Jei namuose tvarkinga, tau net galvoje švariau ir galvoju, kaip ilgiau išlaikyti tą švarą, nes tu jautiesi komfortiškai. Turbūt tai svarbu ir energetiškai – energija keičiasi iš niekur į niekur, o chaose ir šiukšlių dėžėje ta energija stovi. Kai esi tvarkinguose namuose turi net įkvėpimą. Man šie dalykai yra svarbūs.
Dar man svarbus saugumas. Atkreipkite dėmesį, kad mažas vaikas neina ten, kur jam nepažįstama ir nesaugu. Kažkada klausiau mamų, kur jūs turėdamos mažų vaikų netikėčiausioje vietoje gėrėte kavą? Nepatikėsite – tualete ir vonioje! Nesmagu, bet nėra kitos erdvės, kur gali būti tik su savimi. Ten mano scenarijai gimsta, informacija renkama ir kava geriama. Tai nuostabiausia vieta tam tikru laiku, nes ten tik tavo energetinis bei saugumo laukas, kurio niekas nedrasko.
Nuoširdžiai linkiu susikurti erdvę sau, nesvarbu, tai jūsų vyrui patinka ar nepatinka, tai yra jūsų asmeninė erdvė, nuo to priklauso jūsų psichologinė būklė.
– Ar per pandemiją kažką keitėte namuose, kad jie geriau atitiktų jūsų poreikius?
– Aš keikiau savo namus, nes kai mes juos statėme, nusprendėme, kad virtuvė neturi būti didelė. Atrodė, ką ten veiksime, nes nemėgstame gaminti ir užtenka, kad vietos yra vienam žmogui. Tada prasidėjo pandemija ir visa šeima susigrūdo šitoje virtuvėje.
Nuo pasikeitusių sąlygų atradau kitą save – pasirodo, esu puiki mama, kuri keliasi septintą valandą ir šeimos laukia paruošti varškėtukai ryte, sriubytė per pietus, vakare bulviniai blynai su kokiais nors pagardais ir lašišos kepsnys (kvatoja). Viskas sutvarkyta ir dar konferencijoje telefonu sudalyvauta. Tu viską spėji. Aš atradau save, kad sugebu padaryti tai, kur galvojau, kad ne man.
– Ką norėtumėte patobulinti savyje, kokį ritualą įsisavinti, kad pagerintumėte savo psichologinę savijautą?
– Stengiuosi perdėlioti prioritetus. Prioritetas ne projektui, bet vaikams, ko anksčiau nebūdavo. Prioritetas ne scenarijaus rašymui, bet stalo žaidimui su šeima. Visi esame skirtingi, vieni orientuoti į šeimą, kiti į darbą. Tas, kas orientuotas karjerą, jam iš tikrųjų yra lengviau tą 20-tą projektą organizuoti nei vaikus namie prižiūrėti. Be to, ir atgalinį rezultatą gauni labai greitai: ir honoraras, ir žmonės aplink, ir nauja informacija. Viskas įdomu, tu tobulėji.
O ką tu darai namuose? Būni su vaikais. Ir? Tai iš tikrųjų sunku. Kai mamos sako: „aš tiesiog pavargau“, aš jas suprantu – karjerą daryti yra lengviau nei auginti vaikus. Tai tiesa. Todėl sakau, kad mamos turi nedirbti.
– IKEA tyrime paaiškėjo, kad trečdalis apklaustų Lietuvos gyventojų vidinei pusiausvyrai palaikyti svarbu kokybiškas laikas su antrąja puse. Kiek santykiai su vyru svarbūs jums, kai kalbame apie vidinę pusiausvyrą ?
– Man atrodo, kad labai svarbu turėti partnerį, kuriuo gali pasitikėti, taip kaip savimi. Ne veltui aš dukrai sakau, ką man sakydavo mano močiutė – santuokai, nebūtinai santuokai, o buvimui kartu rinkis žmogų, ne vyrą. Žmogų, su kuriuo gera būti, su kuriuo saugu.
– O grįžtant prie klausimo, ką jūs veikiate su savo vyru?
– Čia toks provokatyvus klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų, žmonėms, kurie dirba ir turi mažų vaikų to laiko siaubingai trūksta. Nenoriu meluoti, kad mes vakare atsikemšame butelį vyno ir kalbame iki paryčių. Taip nėra, nes turime gausybę pareigų ir būname labai pavargę. Ką mes paprastai darome? Mes kepame, žaidžiame stalo žaidimus, planuojame keliones, kurios yra tik laikas mums. Nusipirkome žemės sklypą, sodybą – dar vieni planai, kurie dar labiau mus sujungs.
– Kaip pasirūpinti savo psichologine savijautą patartumėte kitiems?
– Papasakosiu susitikimą, kuris privertė mane peržvelgti kitaip į savo lėkimą į lyginimąsi su kitais – kiek kitas gauna, kaip atrodau, ką pasakys kiti?
Vienoje kelionėje susipažinau su verslininku, kuris, pasirodo, pardavęs savo verslą Brazilijoje nusipirko barą pardavinėjo kokteilius. Apsirengęs nutrintais marškinėliais ir niekada nepasakytum, kad buvo klestintis verslininkas.
Jis man sako – turėjau tiek pinigų, bet viską pardavęs supratau, kad gyvenu panašiai. Prieš tai jis nuolat buvo derybose, gyvenimo lenktynėse ir net savo vaiko gimtadienyje sėdėdamas iš tiesų mintyse „sėdėjo“ versle. Vieną kartą jis suprato, kad jam 50 metų ir jis daugiau nieko nematys – ir kiti metai bus tokie patys, dešimtmetis toks pats.
Tas žmogus pardavė verslą ir džiaugiasi, kiek mažai gyvenime reikia. Juk nepavažinėsi penkiais „Porshe“ ir nedėvėsi dešimt kostiumų. Todėl mano patarimas būtų – nesilyginkite su kitais, tai neverta, bus jaunesnių, gražesnių, daugiau uždirbančių.
Gerbiamas Ričardas Doveika man pasakė, apie ką žmonės kalba mirties patale – kad per daug dirbau, per mažai mylėjau, gyvenau ne savo gyvenimą, o kito. Paklausk savęs, ko nori iš tikrųjų? Aš noriu šiandien sėdėti čia, ant šitos sofos ir žiūrėti savo „Erkiulį Puaro“, nes aš tada laiminga, aš ilsiuosi, o ką kiti sako, man neberūpi.
– Aš mažiau skubėsite?
– Aš jau dabar užtraukus rankinį stabdį, nes pamačiau, kaip iš tikrųjų yra – jei norėsi, varysi, kaip tas nuvarytas arklys, kol atsisėsi ir suprasi: man jau nieko nebereikia. Antra vertus, pažiūrėkite, ką parodė pandemija – gyvenimas yra be galo trapus! Šiandien yra, o rytoj ne. Tai kam čia varyt? Man trijų „Armani“ suknelių nereikia. Sėdžiu su treningu savo namuose ir gerai.
